Po to politika jai jau neturėjo jokios valdžios. Neįtraukė jos į savo verpetą net 1980-aisiais. „Neturiu polinkio į susibūrimus, – aiškino poetė. – Niekas manęs nepamatys jokiame sambūryje. Galbūt pamoka, kurią gavau jaunystėje, nulėmė, kad vėliau niekada negalėjau niekam priklausyti?“

…Pirmą eilėraštį publikavo iškart po karo, 1945 metais, tačiau debiutinė knyga pasirodė stalinizmui pasiekus pilnaties metą. 1952-aisiais išleisto eilėraščių rinkinio „Dlatego żyjemy“ („Dėl to gyvename“) kūrinių antraštės iškalbingos: „Jaunimui, statančiam Nowa Hutą“, „Naujo socialistinio miesto pasveikinimas“, „Leninas“, „Mūsų darbininkas kalba apie imperialistus“, „Kai prie liaudies konstitucijos lopšio palinksta sena darbininkė“.

„Dar karo metais patekau į kairuoliško jaunimo draugiją, – pasakojo mums apie savo suartėjimą su naująja realybe. – Buvome visiškai įsitikinę, kad komunizmas Lenkijai – vienintelė išeitis. Jų dėka ėmiau galvoti apie socialinius reikalus. Tuomet mažai buvo žinoma, ką darė bolševikai. Kvaila sakyti, kai asmuo yra nepatyręs, daug priklauso nuo to, kokių žmonių jis sutiks savo kelyje.“ Kai po Stalinio mirties, 1953 metų kovą, „Życie Literackie“ išleido specialų numerį, Szymborska parašė eilėraštį - atsisveikinimą su Stalinu.

Beveik 40 metų ji neatsigrįžo atgal. „Szymborska tyli, – rašė literatūros kritikas Tadeuszas Nyczekas. – Nesiaiškina, neatsikirtinėja, neguli kryžium, neatsiprašinėja. Galbūt suprato, kad piktų žodžių nepavyks ištrinti kitais žodžiais, kitais gestais. Turėjo žinoti, kokie trapūs žodžiai ir kaip lengvai jie leidžiasi iškraipomi. Nuoskaudos, jei jų ir buvo, lieka nuoskaudomis; tik nuskriaustasis gali atleisti, arba ne. Jei įmanoma čia ką nors pataisyti, tai tik kitu, geresniu poelgiu. Szymborska niekada daugiau nekinkė poezijos į jokią kovą.“ Nusprendė nekalbėti šia tema iki 1991-ųjų, tais metais gavo prestižinį Goethe'ės apdovanojimą. Galbūt šis pripažinimas leido jau pajusti esant viešu asmeniu ir, nori nenori, reiškė tam tikrą įsipareigojimą?

Prisiminė sceną iš filmo su Čarliu Čaplinu, kai tas bando nesėkmingai uždaryti pilną daiktų lagaminą. Sėda ant jo, šokinėja, tačiau daiktai, kuriuos bando į jį sugrūsti, vis išvirsta lauk. „Taip būna ir su tikrove, kai bandai ją sukišti į ideologijos lagaminą“, – reziumavo ji. Pasitraukusi iš partijos Szymborska nedažnai, tačiau nuosekliai dalyvaudavo svarbiuose Lenkijai įvykiuose. Kartu su kitais intelektualais ir menininkais pasirašinėjo memorialus, protestus prieš policijos represijas 8-ajame dešimtmetyje.

Kai paklausėme, ar jai reikėjo įveikti baimę, atsakė: „Baimės nejaučiau. Kas žino, gal dėl to, kad kadaise priimdama komunizmą, neturėjau jos išgyventi Stalino epochoje? Nors apskritai baimės jausmas nėra man svetimas ir kažkokios įspūdingos drąsos nedemonstravau.

Draugai tvirtino, kad tai buvo tiesiog doro žmogaus gestai, politika tuomet jau neturėjo jai jokios galios. Neįtraukė jos į savo verpetą net 1980 metais. „Neturiu polinkio į susibūrimus, – aiškino mums poetė. – Niekas nepamatys manęs jokiame sambūryje. Galiu tik simpatizuoti. Priklausymas apsunkina rašytoją. Kad gyvenčiau, man būtina vienatvė.

Iš Annos Bikont ir Joannos Szczęsnos prisiminimų

Parengta pagal straipsnį, pasirodžiusį lenkų dienraštyje „Gazeta Wyborcza“