Autorius yra VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas. Šis tekstas – tai prenešimas, skaitytas diskusijoje Seime 2012 metų sausio 25 dieną, pristatant Valstybės pažangos strategiją „Lietuva – 2030“. 

Į bet kokias geopolitines orientacijas, ar tai būtų Europos Sąjunga, ar tai būtų Šiaurės šalys, ar mūsų kadaise vadinta ir dar kartais vadinama strateginė partnerystė su Lenkija, žiūriu iš paprastos perspektyvos: ar tai padeda mūsų valstybei atlikti tris pagrindines funkcijas, kurios visais laikais išlieka tos pačios? Tai saugumas, gerovė ir mūsų kultūros bei identiteto sklaida. Jeigu tai  atitinka mūsų interesus, padeda geriau, saugiau, turtingiau jaustis, o mūsų kultūra, identitetas puoselėjami ir skleidžiami įvairiose erdvėse, skirtingais kanalais, vadinasi, šita orientacija mums padeda. 

Kai mes kalbame apie Šiaurės Europą, apie Baltoskandiją, iš esmės mūsų tikslas po Sovietų Sąjungos žlugimo yra atsikratyti Rytų Europos šleifo, sąsajų su Rusija, korupcija, pokomunistiniu palikimu ir atsilikimu, negebėjimu svajoti. Tą puikiai paneigia parengta Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“, kurioje būtent kalbama apie idėjų visuomenę, perspektyvių svajotojų visuomenę. Nereikia bijoti svajoti ir, nepaisant visų kritikų, visada reikia generuoti naujas idėjas. Ši strategija būtent tą ir daro. Tai yra nauja idėja, kuri gali įgyti naujų politinių pavidalų ir teikti naudą, saugumą bei gerovę. Be to, nauja idėja yra demokratijos, kurioje idėjos varžosi, pagrindas.

Pagal dabartines realijas, žmonių norus, atspindinčius visuomenės nuomonės apklausose, santykių su Skandinavija glaudumą, tarpusavio politinę priklausomybę, „inkarų“, užmestų Šiaurės regione, yra iš tiesų nemažai. Tačiau kaip tai dera su mūsų politiniu, regioniniu identitetu? Su kuo mes save apskritai tapatiname?

Iš esmės mes, lietuviai,  bandome atsiriboti nuo Rytų Europos identiteto. 2008 m. atlikta Lietuvos gyventojų apklausa parodė, kad Lietuvos žmonės mano, jog Lietuva turėtų būti siejama su Šiaurės Europos regionu, o ne su Rytų Europa. Lietuvos ekonomikos įvaizdžio kūrimo klausimais konsultavusi kompanija „Saffron Brand Consultants“ taip pat pasiūlė Lietuvai tapatintis su Šiaurės šalimis: ekonominiu požiūriu Lietuvai geriau būti siejamai su stabiliomis, pažangiomis, socialiai atsakingomis šalimis nei su Rytų regionu, tradiciškai asocijuojamu su permainomis, netikrumu, posovietine erdve.

Galima skirti keturis regionus, kuriems Lietuva galėtų priklausyti. Pirmasis būtų Šiaurės Europa arba Baltoskandija, antrasis – Baltijos jūros regionas, trečiasis – trys Baltijos šalys (baltiškasis), ketvirtasis – Vidurio–Rytų Europa (rytinė dimensija). Man teko atlikti tyrimus, kaip iki įstojimo Europos Sąjungą, NATO ir dabar mes save identifikuojame, kurių metu pastebėjau, kad tarp šių keturių regioninių iniciatyvų, orientacijų, dominuojantis tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje, tiek Estijoje yra baltiškasis – trišalis. Prieš tyrimą buvo nusistovėjusi nuomonė, kad estai – šiauriečiai, bet nagrinėjant politikų žinias, siunčiamas įvairiuose forumuose, nustebau, kad estai labiausiai save identifikuoja kaip Baltijos šalį. Ne kultūriškai, socialiai, bet per politinę prizmę. Lietuviai ir latviai – lygiai taip pat. Tai yra susiję su paprastais dalykais – su saugumu. Maniau, kad po įstojimo į NATO, Europos Sąjungą atsikratysime savo baimių, neramumų ir pagaliau atsiskleis mūsų tikrasis, regioninis tapatumas. Būsime Vidurio Europa (kaip daug kas mano), ar estai iš tiesų bus skandinavai. Tačiau baltiškasis identitetas tebeišlieka stipriausias, vyrauja Baltijos sesių (brolių) idėja. Nepaisant to, kiek ji yra kritikuojama, efektyvi ar neefektyvi, bet ji yra kol kas tampriausia. Mes turime panašų likimą, panašią gyvąją atmintį, mūsų panašūs saugumo rūpesčiai ir panašios pokomunistinės transformacijos problemos. Dažniausiai jos sutampa ir mus „sulipdo“.

