Akvilės Širvaitytės nuotrauka

Išstypęs lyg žaibiškai bręstantis paauglys. Vilkintis pernykščius – akivaizdžiai išaugtus marškinius. Išbalęs ir padrikas. Čia kažkur karštligiškai skubantis, sukaitęs, su dilgčiojimu paširdžiuos... Čia sraigės lėtumu keliaujantis miesto gatvėmis, kopinėjantis pompėjiškais laiptais, šmirinėjantis marių pakrante; besiilgintis, melancholijos apimtas – toks manasis bičiulis laikas, užsimiršęs Laiku besąs... Ir aš – tokia pat kontrastinga.  Keista draugystė, tiesa?..

Nežinau, kas išties yra laikas. Turbūt tai viena iš tų kategorijų, kurių neįmanoma aiškiai apibrėžti. Kaip tik todėl man labiau rūpi ne pats laikas, o santykis su juo. Sekant E. Frommo nubrėžtomis gairėmis, regis, ne tik būties, bet ir laiko, į kurį įausta mūsų būtis, atžvilgiu kyla klausimas: „turėti ar būti?“. Turėti laiką ar būti laike? O jei paaiškėtų, jog turėti laiką išvis neįmanoma?.. Bet kuriuo atveju renkuosi „būti“. Tik kaip?..

Kai mąstau apie laiką, man norisi kalbėti apie tylą. Laiko sąvoka tapo sinonimu skubėjimui, lėkimui, triukšmui... Nenoriu skubėti. Nenoriu nuolatos konkuruoti su laiku, bandyti jį nurungti hyperaktyvia veikla, užpildančia visas 24 paros valandas. Priešingai, norėčiau susidraugauti su laiku. O tyloj tai įmanoma. Tyloj pats laikas dar gali sustoti. Ir išgyti. Tyla gali gydyti mane. Tave. Mus. Visuomenę. Tokia tyla nėra vien garsų nebuvimo įvykis – tai vidinis klausymasis savęs, kito, kūrinijos, pasaulio, Dievo... Tai vaisingas buvimas nutilus viduje, veidas į veidą su savimi – tikru, paprastu žmogumi. Ir – nenustebkit – sužeistu... Būtent todėl tasai laikas, kurio siekiamybe gyvenu, nėra pasyvus. Paremtas kūrybos, klausymosi, vidinio mąstymo santykiu, jis iš tiesų gyvastingas viduje. Įmanomas tiek vienumoj, tiek bendrystėj su kitais. Bet jautriausiai vienumoje, slaptoje.

Tikrai yra laikas, kai nėra Laiko. Vis naujai atrandu šią paslaptį, šį nuostabų buvimą, kurio vis dažniau alkstu ir ilgiuosi. Tai įvyksta, kai tikrai, paprastai ir atsidavus būnu: šimtąjį kartą klausantis nuostabios pianino melodijos, stebint saulėlydį, grojant, maldoj, bendraujant, klaidžiojant gamtoj, giedant, rašant laišką, dėkojant Dievui, kalbantis, šiaip sau – be jokios progos – pakuojant draugei dovaną... Būnant. Ir jaučiu: jei dažniau sustotume tyloje, atsirastų daugiau laiko. Prisilietus prie kairos – dieviškojo laiko – ir žemiškasis chronos nebėra toks nerimastingas ir baisus...