Prieš kurį laiką  pasiūlėme jums skiltį Atmintis, kurioje siekiame apmąstyti praeitį, mokytis iš praeities klaidų, atvirai kalbėti apie nutylimus istorijos puslapius.  Žvilgsnis į praeitį nėra tik intelektinio smalsumo patenkinimas, tai kartu savo tapatybės permąstymas ir dialogas su kartkartėmis į  žmonių gyvenimus įsiveržiančiomis dilemomis. Skirtingų krypčių psichoterapeutai vieningai sutaria, kad praeities traumos, išmokti reakcijų modeliai labai dažnai griauna mūsų laisvę čia ir dabar.

Atminties „gydymas“ – kur kas daugiau nei istorinės erudicijos plėtra, tai kartu atsakingos laisvės ugdymas. Dabartis yra įaugusi į praeitį, tačiau kartu nukreipta į ateities galimybes. Kur mes keliaujame, kur norėtume patekti, ko galime tikėtis, kokius iššūkius teks įveikti?

Tai klausimai, kurie svarbūs kiekvienam žmogui, suvokiančiam save ne kaip vėjo nešiojamą plunksną, bet kaip laisvą ir atsakingą būtybę. Deja, šiandien esame įpratę galvoti tik apie labai trumpą perspektyvą ir pernelyg retai keliame klausimą apie bent jau kelių dešimtmečių perspektyvą, lūkesčius ir siekius. Tokia chronologinė trumparegystė būdinga ir daugumai šių laikų politinių bendruomenių. Pasak socialinio kritiko Corneliuso Castroriadiso, viena iš didžiausių mūsų laikų bėdų yra ta, kad politinės bendruomenės nustojo kelti savo klausimus. Nustota galvoti apie alternatyvas, diskutuoti apie socialinių įsipareigojimų pagrįstumą. Visa tai ne tik apriboja politinę vaizduotę, bet labai skurdina strateginio mąstymo įgūdžius bei tampa neįsisąmonintu laisvės apribojimu.

Ar tikrai mus tai tenkina? Atsakyti, kad ne – nepakanka, svarbu pereiti prie autentiškos diskusijos apie tai, kokią visuomenę vadiname teisingesnę, kokių permainų norėtume?    

Nusprendėme, kad „Bernardinai.lt“ reikalinga rubrika, skirta diskusijoms apie mūsų politinės bendruomenės ateitį – Lietuva–2030. Na, o kiek sukonkretinta, jog raginame diskutuoti apie dvidešimties metų perspektyvą, paskatino tai, kad Lietuvos pažangos taryba parengė ir pasiūlė Seimui patvirtinti Valstybės pažangos strategiją „Lietuva–2030“. Pastarasis dokumentas, mano įsitikinimu, pirmiausia turėtų būti vertinamas veikiau kaip klausimas, o ne kaip atsakymas diskusijoje apie mūsų valstybės ateitį. Strategiją rengė visas būrys skirtingų profesijų atstovų, ir jie pasiūlė savo valstybės pažangos viziją. Čia galime atrasti daug įdomių, tačiau abstrakčių tezių, Beje, ir šios strategijos pristatyme Seime net jos rengėjai teigė, kad nekantriai laukia  alternatyvių strategijų, kurios skatintų diskusijas, ir pripažino, jog mato ne tik parengtos strategijos privalumus, bet ir trūkumus.

Kita vertus, nors gana skeptiškai vertinu įvairių strategijų, kurios dažniausiai lieka dūlėti stalčiuose, kūrimą, tačiau suprantu ir tai, jog tikrai pribrendo būtinybė rimtai diskusijai, kas mus vis dar jungia, kaip mes suvokiame valstybės perspektyvas ir kuria linkme norėtume kreipti politinius, socialinius, ekonominius, kultūrinius procesus. Tikrai nesinorėtų dėti lygybės ženklą tarp diskusijų apie Lietuvos ateitį ir diskusijų apie Valstybės pažangos strategiją. Tačiau išmintinga pastarąją priimti kaip svarbų diskusijos partnerį. Kita vertus, labai tikėtina, jog labai greitai įsitikinsime, kaip skirtingai suvokiame, kas yra pažanga, atvirumas, sėkmė. Spėju, įsitikinsime, kad diskusijos apie ateitį gali padėti geriau susigaudyti dabartyje.       

Nauja „Bernardinai.lt‘ rubrika – „Lietuva–2030“ skirta pirmiausia tiems, kurie nori apie mūsų politinės bendruomenės ateitį mąstyti ne vien tik rinkimų rėžiais, kuriems nėra tas pat, kokioje valstybėje gyvens mūsų vaikai ir vaikaičiai.