Suskamba varpelis, skelbiantis šv. Mišių pradžią. Žaidimas prasideda. Visi darniai atsistojame, nes žinome taisykles (bent jau dauguma). Atsiprašome už nuodėmes, klausomės Šventojo Rašto ištraukų, tada kunigo pamokslo, paaukojame bažnyčios išlaikymui, sugiedame „Šventas“ ir palinksėję vieni kitiems ramybės ir priėmę švč. Komuniją sulaukiame Mišių pabaigos. Kunigas suteikia siuntimą ir palaiminimą. Dėkojame Dievui. Žaidimas baigėsi. Sąžinė dar paklausia, ar pereisime į kitą lygį, bet mes paspaudžiame „quit“.

Mūsų tikėjimas kartais iš tiesų primeną žaidimą, ypač kompiuterinius žaidimus. Dėl keleto priežasčių. Pirmiausia žaidimai teikia malonumą, paįvairina laisvalaikį, o būti jų veikėjais galime niekuo nerizikuodami. Žaisdami galime mirti ir prisikelti, eiti į kovą, sumaitoti į miltus automobilį ar kirsti minų lauką, nepatirdami jokio pavojaus, suprasdami, kad iš tiesų esame saugūs. Žaidime paprastai ir gyvybių turime ne vieną.

Antra, žaidimas perkelia į kitą pasaulį, į kitą erdvę, kurioje galioja specifinės taisyklės. Turime jų laikytis, kad laimėtume, bet žinome, kad nesėkmės atveju galėsime pakartoti žaidimą tiek sykių, kiek norėsime, juk bandymo skaičius neribotas, kaskart galime pradėti žaisti iš naujo. Ta erdvė mus traukia, žadina vaizduotę, tačiau nežiūrime į ją rimtai, tai fiktyvus pasaulis, iš kurio verčiau pasišalinti, kai pasigirsta irzlus mamos ar sutuoktinio balsas.

Per vienas rekolekcijas kunigas paklausė: ar mes esame krikščionys, ar tik žaidžiame krikščionybę? Tai privertė susimąstyti. Kokia slidi riba tarp žaidimo ir gyvenimo. Tikėjimas iš tiesų gali priminti žaidimą. Tikime dvasiniu pasauliu, dangaus karalyste, kurie yra nematomi, tikime, kad duonos gabalėlis tampa tikru Kristaus kūnu, nors jokiais pojūčiais to nepatiriame. Mus supantis pasaulis yra daug labiau apčiuopiamas ir artimesnis, todėl ir tikėjimas gali atrodyti kaip ta virtuali žaidimų erdvė su jai paklūstančiomis taisyklėmis, kurios tačiau neturi nieko bendro su realiu gyvenimu.

Neretai ir mes imame žaisti krikščionybę. Juk tai visai smagus ir prasmingas laisvalaikio praleidimo būdas. Įsitraukiame į kokią nors bendruomenę, kurioje žmonės šilti ir malonūs, visada šypsosi, pasidomi, kaip gyvename. O įsitraukti į jaunimo bendruomenes yra net labai patrauklu! Vienas kitą keičia renginiai, koncertai, talentingi žmonės groja, dainuoja, vaidina, šoka. Galima ne tik dalyvauti, bet ir save parodyti, padidinti pažįstamųjų skaičių. Iš tiesų priklausyti katalikiškai bendruomenei yra smagu, o ir laukiami ten visi, nes visi yra Dievo vaikai. Suaugusieji irgi panašiai – susitinka Mišiose, vėliau būreliais eina šnekučiuotis ir gerti arbatėlės. Gražu. Tik žaidimas katalikiškoje smėlio dėžėje dar nepadaro mūsų krikščionimis.

Šis šaržuotas vaizdelis visai nereiškia, kad krikščioniška bendruomenė tėra dvasingai aprengtas laisvalaikio klubelis arba, kitaip tariant, ta pati mergelė, tik kita suknelė. Tai nuostabiausia Dievo dovana, kuri praranda savo gelmę tik tuomet, jei jos vertybių neperkeliame į visą savo gyvenimą, kai žaidžiame.

Kai imame žaisti tikėjimą, pritaikome jam žaidimo charakteristikas. Nenorime rizikuoti, nenorime nieko aukoti, užbaigiame tada, kai tampa nepatogu, atskiriame tikėjimą nuo gyvenimo. Tačiau būti krikščionimi kainuoja.

Kainuoja atsisakyti nelegalaus filmų ir muzikos siuntimosi, kainuoja išpažinti tikėjimą sekuliarioje darbo ar mokslų aplinkoje, kainuoja gerbti alkoholiką tėvą ar motiną, kainuoja negyventi kartu iki santuokos ir liudyti krikščioniškas šeimos vertybes, kainuoja dovanoti laiką socialinei veiklai ir bažnytinei tarnystei, kainuoja atleisti įskaudinusiam žmogui, kainuoja… Tikėjimas kainuoja mūsų laiką, valią, riziką būti atstumtam ir išjuoktam, kainuoja ir pinigus. Tikram santykiui reikalingas pasiaukojimas.

Buvimas krikščionimi nepasiduoda žaidimo logikai, kur nėra realios rizikos ir kiek tik nori gyvybių. Duotas vienas gyvenimas, vienas bandymas, viena realybė, vienas buvimas. Buvimas krikščionimi nepasibaigia ties šv. Mišių palaiminimu, tikėjimo realybė nesibaigia ties bažnyčios vartais. Visas gyvenimas ir pasaulis įmirkę Dieve.

Tad „quit“ reikėtų spausti abejonėms, baimėms ir kompromisams arba senajam gyvenimo būdui. Dievo Žodis mums primena, kad kartą peržengus tikėjimo starto liniją, pasilaikyti dalies reikalų ir įpročių „savo nuožiūrai“ ir taip skaldyti gyvenimo į dvi realybes jau neišeina: privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje, apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume (Ef 4, 22–23).
Čia apima silpnumas, kad žmogiškomis jėgomis neįmanoma to pasiekti. Gerai, kad Jėzus duoda įsikibti į parankę ir eina drauge.

Ir galiausiai – tikėjimas sutriuškina žaidimą savo didžiausiais nenusveriamais pranašumais. Jis siūlo tokį džiaugsmą, kuris nesibaigs užvėrus virtualų žaidimo langą ir sugrįžus į realybę. O svarbiausia – pasirinkę Jėzų niekada nepralaimėsime. Tai kelias į pergalę, kuri tęsis amžinai.

Monika Midverytė