Sausio pabaigoje Lietuvos mokslų akademijoje buvo pristatyta Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) iniciatyva parengta Lietuvos mokslo ir studijų ateities vizija „Mokslioji Lietuva 2030“. Paskaičius šią viziją nenorom tenka prisiminti gūdžius sovietinės nomenklatūros viešpatavimo laikus. 

Štai, pvz., tokios pagrindinės tendencijos išskirtos toje vizijoje: „Lietuvoje formuosis mokslioji visuomenė... Tokioje visuomenėje mokslo ir studijų vaidmuo išsiplečia ir darosi visuotinis“, „Įsigalės darnaus vystymosi principas, kaip būdas atsakyti į globalius ekonominius, socialinius ir ekologinius iššūkius“, „Stiprės mokslo ir studijų ryšys su inovacijomis“ ir t. t. Teigiama, kad Gamtos ir technikos moksluose svarbų vaidmenį vaidins sritys, kuriose šalis turi dešimtmečiais kurtą potencialą – tai biomedicina, biotechnologija, mechatronika, šviesos ir nanotechnologijos, informacinės technologijos, žemės ūkio tyrimai. O argi gali būti kaip nors kitaip?

Pompastiškai teigiama, kad „visuotinai prieinamas aukštasis mokslas kartu su integralia ir kryptingai suformuota mokslinių tyrimų sistema yra svarbiausias visuomenės kultūrinės, socialinės ir technologinės pažangos variklis, šalies patrauklumo ir jos piliečių gerovės pagrindas“, prognozuojama, kad „Lietuvos studentai kompetencijas įgyja laisvai pasirinkdami studijų modulius įvairiuose Lietuvos, Europos ir pasaulio universitetuose“. Keista, kaip rengėjai sugebėjo tokiais svarbiais klausimais taip nuobodžiai ir biurokratiškai kalbėti. Juk buvo galima pateikti bent tris ateities vizijos scenarijus, pvz., „šviesųjį“, „nuobodųjį“ ir „tamsųjį“.

Nesiimu detaliau vertinti vizijos rengėjų vertybinių pozicijų, bet atrodo, kad jie nuosekliai laikosi Švietimo ir mokslo ministerijos bei Lietuvos laisvosios rinkos instituto peršamos nuostatos, kad aukštasis mokslas yra tiesiog paslauga, o ne viešasis gėris. Apie tai daug rašė prof. V. Daujotis ir doc. A. Samalavičius. Aš norėčiau panagrinėti pateiktos vizijos prognostines ypatybes.   

1986 m. kovo mėnesį Sovietų Sąjungos Komunistų partijos  XXVII suvažiavime buvo priimtos „Pagrindinės SSRS ekonominio ir socialinio vystymosi kryptys 1986–1900 metams ir periodui iki 2000 metų“. Ten irgi buvo numatoma, kaip didės mokslo finansavimas, studentų skaičius, gerės tarybinių žmonių materialinė padėtis, buvo planuojama, kiek bus daugiau išlydoma plieno ar pagaminama televizorių. Tačiau ten nebuvo nė žodžio apie globalines komunikacijas, internetą, mobiliuosius telefonu ir t. t., to, kas sudarė mokslinio techninio progreso turinį 2000-aisiais metais. Ir žinoma, ten visai nebuvo analizuojamos grėsmės, kurios pražudė milžiną su molinėmis kojomis – SSRS. Ją pražudė visai ne išorinės jėgos (imperialistai ir militaristai), o vidiniai socialiniai-ekonominiai ir nacionaliniai prieštaravimai. 

Panašu, kad ir mūsiškės vizijos kūrėjai elgiasi panašiai: daugiau, geriau, greičiau, plačiau ir t.t. Aš gi manau, kad mes gyvename labai didelių permainų ir iššūkių išvakarėse, ir pasaulis po 20 metų bus panašiai ar net labiau pasikeitęs, negu kad pasikeitė SSRS nuo 1985 iki 2000 metų. Permainos neišvengiamos ir tai, manau, jaučia daugelis.        

