Kadaise „avietėse“ (malinose – red.) slapstėsi vagys. „Sugavo vagį jo „avietėje“, – taip buvo sakoma. Dabar žodis „avietė“ įgavo visai kitokią reikšmę […].

Iš pradžių „avietės“ gete buvo primityvios – rūsyje, krosnyje, tamsiame kambarėlyje, palėpėje ir panašiose vietose. Tačiau paskutinėmis geto dienomis slėptuvių įrengimo menas pasiekė didžiausių aukštumų. Išaugo visas požeminis miestas [...].

„Avietes“ įrenginėjo naktimis, kad svetima akis nepastebėtų. Jos kūrėsi rūsiuose, po šiukšlių dėžėmis – visur, kur tik leidžia žmogaus fantazija [...]. „Avietė“ Kaštonų gatvėje buvo po laiptais, o įėjimas į ją užverstas malkomis. Šeima gulėjo slėptuvėje stipriai susiglaudusi, kartą per dieną visi sutartinai persiversdavo ant kito šono [...].

„Avietėse“ dažnai įvykdavo baisių tragedijų. Žmonės ten neretai mirdavo iš bado ar dėl tyro oro stokos. Naikinant getą, dešimtys „aviečių“ su gyvais žmonėmis buvo palaidotos po susprogdintų namų griuvėsiais [...].

Dauguma „aviečių“ tiek gete, tiek mieste ilgai neišsilaikė, nes provokatorių ir skundikų niekada netrūko. Ir tada likimas suvarė dešimtis žmonių dar giliau po žeme, į kanalizacijos trasas. Čia, purvo ir žiurkių karalystėje, žmonės jautėsi saugiau nei kur nors mieste [...]. Daugelis išmoko gerai orientuotis „požeminiuose keliuose“, nusigaudavo į bet kokį kampelį ir vadino juos gatvių, po kurioms jie buvo nutiesti, pavadinimais. Kalbėjo: „aš esu Rūdninkų gatvėje, einu Didžiąja gatve“ ir t.t. Vaikštinėdavo požeminėmis „gatvėmis“ naktimis, išlįsdavo per kanalizacijos liukus tik apsirūpinti reikmenimis. Ir gyveno viltimi, kad greitai sulauks išvadavimo.

Nuotraukos: Zenekos

Ištraukos iš Abraomo Suckeverio knygos „Iš Vilniaus geto“ (2011)