Tiesą sakant, nelabai suprantu, ką rengiasi svarstyti šią savaitę pirmąsyk posėdžiauti susirinkusi laikinoji Seimo tyrimo komisija, išsikėlusi sau tikslą įvardinti, dėl kokių priežasčių bankrutavo „Snoro“ bankas. Turiu eretiškų įtarimų, kad didumai į ją susibūrusių parlamento narių – tai tiesiog puiki proga iki pat birželio, palaikant tam tikrą temos svarstymo įtampą, būti žiniasklaidos objektyve.

Artėjant rinkimams būti nuolat nemokamai apšviestam TV kamerų žibintų – šiokia tokia rizika, tačiau vis dėlto – dar didesnė galimybė.

Mano abejonės visų pirma kyla dėl to, kad netikiu ten susirinkusių seimūnų kvalifikacija. Ši problema dar būtų pusė nelaimės.

Kur kas svarbiau, kad, nesugebėdami atsakyti į sau išsikeltus uždavinius, dalis tos komisijos narių ims traukti „pikantiškus“ popierėlius, juos viešinti, intriguoti. Kitaip tariant, tenkins visuomenės liumpenų instinktus, tačiau nematau jokių šansų, kad po penkių mėnesių būtų aiškiai atsakyta į pagrindinį klausimą: kodėl „užsilenkė“ penktas pagal dydį Lietuvoje veikęs bankas. Kuris, kaip teigiama, dirbo agresyviai, buvo pritraukęs kvalifikuotų specialistų ir stengėsi lanksčiai atsiliepti į rinkoje esančius poreikius.

Kita vertus, man atrodo, kad į sukurtos Seimo laikinosios tyrimo komisijos pagrindinį klausimą kaip tik šią savaitę jau buvo labai aiškiai atsakyta. Aiškiau vargu ar kam pavyks.

Interviu „Delfi“ interneto portalui „Snoro“ administratorius Neilas Kuperis rėžė tiesiai šviesiai, kad buvusių didžiausių banko akcininkų (Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko) veiksmuose galima įžvelgti sukčiavimo požymių. Tačiau svarbiausia – „jie įmonių turtą traktavo kaip savo asmeninį“.

Diduma lietuvių šia proga neabejotinai sakys, kad kitaip ir negalėjo būti. Nes, esą, jeigu šiedu valdė banko kontrolinį akcijų paketą, tai su jo aktyvais elgėsi kaip norėję. O visi kiti indėlininkai, kreditoriai, smulkieji akcininkai pagal įprastas lietuviško (rusiško) verslo tradicijas galėjo pretenduoti nebent į kazino lošėjų vaidmenį.

Jeigu pasiseks – uždirbsiu kelis litus, jei ne – būsiu išdurtas ir dėl to bus kalta valstybė arba ponas Vitas Vasiliauskas iš Lietuvos banko. Kas turtingesnis, tas gudresnis.

Tai, kuo stebisi „Snore“ pasamdytas anglosaksų finansininkas, Lietuvoje tėra paprasta gyvenimo tikrovė ne tik finansų sektoriuje. Įprasta, kad kokį „uabėlį“ sukūrę akcininkai už minimalią algą samdo vergus, o patys gyvena ne tik iš algų, bet ir apyvartinių įmonės lėšų.

„Uabėlių“ vardu statydami sau namus, pirkdami automobilius asmeninėms reikmėms, iš bendrovių sąskaitų apmokėdami savo poilsines keliones arba (teko girdėti ir tokių dalykų) pirkdami sutuoktuvių žiedus savo nuotakoms.

Ponas N.Kuperis apie vis daugiau atrandamų banko vardu  pirktų prabangos vienetų: „Kad pakeltų tokio pobūdžio išlaidas, organizacija turi būti nepaprastai pelninga.“ Tai apie banką, kurio deklaruojami aktyvai siekė 8 mlrd. Lt. Dabar aiškėja, kad aktyvų buvo daug mažiau, tačiau – ne prabangos vienetų – butų, vilų, vienetinio modelio automobilių.

Kitaip tariant, viena iš aktualiausių šios  visuomenės problemų ta, kad Lietuvoje yra suvulgarinta verslo bendrovių sąvoka. O jų nominalieji akcininkai dėl savo neišprususio mąstymo veikia tarsi paprasčiausi Gariūnų patentininkai. Geriausiu atveju – individualiųjų įmonių savininkai. Skirtumas tik tas, kad formaliai įkūrę savo „uabus“ jie naudojasi įstatymų teikiama galimybe verslo nesėkmės atveju atsakyti tik bendrovės, o ne savo asmeniniu turtu.

Verslas be plėtros yra trumpalaikis, neturintis ateities. Iš jo ribotą laiką visuomenės transformacijų laikotarpiu galima tikėtis sąlyginai „greitų“, tačiau „trumpų“ pinigų.

Vienintelį kelią į sėkmę pasaulis jau senokai atradęs ir net sulipdęs laiptus: patentas, individualioji įmonė, uždaroji akcinė bendrovė, biržoje listinguojama akcinė bendrovė. Kuo aukščiau stoji, tuo turtingesnis esi.

Tačiau neturi jokių galimybių kopti aukštyn be vis didesnio investuotojų, kreditorių ir partnerių pasitikėjimo. Šias tiesas į tautiečių verslininkų galvas prieš porą metų mėgino įkalti dabar jau buvęs ūkio ministras Dainius Kreivys. Matyt, nespėjo.

Prieš savaitę „Verslo žinių“ kasmet rengiamuose smulkiajam ir vidutiniam verslui skirtuose „Verslo gazelės“ apdovanojimuose šias tiesas pabrėžė labiausiai žinomas pasaulyje Lietuvos verslininkas, kompanijos „GetJar“ įkūrėjas Ilja Laursas. Jis teigė, kad Vakaruose (skirtingai nuo vyraujančio Lietuvoje požiūrio) pagrindinis verslo tikslas – didinti kompanijos vertę, o ne gauti investicijų grąžą per trumpiausią laiką.

Kadangi įmonių vertė matuojama formule „pajamos-kart-dešimt“, nėra naudinga iš pelno traukti dividendus (nekalbant apie apyvartines lėšas). Nenaudinga taupyti mokant algas vokeliuose. Uždirbęs 1000 Lt ir nuslėpdamas juos nuo mokesčių, gali sutaupyti daugiausiai 500 Lt, o parodęs šias pajamas apyvartoje, įmonės vertę padidini 10 tūkst. Lt, todėl net sumokėjęs visus mokesčius, savininkas gauna keliskart didesnę naudą.

Šokiruoja? Suprantama. Todėl „ten“ taip pat pasitaiko visko, tačiau dažnesnės – „Facebook“ ir „Google“ sėkmės istorijos, o pas mus du dešimtmečius – vis dar „snorai“ ir tos pačios laikinosios komisijos.

Sekundė