Praėjusią vasarą Vilniuje ir Kaune vyko XV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumas. Jo metu Izraelio mokslininkas ir futuristas D. Passigas perskaitė pranešimą „Singuliarumas. Spartėjantis pokyčių tempas (Singularity. The accelerating pace of change)“, kuriame buvo pateikta įspūdinga žmonijos tolesnio vystymosi vizija. Deja, kaip visada šis pranešimas Lietuvoje nesulaukė jokių rimtų komentarų ar diskusijų. Manau, kad jis buvo vertas didesnio mūsų mokslinės visuomenės susidomėjimo.  
Pranešime buvo išskirtos šešios singuliarumų rūšys: matematinis, astronominis, biologinis, informacinis, socialinis ir technologinis. Pirmieji du yra gerai žinomi ir plačiai aptarti, o kitus galima kiek pakomentuoti. Biologinis singuliarumas yra vystymosi taškas, kuriame evoliucijos jėgos taip smarkiai iškreipia (performuoja) materiją, kad susiformuoja gyva ląstelė. Informacinis singuliarumas yra būsena, kai visa egzistuojanti informacija yra akimirksniu prieinama bet kam ir bet kur. 

Socialinis singuliarumas atsiranda, kai susiformavę kriziniai visuomenės vystymosi taškai (atraktoriai) sukurią tokią situaciją, jog pokyčių dinamika pati save stumia nesustabdomai į virsmą (pvz., 1930 arba 1974 metų ekonominės recesijos). Technologinis singuliarumas reiškia, kad technologinių pokyčių tempas bus toks greitas ir nueis taip toli, kad tolesnė žmogaus egzistencija negrįžtamai pasikeis.

Technologinio singuliarumo idėją pirmasis išplėtojo garsus rašytojas fantastas V. Vindžas (Vernor S. Vinge) savo esė „Technologinis singuliarumas“ (1993). Joje jis pagrindė galimybę atsirasti antžmogiškam intelektui. Tikslų to momento laiką būtų sunku nustatyti (V. Vindžo nuomone, tai galėtų atsitikti apie 2040 metus), bet greitėjantis pokyčių tempas vieną dieną sukurs naują kokybę, ir mes turėsime tai tiesiog pripažinti. Tai nebūtinai turėtų būti dirbtinis mašininis intelektas, bet gali būti ir savotiška žmogaus-kompiuterio simbiozė.

Žmogaus sąmonės paslapties įminimas yra vienas iš svarbiausių artėjančio dvidešimtmečio uždavinių. Naujausios mokslinės idėjos (pvz., K Pribramo idėja apie mūsų suvokimus kaip holografinį vaizdą, žr.  http://dx.doi.org/10.1111/j.1467-9744.2009.01008.x) gali sukelti tikrą mokslinį perversmą šioje srityje. Todėl minėta žmogaus-kompiuterio simbiozė nėra labai jau fantastiška ar neįgyvendinama idėja.

Artimiausių metų ir dešimtmečių mokslinių tyrimų kryptys bus tarpdisciplininės, kurioms mes dabar gal neturime net pavadinimų. Kaip pavyzdį galima paminėti įvairius tyrimus genetikos, nanotechnologijų, elektronikos ir kvantinės mechanikos sandūroje. Kitas svarbus veiksnys yra informacinių technologijų vystymasis. Jau dabar vystosi naujos šių technologijų formos (skaičiavimai debesyse), todėl labai sunku prognozuoti kaip keisis mokymo, ugdymo  ir studijų procesas net artimiausioje ateityje.    
Be abejonės, šiuo metu mes esame vienokio ar kitokio technologinio singuliarumo prieigose. Mokslo ir technologijų vystymasis, nepaliaujamai vykstantis jau daugiau kaip 300 metų, vis greitėja.

Įdomumo dėle panagrinėkime pastarųjų 150 metų laikotarpį. Pernai buvo baudžiavos panaikinimo Rusijos imperijoje, kurios sudėtyje buvo ir Lietuva, 150-osios metinės, kurios, deja, buvo menkai paminėtos Lietuvoje. Nuo to laiko ir Lietuvoje prasidėjo intensyvus naujų technologijų diegimas. Lentelėje pateikti kai kurie pasaulio vystymosi rodikliai per pastaruosius 150 metų kas 50 metų (duomenys paimti iš žurnalo „Vokrug sveta“, 2011, Nr.12. Matome, kad beveik visi rodikliai didėja greitėjančiai. Žinoma, reikia atsižvelgti į tai, kad tarp 1961 m. ir 1911 m. įvyko du pasauliniai karai, kurie neabejotinai padarė didelę įtaką žmonijos vystymuisi.

