Autorė yra VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė, Valstybės pažangos tarybos, rengusios strategiją „Lietuva -2030“, narė. Pateikiame jos mintis, išsakytas per apskritojo stalo diskusiją Seime 2012 metų sausio 25 dieną.

Taip jau nutiko, kad teko dalyvauti rengiant šitos strategijos dalį apie visuomenę. Ir iš tiesų, kai pristatome strategiją, išryškėja vienas iš pagrindinių akcentų, kad šioje strategijoje skiriama kaip niekad daug dėmesio ne ekonomikai, bet visuomenei. Ir tai yra didysis šios strategijos iššūkis. Viena vertus, tai yra geras požiūrio taško pakeitimas, kita vertus, tai yra turbūt pats sudėtingiausias, pats „slidžiausias“ dalykas, kaip visuomenę galima pakeisti. Daug lengviau sugalvoti, kaip pakeisti ekonomiką. Bet atrodo, kad kitos išeities nėra. Jeigu diskutuojame apie ekonomiką ar valstybės valdymą, galų gale ilgai diskutuodami apie priežastis, kodėl mes esame tokie, kokie esame, vis tiek prieiname, jog tokia mūsų kultūra.

Taip mes esame savotiškai įklimpę į savo mentaliteto pinkles, savotišką kalėjimą. Kyla klausimas: kodėl žmonės tampa įkalinti savo pačių mastymo struktūrų? Šis klausimas yra vienas svarbiausių klausimų, kuriuos didieji sociologai – K. Marksas, P. Bourdieu, A. Giddensas - bandė suprasti. Iš pradžių jie bandė tai suprasti žmogaus lygmeniu. Kodėl taip nutinka, kad žmogus, kuris priklauso kažkokiai klasei, gyvena taip, o ne kitaip. Jo likimas tarsi nulemtas to, kur jis gimė - tam tikroje socialinėje terpėje, nesvarbu, koks jo protas ar fiziniai sugebėjimai. Dažnai nutinka, kad socialinė terpė, kurioje jis gimė, nulemia jo visą gyvenimą. Kartais pasitaiko ir išimčių, bet dažniausiai visgi nutinka taip. Kiek tai objektyvu ar subjektyvu, ar tai galima pakeisti? Marksas teigė, kad klasės yra objektyvus dalykas, kaip ir socialinė struktūra, ir tu negali iš esmės nieko pakeisti. Kiti, kaip P. Bourdieu, sakė, kad, viena vertus, socialinė struktūra mus įkalina, bet tai nėra mūsų lemtis.

Kodėl mes elgiamės šabloniškai? Kodėl mes elgiamės taip, kaip  elgėmės anksčiau, pratęsdami savo elgesį ir negalime lengvai pasikeisti? Savotiškai tai yra vaizduotės ribų dalykas. Iš tiesų žmogus yra ribotas padaras, kuris negali vienu metu matyti visų jam egzistuojančių galimybių. Jis renkasi iš tų galimybių, kurios yra įprastos, jis turi elgesio šablonus ir juos pasirenka, negalvodamas apie tai, koks jis dar galėtų būti. Tas pats galioja ir žmogui, ir visuomenėms. Dabar sociologų dėmesys nukreiptas į visuomenių lygmenį. Kyla klausimas, kodėl taip nutinka, kad vienos visuomenės sėkmingos, o kitos nesėkmingos.

Garsus politologas Robertas Putnamas atliko labai įdomų tyrimą Italijoje. Jis pasinaudojo situacija, kai Italijoje buvo įvykdyta regioninė reforma, kai visiems 20 Italijos regionų buvo skirtos vienodos galios. Šiaurės Italijos regionai pradėjo veikti labai puikiai, sėkmingai klestėti, o pietuose viskas žlugo, niekas nesisekė, klestėjo korupcija. Atrodo, nors įstatymai tie patys, o pietų regionams buvo skirti papildomi pinigai tam, kad jie išliptų iš duobės. Ir niekas nepadėjo – visi pinigai nugarma kaip į duobę. Robertas Putnamas pabandė suprasti, kodėl taip nutinka. Ar dėl to, jog žmonės skirtingi, ar jų protiniai sugebėjimai kitokie? Ne. Paradoksas toks, kad pabandžius perkelti šiaurietį gyventi į pietus, jis elgtųsi lygiai taip pat, kaip ir visi toje vietoje gyvenantys žmonės. Jeigu tu matai, kad visi aplink tave vagia, apgaudinėja, išsisukinėja, duoda kyšius, tu elgsiesi taip pat. Jeigu tu taip nesielgsi, liksi kvailio vietoje. Jeigu esi racionalus žmogus, tu prisitaikai prie tos aplinkos. Bet jeigu esi aplinkoje, kur visi elgiasi normaliai, niekas neduoda kyšių, neapgaudinėja, tuomet tu gali bandyti apgauti ir būti gudresnis už juos, galbūt tau ir pasiseks. Bet tu racionaliai pamąstęs supranti, kad tikriausiai ne. Tikriausiai tave labai greitai sučiups, ir bus tik blogiau. Tu susigadinsi reputaciją visam gyvenimui. Šis pastebėjimas yra fundamentalus.

