„Kančių olimpiada“. Straipsnį tokiu pavadinimu sausio 30 d. dienraštyje „New York Times“ paskelbė žurnalistas Rogeris Cohenas, kurį savo spaudos apžvalgose minime ne pirmą kartą. Šį straipsnį jis parašė Vilniuje – ir jis liečia opią temą, kurią autorius sugeba traktuoti jautriai, santūriai, neužgauliai, nieko nevyniodamas į vatą ir nieko neignoruodamas.

Bet tai nereiškia, jog kai kurių jo teiginių negalima kritikuoti. R. Cohenas rašo, kad „posovietinėje Lietuvos istorijoje buvo nuoširdžių, tačiau trūkčiojančių pastangų imtis keblaus klausimo – ar lietuviai buvo visų pirma (nacistinių nusikaltimų žydams) vykdytojai ar (sovietinių nusikaltimų tautai) aukos?

Pokalbyje su Lietuvos ministru pirmininku Andriumi Kubiliumi aš būtent to jį ir paklausiau“, - teigia amerikietis žurnalistas ir paskui perteikia A. Kubiliaus atsakymą. Tačiau prieš leisdamasis į tą atsakymą norėčiau pridurti nuo savęs, kad šis R. Coheno klausimas nevisai vykęs. Tarp lietuvių buvo ir kažkiek nacių nusikaltimų talkininkų, ir gerokai daugiau sovietinių nusikaltimų aukų. Bet kas iš to? Vis tiek buvo ir tų, ir tų – nors kai kas tai ir neigia, tačiau nuo to nepabėgsi.

Žinoma, nacių ir sovietų nusikaltimai ne visiškai vienodi – nei pobūdžiu, nei apimtimi. Naciai išžudė beveik visus Lietuvos žydus, o sovietai į Sibirą trėmė ir ten numarino daugiausia nežydus (nors ir tarp žydų buvo sovietinių nusikaltimų aukų, ne vien tik talkininkų, kurie dažniausiai būdavo nuo žydų religijos atkritę ar ją prakeikę bedieviai).  

Neaišku, kurių skaičius didesnis – nuo nacių rankos žuvusiųjų ar nuo bolševikų? Gal vis dėlto nuo bolševikų. Bet ką tai keičia? Nužudytajam nesvarbu, kas jį niekšiškai nužudė.  

Tačiau tai svarbu likusiems jo artimiesiems. Žydus ištikusio Holokausto unikalumas ir glūdi tame, kad tai vienintelis modernioje istorijoje atvejis, kai galvažudžių šutvė neva moksliniais argumentais įrodinėjo, jog žmonijos vargai kyla dėl vienos žmonių grupės piktadarysčių, todėl tam, kad žmonijai būtų geriau, reikia tą grupę stengtis iki vieno išnaikinti. Naciams tai didele dalimi ir pavyko – jie sunaikino beveik visą Europos žydų bendruomenę. Štai jų nusikaltimo išskirtinumas.  

Šitą faktą neigti – intelektualiai ir etiškai nesąžininga. Tačiau sykiu galima pastebėti, jog kiekvienas didelis nusikaltimas yra savotiškai unikalus. Per Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo Turkijoje masiškai naikinti armėnus; truputį vėliau kuriant darbininkų valstybę Rusijoje masiškai dirbtiniu badu marinti ukrainiečius; dar vėliau tą pačią darbininkų valstybę ginant nuo fašistų, o po to nuo laisvąją rinką propaguojančių kapitalistų, vežti gyvuliniais vagonais į Sibiro tremtį tik truputį turtingesnius, nes kumetyne nevargusius, pabaltijiečius – argi tai ne savaip unikalu?

Kaip tiesiog savitai unikalūs buvo ir tie būdai, kuriais Stalinas naikino savo tikrus ar tariamus priešininkus iš pačių komunistų gretų, ar tai butaforiniais teismais, ar šūviais į pakaušį, ar nunuodijimais, ar smogikų su kirviais siuntimu per pusę pasaulio netgi į Meksiką, kad ten nudaigotų Raudonosios armijos kūrėją.

O kur dar Hitlerio vaizdavimasis Vokietijos draugu ir patriotu! Kvailesnės, labiau akiplėšiškos nesąmonės nesugalvosi: jau visai nekalbant apie šaliai užtrauktą visuotinę gėdą, kas gi daugiau vokiečių pasiuntė į karą ir mirtį negu tautos – savo tautos -  išgama Adolfas Hitleris?    

Grįždami prie R. Coheno straipsnio ir jo interviu su A. Kubiliumi, galime visiškai sutikti su Lietuvos ministro pirmininko žodžiais, jog „visiškai aišku, kad Holokausto nusikaltimai – unikalūs ir baisūs“ ir kad „labai skaudu ir gėdinga, jog kai kurie lietuviai tuose nusikaltimuose dalyvavo kaip vykdytojai“.