Labai įdomus yra paskutinis rodiklis: didžiulis šuolis 1961 m. ir ta pati reikšmė 2011 m. Tai akivaizdu, nes J. Gagarinas raketa apskriejo žemę 1961 m. per 1 val. 29 minutes, o 2011 m. tarptautinė kosminė stotis apskrieja Žemę per 1 val. 31 min. Tai reiškia, kad mes pasiekėme fizinę galimybių ribą ir jokia pažanga jos negali pakeisti (bent jau 50 metų laikotarpiu). Analogiškai yra ir fizinė riba, pvz., plieno gamybai – ji negali būti didesnė už geležies atsargas Žemės plutoje kokių 15 km gylyje. Gerokai įdomesnis yra žmogaus vidutinės gyvenimo trukmės klausimas: neaišku, kiek ji dar gali didėti, gal ir čia galimas toks fantastiškas šuolis, kaip ir kelionės aplink pasaulį atveju.

Taigi, esminis klausimas, kiek žmonija vienoje ar kitoje technologijų srityje yra priartėjusi prie fizinių ribų. Šiuo požiūriu yra labai įdomus Islandijos mokslininkės K. Ragnarsdotir (Kristin V. Ragnarsdottir) su kolegomis tyrimas, pateikiantis mineralų išteklių ir jų panaudojimo analizę šiuolaikiniame pasaulyje. Jie parodė, kad kai kurių metalų viso išnaudojimo laikas, esant dabartiniam poreikiui ir gavybos strategijai, sudaro kelias dešimtis metų (indis –19 m., švinas – 23 m., stibis, litis – 25 m., volframas – 32 m. ir t.t.). Šioje situacijoje yra blogų naujienų ir atsinaujinančių energijos šaltinių propaguotojams, nes, pvz., saulės fotoelektrinių elementų ar vėjo turbinų gamybai reikalingi deficitiniai metalai. Visos kalbos apie informacinę visuomenę yra perdėtos, nes vis tiek tos visuomenės fundamentu išlieka gamyba – sunaikinkite pramonę, ir iš jūsų informacinės visuomenės neliks nieko. Tyrėjų nuomone, tokios tragiškos padėties susidarymo priežastis yra ta, kad nei politikai, nei visuomenė nesupranta eksponentinio išteklių naudojimo augimo pasekmių.

Matematikas ir ekonomistas K. Boldingas (Kenneth E. Boulding) dar 1956 metais teigė, kad, tas, kuris tiki, jog eksponentinis augimas galimas ribotame pasaulyje, kokia yra mūsų planeta, yra arba pamišėlis, arba ekonomistas. Pastaraisiais dešimtmečiais, ypač sustiprėjus Kinijos ekonomikai, mes matome, kad nesustabdomo augimo idėja užvaldė visus politikus ir ekonomistus. Tas nuolatinis reikalavimas, kad kasmet augtų bendras vidinis produktas, yra vieno iš tokių pamišimų išraiška.

Kitas didžiulis pavojus yra išteklių ir energijos naudojimas trumpaamžiams daiktams (tiesiog šiukšlėms) gaminti ir bandyti juos parduoti kaip naujoviškus, madingus ir t.t. naudojant agresyvią ir neatsakingą reklamą. Kai kuriose šalyse dalis gyventojų jau persisotino nuo vartojimo ir pradeda burtis į judėjimus, skatinančius pirkti mažiau naujų daiktų, jei seni dar veikia arba juos galima sutaisyti.

Reikia iš karto pabrėžti, kad jau dabar tapo akivaizdžiai aiškus ekonomikos mokslų ribotumas. Apie Lietuvą šiuo požiūriu visai neverta kalbėti, nes rimti ekonominiai tyrimai nevykdomi. Ypač tai paaiškėjo po 2008 m. pabaigos pasaulinės ekonominės krizės, kurią ekonomistai pražiopsojo, bet viską labai gerai paaiškino atgaline data. Atrodo, kad šie mokslai remiasi XVIII a. vyravusia mechanistine moksline paradigma, bet visiškai ignoruoja, pvz., kvantinės mechanikos metodus. Taip pat galima prisiminti I. Prigožino (Ilya Prigogine) dinaminių sistemų teorijos nuostatas, kad į pasaulį reikia žiūrėti galimybių ir jų tikimybių dinamikos akimis. Dar blogiau būtų, jei paaiškėtų, kad ekonomikos mokslas yra tik transnacionalinių korporacijų ir didžiausių bankų veiklą ir aferas pateisinančiu įrankiu.