Ekonomistė Elinor Ostrom, Nobelio premijos laureatė, bandydama suprasti, kodėl žmonės tam tikrose visuomenėse kooperuojasi, nors atrodo, kad būtų naudingiau, racionaliau visiems elgtis savanaudiškai, padarė išvadą, jog dauguma žmonių nėra nei dideli altruistai, nei išsisukinėjantys apgaudinėtojai. Dauguma žmonių taikosi prie aplinkos, žiūri, kaip elgiasi kiti, ir atitinkamai elgiasi patys. Bet ką tai reiškia? Iš esmės tai reiškia, kad jeigu visuomenė įstringa į blogą pusiausvyrą, tai tarsi nėra kur dėtis. Jeigu mes visi galvojame, jog Lietuvoje visi duoda kyšius, viskas yra korumpuota, valdžia vagia, viskas yra blogai, tada mes patys taip ir elgiamės. Mes tokį elgesio šabloną perkeliame ir gyvename toliau, išpildome tokį savo mąstymą realybėje.

Paradoksalu yra tai, kad žmonės nežino, kaip yra iš tikrųjų. Dažniausiai mes remiamės ne savo patirtimi. Neseniai atlikti statistiniai tyrimai parodė, jog paklausus žmonių, ar jie patenkinti savo šeimos finansine situacija, 50 proc. žmonių atsakė, kad yra patenkinti. Paklausus, ar šalies situacija yra gera, tik apie 6 proc. žmonių galvoja, jog situacija yra gera. Vadinasi, mano situacija yra gera, bet šalies yra bloga. Paklausus, ar tu duodi kyšius, žmogus sako, ne aš kyšių neduodu. Bet paklausus, ar kyšius duoda kiti, atsako, taip, visi kiti duoda. Paklausus, ar tu moki mokesčius, taip, moku, ar kiti moka – ne, nemoka. Vadinasi, man viskas gerai, mano giminėms, kaimynams irgi gerai, bet šalyje viskas blogai.

Kodėl taip yra? Mes, visuomenė, nepažįstame tiesiogiai visų savo narių – trijų milijonų lietuvių ir nežinome, kaip kiti iš tikrųjų elgiasi. Mes turime tam tikrus vaizdinius, kurie yra suformuojami patirties, žiniasklaidos, per pokalbius su draugais, kaimynais, aplinkiniais. Mes esame tokie, kokie manome esantys. Bet manymas neatsiranda iš niekur. Jis yra sukonstruotas socialiai. Kas jį sukonstruoja - kitų diskusijų tema. Klausimas būtų, ar mes galime tą sukonstravimą perkonstruoti?

Mes galime matyti realybę iš dviejų pusių. Mes galime įsivaizduoti, kad esame baudžiauninkų tauta, ir tam rastume daugybę argumentų. Ilgą laiką gyvenome pavergti, išmokome prisitaikyti ir neturime savigarbos pojūčio. Iš kitos pusės, galime teigti, kaip Darius Kuolys sako, galime save matyti kaip laisvės mylėtojų tautą, taigi visiškai priešingai. Yra daugybė istorinių faktų, kurie mums leistų taip galvoti. Galime sakyti, jog esame atsilikusi žemės ūkio šalis, bet galime sakyti, kad esame postmoderni šalis, švarios gamtos, ekologinės žemdirbystės šalis – kaip tik to, ko labai trūksta Vakarų šalyse. Arba galime sakyti, jog esame prasigėrusi, iš pašalpų gyvenančių žmonių šalis. Tačiau galime ir pasakyti, kad esame labai darbščių žmonių šalis. Kas pasakys, kuris iš šių vaizdinių yra teisingas? Nei vienas, nei kitas nėra objektyviai teisingas, svarbu, kur sudėti akcentai. Tačiau tie akcentai negali būti iš niekur. Galime pradėti šnekėti, kaip kartais A. Kubilius daro klaidą, bandyti sukurti vaizdinį, jog mes esame geri, mes laimėsime. Bet taip niekas nepasidaro. Negali tuščiai save įteigti, tam turi būti pamatas. Žmonės šioje vietoje yra pakankamai jautrūs.