Toliau A. Kubilius R. Cohenui sakė, kad „akivaizdu, jog stalinistiniai nusikaltimai taip pat baisūs ir skausmingi, nors jų negalima lyginti“. Nuo savęs paklausime, o kodėl gi negalima lyginti? Kodėl negalima lyginti ir palyginti tam, kad nustatytume skirtumus ir panašumus? Juk tą A. Kubilius, taip pat ir R. Cohenas, savo pasisakymuose ir daro.

Galų gale A. Kubilius, pasak R. Coheno, pacitavo ir amerikiečio istoriko Timothy Snyder, knygos „Kraujo žemės“ autoriaus, „spėjimą, kad 14 milijonų žmonių buvo išžudyta tarp Berlyno ir Maskvos per tuos 12 metų, kai Hileris ir Stalinas abu buvo valdžioje“. Taigi, juk galima sudėti ir lyginti. Svarbu tik neneigti faktų ir nemenkinti kitų kančios.

Toliau amerikietis žurnalistas rašo, kad Lietuvos „ministras pirmininkas kaltino Rusiją „poimperiniu sindromu“, darančiu ją aklą Maskvos nusikaltimų atžvilgiu. Klausiamas, ar Rusija turėtų Lietuvai mokėti reparacijas, A. Kubilius nurodė į pokarinę Vokietiją, kuri „suprato savo atsakomybę“. 

O ar būtų gerai, jei Rusija oficialiai atsiprašytų? „Aišku – ne tik mums, bet ir pačiai Rusijai“. A. Kubilius pavadino susitvarkymą su praeitimi „išbandymu“ Rusijai.

Šiame minų lauke, - tęsė R. Cohenas, - pasiūlyčiau šias septynias mintis. Pirma, A.Kubiliaus vyriausybė dėjo nuoširdžių pastangų pripažinti lietuvių įsivėlimą į Holokaustą, pernai, šalia kitų priemonių, prastumdama įstatymą, siūlantį daugiau nei 50 milijonų dolerių kompensacijos.

Antra, šių pastangų nepakanka. Genocido aukų muziejus Vilniuje, skiriantis milžinišką savo erdvės dalį sovietų nusikaltimams didvyriško lietuvių pasipriešinimo atžvilgiu, plačiai atspindi dar vis iškreiptą nacionalinę savimonę.

Trečia, Vakarų turimas sovietinių nusikaltimų supratimas išties menkas (gal dėl to, kad Stalinas buvo Jungtinių Amerikos Valstijų sąjungininkas nugalint nacius) ir turėtų būti stiprinamas.

Ketvirta, Prahos deklaracija  ir kiti bandymai sulyginti nacių ir sovietų nusikaltimus ne vietoje: nacių ideologija, vedusi moteris ir vaikus į duobes sušaudymui ir paskui sukūrusį Aušvicą, savo žudikišku blogiu buvo unikali“.  

Taip rašė R. Cohenas, ir vėl nuo savęs klausiu: kodėl ne vietoje? Dar kartą pabrėžiu, kad nacių ideologija buvo išskirtinai bloga, sistemingai siekdama ypač žydų, bet taip pat ir čigonų, homoseksualų, psichiškai nesveikų žmonių išnaikinimo visuotiniu mastu.

Tačiau neapsakomai, bet savaip bjauri buvo ir stalinistinio pavidalo komunistų ideologija, o būtent tai 2008 metų Prahos deklaracija, kurią be daugelio kitų šviesuolių pasirašė Vaclavas Havelas, ir norėjo pasakyti.

„Tuo tikslu, - tęsė R. Cohenas, - ji ragino įsteigti rugpjūčio 23-iąją (Hitlerio ir Stalino pakto 1939 m. datą) kaip bendrą nacių ir komunistų aukų „atminimo dieną“, lygiai kaip Europa „atsimena Holokausto aukas sausio 27-ąją.

Penkta, kai kurie sovietų nusikaltimai tikriausiai atitinka Jungtinių Tautų pateiktą genocido apibrėžimą – „veiksmai padaryti siekiant visiškai ar iš dalies  išnaikinti tautinę, etninę, rasinę ar religinę grupę kaip tokią“ – tačiau žodis „genocidas“ gali prarasti prasmę ir svarumą dėl per dažno vartojimo“.

Vėl priduriu: žinoma, jeigu tą žodį vartosime per dažnai, jis nupigs, tad vartokime jį taupiai – tik retiems atvejams, tarp kurių, aiškiai, deja, ir sovietinis. Ir, žinoma, nesileiskime į „kančių olimpiadą“. Nekonkuruokime klausimu, kas daugiau kentėjo, tik gerbkime tiesą – dauguma tautų genocido nepatyrė. Bet ir jo nepatyrusiosios dažnai baisiai kentėjo kitais būdais, o tos kelios, kurios genocidą patyrė, jį patyrė visiškai unikaliai.  

Tolesnėms ir paskutinėms dviems R. Coheno mintims galima pritarti be išlygų: „Šešta, Rusijos atsiskaitymas dėl sovietų piktadarysčių yra seniai pribrendęs. Septinta, Baltijos valstybių įvedimas į Europos Sąjungą ir į  NATO buvo diplomatinio genialumo įrodymas, užkirtęs kelią tam, kad atminties siaubai pareikalautų dar vienos kraujo aukos“.