Gali būti, kad visuomenės vystymasis (istorija) yra kažkokio kvantinės prigimties proceso analogas. Vienas esminių kvantinės mechanikos principų yra Haizenbergo (Werner Heisenberg) neapibrėžtumo principas, kurio esmė ta, kad mikropasaulio dalelių, iš kurių susideda visata, elgsena yra iš principo neprognozuojama. Kai mes bandome išmatuoti jų parametrus (pavyzdžiui, greitį arba padėtį), tai juos neišvengiamai pakeičiame ir nežinome, kokie jie būtų buvę, jei matavimas nebūtų atliktas. Lygiai taip pat gali būti, kad kalbos apie ateitį ją neišvengiamai pakeičia, nes mes nesąmoningai elgiamės taip, kad ši ateitis neateitų. Gal būt istorija yra įvairių galimybių rinkinys, kuris egzistuoja objektyviai ir turi savo realizacijos tikimybę, bet tikrovėje įvyksta tik vienas iš galimų variantų.

Dar blogesnė situacija yra dėl to, kad socialinės permainos vyksta visai ne taip, kaip daug kas tikėjosi. Vienas pavyzdys. Ne taip senai plačiai buvo reklamuojamas „Desertec“ projektas, kurio tikslas buvo pastatyti daug saulės jėgainių Sacharoje ir elektros energiją iš ten perduoti Europai (apie tai rašiau ir aš). Europos Komisija net skyrė nemažai lėšų šiam projektui plėtoti, bet dabar dėl pasikeitusios politinės situacijos Šiaurės Afrikoje šio projekto niekas prisiminti nebenori. 

Kokie galimi du pagrindiniai artimiausios ateities scenarijai? Optimistinis: gyventojų skaičius palaipsniui nustoja augti ir pradeda mažėti, mažėja ir vartojimas, įgyvendinama tvaraus augimo (sustainable growth) idėja. Deficitiniai metalai gaunami perdirbus antrines žaliavas, energijos gamyba susideda iš iškastinių ir atsinaujinančių šaltinių santykiu 40:60. Pesimistinis: gyventojų skaičius didėja lėtėjančiai, bet nenustoja augti, vartojimas vienam gyventojui vis didėja, išsenka strateginių metalų ištekliai, blogėja ekologinė situacija, prasideda energijos ir geriamojo vandens deficito laikai, lėtėja gamyba, didėja socialinė diferenciacija ir prasideda konfliktai tarp valstybių dėl resursų.

Akivaizdu, kad abiem atvejais Lietuvos padėtis bus nepavydėtina: pirmu atveju dėl galimos emigracijos didėjimo, antruoju – dėl plūstančių imigrantų ir socialinių problemų. Sunku prognozuoti, kaip vystysis Lietuvos ekonomika abiem atvejais ir kiek verslui reikės mokslo rezultatų. Sakykime, antruoju atveju strategine preke taptų aukštos kokybės geriamasis vanduo (pvz., 2030 m. litras tyro šaltinio vandens kainuotų 10 dolerių) ir Lietuvos eksporte vanduo sudarytų daugiau kaip 50 procentų. Belieka tik sužinoti, o kas gi valdytų tas vandens gavybos ir eksporto įmones? Gal rusai, o gal švedai?

Taigi, net ši paviršutiniška analizė rodo, kad ateities kontūrai migloti, perspektyvos neaiškios, permainos neišvengiamos. Todėl slėpti galvą smėlyje ir toliau sovietinių  partinių nomenklatūrininkų pavyzdžiu planuoti „daugiau“, „geriau“, „plačiau“ yra neprotinga ir visai beprasmiška. Ko gero, ateitis bus visai ne tokia, kokią aprašė šios vizijos autoriai. Bet būtų gerai bent jau tai suvokti ir tam ruoštis.