Kurapkos. R. Jakaičio nuotr.

Visada esama slapto noro pasakyti ką nors „iš esmės“. Taip, kad, padėjus tašką, nenorėtum gadinti popieriaus bent porą mėnesių. Bet taip jau yra, kad tas „iš esmės“, man regis, neegzistuoja, nepagaunamas. Yra tik detalės, trupiniai, fragmentai. Tiesos dėlei, reikėtų prisipažinti, kad ruošiausi rašyti apie grafomanus, reikšmių perteklių ir barsukus, bet nieko čia nenustebinsi, pagalvojau, šiame fronte nieko nauja: barsukai apsivertę ant kito šono toliau parpia, išsigandę savo šešėlių, o grafomanai, kaip įprasta, budi sargyboje prie rašalo bačkos aukuro. Tačiau stojus tokiai žiemai, o tokia – išgano, sniegas bent laikinai „surenka“ šiukšles, akį glosto stabilumo iliuzija, ataušau, praėjo bet koks noras burnoti, nors burnoti reikia, profilaktiškai, tarp kitko, reikia, kad batai visada šiek tiek spaustų... Bet gal pavasariop, kai putodams sniegs visur į nieką pavirs...

Vogčiomis pagalvojau, jog būtų gerai, jei tas po kojomis girgždantis dangaus krakmolas nugultų informacijos šiukšlyną, kurio dvokas dirgina smegenis, vos įsijungus bet kokį elektrinį aparatą: nuo radijo iki barzdaskutės. Taip, barzdaskutės, kuri vos pradėjusi pešti, kažin kodėl ima keiktis it taksistas... Šventa elektra. Jei ji dingtų (jungiklį tiesiog spustelėtų koks labai didelis pirštas), nustotų galios visos ideologijos ir įvairaus plauko marazmas, kuris su žmonėmis daro ką nori, o bibliotekos akimirksniu iš interneto užkandinių taptų kad ir skurdžiomis, bet „bibliotekomis“, kurios (vietovių bei adresų neminėsiu) atšalus kartais primena fūras-šaldytuvus, vežiojančius skerdieną. Išties bibliotekose ir laikoma skerdiena, bet – kalbos, kalbinė...

Valdydamas informaciją, žmogų gali nusilipdyti, kokį tik nori. Dvi savaites pro visas skyles skalambijant apie prie Italijos krantų skęstančią nemažą baržą, koks niekšas yra jos kapitonas etc., esu beveik tikras, kad tas dvi savaites bent 50 proc. piliečių turėjo ką veikti, dūsavo kartu su diktoriais, ekranais, garsiakalbiais ir fonemomis. Taip dūsaujant akimirksniu galima pripūsti ištisą gelbėjimo valčių flotilę... Bergždžias tas dūsavimas. O kad skęsta laivai, kad dega bažnyčios ir vienuolynai –­ blogai... Nors girdėjau kalbant, kad gerai vėdinamose ir turistų retai varstomose bažnyčiose (sic!) dievo daugiau... Dievas turistų bijo.

Nieko nauja, žmogaus prigimčiai nesvetima pasikuisti po purvą. Tiesa, tai reikia daryti vienam, vienatvėje, tik tada atsiskleidžia visos gydomosios dumblo vonių savybės. Padeda atgauti dvasinę pusiausvyrą. Sakau tai be jokios pagiežos, nejuokaudamas. Humoro jausmo neturiu. Puikiausias vaistas nuo susireikšminimo ir didžiabambiškumo – kristi asmeniniu veidu, su visomis jo autorinėmis teisėmis, į samanas, į š... krūvą. Apvalo.

Nors, tiesą sakant, iš to viso praeitų savaičių informacinio šiukšlyno labiausiai į paširdžius smūgiavo žinia, jog dabar Europoje sparčiausiai nykstanti paukščių rūšis –­ kurapkos... Nustebau. Tos vištelės, kurių pabaidyti spiečiai vaikystės vyzdžiuose sukdavo trumpų distancijų ratus aplink iš eglišakių suręstas žiemos priebėgas... Tik pamanyk, laukų vištelės... Bet tik pabandyk, išmesk iš teatro rūbininkę, scenos darbininkus, ir teatras sugrius... Išvaikyk provincijos bibliotekininkes, archyvistus, muziejų „beveik nematomus“ žmones, tuos „kafkas“, ir šiame pasauly susverdės kažkas esminga... Taip, kalbu apie mažuosius žmones, kurie seniai uždirba tik sniego kastuvui, takeliui prasikasti iki šiukšlių konteinerių. Seniai laikas išeiti į gatves ir atsiimti privatizuotą valstybę... Jei tai suprasite kaip kurstymą, taip ir supraskite.

Kad pernelyg sukultūrintose Europos pievose praktiškai neliko griežlių, žinojau... Gal kas ir prieštaraus, bet kultūros būna per daug... Perteklius sukelia lengvą biurgerišką patinimą, slopina gyvybingumą... O vasarą sodyboje griežles girdėdavau nuolat. Atrodydavo, kad sužėlusioje pievoje esama durų, girgždančiais, neteptais vyriais, vis varstomų į požeminį pasaulį... Bet čia jau poezija.

Ne, nesu ornitologas, nei turiu pretenzijų juo tapti, žinau tik tiek, kad tie tiesioginiai dinozaurų palikuonys visi susiję ir, iškritus vienai grandžiai, sugriūna visas choras... Vieni kala, kiti mala, dar kiti bandeles kepa, ketvirti aguonas barsto...

Kurapkos kurapkomis, o man labiausiai tinka bukučiai. Jų laukiu atskrendant į lesyklą kiekvieną žiemą. Grakštūs... Nors ką čia – bukutis yra bukutis, ir gatava. O tinka ir patinka todėl, kad jie vieninteliai sugeba medžių kamienais vaikščioti žemyn galva! Taip. Joks kitas. Tik šast! – ir galva žemyn. Tiems ir pasaulis aukštyn kojom gražus... Tik turiu įtarimų, jog ir jų mąžta...

Nieko nesumaišiau, rašau ne į žurnalą „Mūsų gamta“, į „Litmenį“, bet apie pelėdas, ir tą, kurią tėvas kadais jau negyvą parsivežė namo portfelyje suvyniotą į laikraštį ir patiesė ant virtuvės stalo, gal kitą kartą...

Beje, vasario 2 dieną J. Joyce’ui būtų sukakę 130, Maironis nesikuklindamas 150-ąjį gimtadienį švęs visus metus… Balius kaip reikiant. Manęs niekas nekvietė, ir kodėl turėtų? Nors, tiesą pasakius, mieliau einu į gyvųjų gimtadienius, nei numirėlių… Ir kokie čia gimtadieniai, kuriuose pratisai deginamos žvakelės ir be perstojo šaudo petardas, o jei ir sulauki torto, tai tas garantuotai kreminis, per daug saldus, želatina virpa, kreta nuo kalbų… Tokie tortai ne man. Geriausias tortas yra lašiniai, kuriais, va, dalinuos su paukštpalaikiais: jiems kabinu nerūkytų, sau atsirėžiu lengvai pertrauktų šaltu dūmeliu.