Pas Jėzų susirenka fariziejai ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. Jie pamato kai kuriuos jo mokinius valgant suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. – Mat fariziejai ir visi žydai, sekdami prosenių padavimu, valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. Taip pat, sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi, sekdami padavimu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo.

Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių padavimo ir valgo suterštomis rankomis?“

Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: 'Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų'. Atmesdami Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių padavimo“.

Ir jis pridūrė: „Puikiai jūs apeinate Dievo įsakymą, norėdami išsaugoti savąjį padavimą! Antai Mozė yra pasakęs: 'Gerbk savo tėvą ir motiną', ir 'Kas keiktų tėvą ar motiną, mirte tenumiršta'. O štai jūs sakote: 'Jei žmogus pasako savo tėvui ar motinai: 'Tebūnie Korban (tai yra: auka Dievui), kuo turėčiau tave sušelpti', – tuomet jūs nebeleidžiate jam padėti tėvui ar motinai, niekais paversdami Dievo žodį vardan savojo padavimo, kurį esate perėmę. Ir daug panašių dalykų jūs darote“.

Kiti skaitiniai: 1 Kar 8, 22–23. 27–30; Ps 84

Evangelijos skaitinį komentuoja Saulius Vasaris

Šiandien Evangelija kalba ne apie išorės higieną, bet apie vidinę tvarką.

Krikščionys, kurie atėjo iš pagonybės ir nepažinojo/nežinojo žydų papročių, šiandien išgirsta, kad Jėzui svarbiausia širdies įsitikinimas, ne išorinio įspūdžio kūrimas, ne įstatymo nurodymai  ir taisyklės, ir tuo labiau Jam nerūpi subtilios detalės.

Krikščionys, kurie atėjo iš judaizmo, šiandien išgirsta, kad jie negali įstatymo ir tradicijos priešpriešinti Dievo Meilei. Jėzaus Dvasia (su)kuria naują vidų. 

Nemanau, jog Jėzus norėjo pasakyti,  kad jeigu žmonės atlieka tam tikrus ritualus tik dėl įstatymo, bet be Meilės ir Dievo širdyje, tada tas veiksmas yra beprasmis. Manau, šioje Evangelijoje svarbiau yra tai, jog Jėzus nori atkreipti dėmesį į Dievo įsakymus. Tai tema, kuri niekada nepraranda aktualumo, ypač šiais laikais. Įstatymai, kurie yra sukurti mūsų gerovei, o ne mūsų varžymui. 10 Dievo įsakymų, Meilės įsakymas ir Palaiminimai – tai yra kertiniai dalykai, į ką mes turėtume orientuotis.

Evangelijoje pagal Morkų, ankstesniame skyriuje, buvo minima, kad  šabas skirtas žmogui, o ne žmogus šabui. Manau, labai svarbu yra į kiekvieną įstatymą žiūrėti kaip į žmogų, kuris jį vykdys ir kuris yra jam skirtas, ir, žiūrint svarbiausia - „nepaleisti Dievo iš akių“, kad kartais Dievas ir žmogus neatsidurtų šalutinėje vietoje.

Man atrodo, Jėzus mus moko nuolat gyventi klausiant: „Kokia viso to prasmė?“ Žinoma, čia nekalbama apie kiekvieną dienos smulkmeną, nes tai galėtų mus sutrikdyti, bet esminius dalykus. Jeigu laikausi esminio įstatymo: „Vienas Viešpats Dievas yra Šventas, mylėk Viešpatį Dievą ir savo artimą“, jei į viską žvelgiu vedamas šios dvasios, galiu ir aš Dvasia gyventi.

Evangelija šiandien kviečia kartkartėmis savęs paklausti, kodėl aš darau vieną ar kitą dalyką, pradedant labai asmeniškai nuo savęs, tai, kas liečia mano asmenį artimiausioje aplinkoje bei išeinant iš artimiausios aplinkos. Juk ne viskas, kas yra leistina, yra prasminga. Viskas turėtų būti susieta su pačiu aukščiausiu įstatymu: „Mylėk Viešpatį ir savo artimą kaip save patį“.

Bernardinai.lt