Stebint politines žinias ir analizuojant,  kaip Šiaurės šalių politinis elitas identifikuoja save, dažniausiai pastebime, kad akcentuojama gerovės valstybė ir viskas, kas iš to išplaukia. Tai ir konfliktų vadyba, ir pagalba trečiosioms pasaulio šalims. Normos puoselėtojai, gerųjų šiauriečių idėja – tai yra jų ašis. Tačiau mes nesame to dalis. Jie mus mato atskirai - ne kaip savo dalį, bet kaip Baltijos jūros regioną, kuris apima Šiaurės, Baltijos šalis, pora Vokietijos žemių, Lenkiją, Karaliaučiaus sritį.

Tuomet kas gi Lietuvą sieja su Šiaurės regionu? Visų pirma pagal Jungtinių Tautų skirstymą mes esame Šiaurės Europoje. Turime ir istorinių ryšių, pvz., Vazų valdymo laikotarpis. Po Berlyno sienos žlugimo Šiaurės šalys (be pirmojo pripažinimo, ambasadų atidarymo) mums labai padėjo – ir demokratinės, ir pilietinės visuomenės, ir transatlantinės integracijos kryptimi. Tai liudija, kad Šiaurės šalys yra ne mūsų broliai, bet pusbroliai pagalbos prasme. Šiaurės šalių atžvilgiu mes turime mažiausiai arba beveik neturime istorinių kompleksų ar kažkokių skolų. Mes, Baltijos šalys, esame vieninteliai Šiaurės šalių „Nordic investment bank“ dalininkai. Tai mus sieja instituciškai. Jeigu realizuosime elektros tilto „NordBalt“, prisijungimo prie „Nord Pool“ projektus, tai mus instituciškai dar labiau sustiprins. Svarbu ir tai, kad Šiaurės ir Baltijos šalių aukščiausio lygio politiniai pareigūnai prieš Europos Sąjungos sutikimus paprastai visada derina savo pozicijas. Mes, kaip ir Šiaurės šalys, esame mažos, dinamiškos ekonomikos. Taip  pat esame normų puoselėtojai. Mes Rytų kaimynystėje skleidžiame normų, demokratijos stabilumo idėjas. Mes bandome prisidėti prie europeizacijos. Prie stabilumo, rinkos ekonomikos, įstatymo viršenybės, demokratijos. Jeigu jos veiks pas kaimynus, tai nuo to bus visiems tiktai geriau. Šiauriečių ir mūsų partinės sistemos tam tikra prasme taip pat tampa panašios, nes politinių veikėjų skaičius yra panašus. Ir, žinoma, gausios, tiesioginės užsienio investicijos. Jeigu mes Šiaurės šalis laikytume kaip vieną šalį, tai jų investicijos mūsų šalyje užimtų primą vietą.

Suprantama, turime ir esminių skirtumų, kurie nėra išsprendžiami per naktį. Visų pirma, socioekonominės sąlygos. Mes esame neturtingesni. Mūsų gerovės valstybė labai ryškiai skiriasi nuo šiauriečių. Jų gerovės valstybė pagrįsta plačiu viešuoju sektoriumi, progresiniais mokesčiais, egalitarizmu. Tai daugiau ar mažiau socialdemokratinio vystymosi ir socialdemokratinės idėjos vyravimo pokaryje Šiaurės šalyse palikimas. Pas mus to nėra. Trečias dalykas – skiriasi mūsų požiūris į žmogaus teises arba liberaliąsias dimensijas. Prisiminkime „Gay pride parade“ ir reakcijas į tai. Šiauriečių ir mūsų pozicija šioje situacijoje kol kas yra skirtingose barikadų pusėse. Kita vertus, mes neturime antiimigracinių arba euroskeptiškų partijų, kurios yra Šiaurės šalyse.

Šiaurės šalys yra vadinamos konsensuso, konsensualinės demokratijos šalimis. Per korporatyvinius sutarimus įvairios interesų grupės dalyvauja bendrame sprendimų priėmimo procese, kuris dėl savo ilgos trukmės neretai atrodo nuobodus ir  neveiksmingas. Dėl šio konsensuso Šiaurės šalyse jau nebe pirmus metus sėkmingai veikia mažumos vyriausybės (ko mes neturime). Tokie yra struktūriniai skirtumai.

Visgi „inkarų“, užmestų Šiaurės regione, yra išties nemažai. Tačiau kalbant apie tolesnę integraciją į Šiaurės regioną, iš esmės matau du pagrindinius politinius iššūkius – politinę valią ir pinigus. Turime  prisidėti ir aktyviai dalyvauti politiniuose projektuose. Tik finansuodami tarpusavio priklausomumą ir integraciją tarp Baltijos ir Šiaurės šalių galime greitai pamatyti, kad politinė valia yra ne diskursyvinė, bet pagaliau virsta kūnu.