Tą ši strategija daro intuityviai gerai. Aš nežinau, ar tai suveiks, ar ne. Tačiau verta atkreipti dėmesį į akcentą dėl geopolitinės orientacijos į Šiaurės ir Baltijos regioną. Tai gali būti geras ėjimas ir turėti gerų pasekmių. Kai aš galvoju, kodėl lietuviai yra tokie nusivylę ir tokioje saviniekos situacijoje, manau, kad dėl įvykusio geopolitinio lūžio, po kurio mes nesugebėjome prisitaikyti. Sovietų Sąjungoje mes buvome geriausia jos dalis, ir visi tą puikiai žinojo. Pribaltika, beveik kaip Vakarai, ir tai teikė žmonėms pasididžiavimą. O kas dabar pasidarė? Dabar mes esame Europos Sąjungos, Vakarų civilizacijos blogiausia dalis, užkampėlis kažkur Rytuose, prie Rusijos. Tas provincijos pojūtis labai slegia. Bet ką pabando padaryti ši strategija – ji parodo, kad viskas yra ne taip. Yra tam tikri pirmaujantys regionai, ir mes galime pabandyti jungtis prie tam tikro regiono, kuris perkonstruotų mūsų vaizdinį visai kitaip. Akcentas yra į Šiaurės ir Baltijos regioną, kur atrodo, kaip tik ten yra dalykai, kurių labiausiai dabartiniame pasaulyje ir norisi, ir reikia, ir kurie yra sėkmingiausi ekonomiškai. Pavyzdys – mažos šalys. Ką jau padarė estai – jie bando formuoti savo įvaizdį, jog jie yra maža ir sumani šalis. Ir tai yra labai perspektyvu, kadangi dabar mažumas reiškia lankstumą, kuris yra svarbiausia šios postindustrinės ekonomikos savybė – gebėjimas greitai, lanksčiai prisitaikyti. Taip pat patikimumas. Baltijos šalys yra pačios patikimiausios Europos Sąjungos šalys, viską padariusios laiku, teisingai ir gerai. Mes kažkodėl to nesakome. Išsilavinusių žmonių skaičius Lietuvoje yra nepaprastai didelis, interneto ir kitų komunikacijų plėtros rodikliai yra neįtikėtini. Visa tai turi Skandinavijos šalys.

Tačiau ko mes neturime, ką turi skandinavai – didelio tarpusavio pasitikėjimo. Jeigu tu pasitiki, kad kitas neduoda kyšio, tuomet tu irgi neduosi. Mes šioje vietoje turime atotrūkį, bet jis nėra beviltiškas. Pagal tyrimo duomenis, kuriuo matuojamas visų Europos šalių žmonių pasitikėjimas vieni kitais, vienoje pusėje yra Danija, Suomija ir kitos Šiaurės šalys, kurių pasitikėjimas yra labai aukštas. O kitoje pusėje yra Pietų šalys – tokios kaip Kipras, Portugalija, Rumunija, Serbija. Lietuva yra per vidurį. Kalbant Roberto Putnamo žodžiais, mes galime svirti ir į vieną, ir į kitą pusę. Žiūrint į pasitikėjimo raidą, pamatysime įdomų dalyką, kad pasitikėjimas žmonėms nuo 1990 m. smuko dėl visiems suprantamų priežasčių. Bet dabar pasitikėjimo lygis po truputį kyla, jis grįžta į tą lygį, kuris buvo 1990 m. Nors dabartinis Lietuvos rodiklis – apie 30 proc. vieni kitais pasitikinčių žmonių – neatrodo didelis, bet nereikia tikėtis 100 proc. žmonių pasitikėjimas vieni kitais, nes tada būtume angelų visuomenė. Tačiau jeigu yra daugiau kaip 30 proc. pasitikėjimas, mes jau galime tikėtis pereiti į Šiaurės šalių lygmenį.

Tendencija, jog mes judame aukštyn, o ne žemyn, man duoda viltį, kad mes galime tapti skandinaviško tipo stipria visuomene, kuri susikoncentruoja, lanksčiai reaguodama pasikeičia ir tampa sėkminga šalimi.