Antradienį, vasario 7 dieną, Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje vykstančiame simpoziume „Pagijimo ir atsinaujinimo link“ apie lytinius išnaudojimus bažnytinėje aplinkoje, reakciją ir kovą su jais bei vaikų apsaugą, buvo perskaityta svarbių pranešimų, praneša Vatikano radijas.

Ryte apie 200 simpoziumo dalyvių, atstovaujančių daugiau nei šimtui vyskupų konferencijų, išklausė sukrečiantį lytinio išnaudojimo aukos Marie Collins iš Airijos liudijimą, lydimą psichiatrės Sheila Hollins komentarų.

Lytinis išnaudojimas, ardantis aukos intymią sferą, nuo nederamų lietimų iki tiesioginės prievartos, palieka žaizdas ilgiems metams, kartais ir visam gyvenimui.

Marie Collins buvo tvirkinta būdama trylikos metų, ligoninėje, tuo metu jauno ligoninės kapeliono, kuris nesunkiai sugebėjo prisiartinti prie mergaitės, nes jos šeimoje buvo diegiamas išankstinis pasitikėjimas ir pagarba dvasininkui. Marie Collins pasakojo apie didžiulę sumaištį ir kančią tuo metu: jautė koktų atmetimą, tačiau tuo pat metu pasidavė agresoriaus, pasinaudojusiu taip pat savo statusu, galiai. Niekam apie tai nesakiusi, sau prisiėmė tariamą kaltę, kurios dėmę nuo visų slėpė.

Išnaudojimo kaina buvo didelė – uždarumas ir žmonių vengimas, vienišumas, depresijos ir nerimo priepuoliai, kuriuos teko gydyti ligoninėje. Santuoka sulaukus 29 metų, vaiko gimimas nepadėjo, išnaudojimo patirtis tapo sunkia našta ir šeimyniniuose santykiuose. Tik 47 metų Marie Collins pirmą sykį vienam medikui prasitarė apie traumą. Tuo metu pirmą sykį pabandė papasakoti apie agresorių kitam dvasininkui, bet šio šalta reakcija, atgiję gėdos ir kaltės jausmai, užtildė ją dar dešimčiai metų. Tik tada, galutinai subrendus ryžtui ir žiniasklaidai pradėjus kalbėti apie išnaudojimus, kreipėsi į teisingumą ir pasiekė, kad agresorius viešai prisipažintų ir būtų nuteistas.

Psichiatrė Hollins kalbėjo, kad taip, kaip vaikus mokome fizinio saugumo, nesusižalojimo, panašiai reikia mokyti ir lytinio saugumo. Reikia atsiminti, kad išnaudotojai statistiškai dažniausiai priklauso artimam šeimos ratui – tėvai, broliai, dėdės, draugai. Vaiką reikia mokyti ir jis turi išmokti, kad jo kūnas yra vertingas, privatus. Vaiką reikia mokyti atpažinti riziką, kai išnaudotojas bando pamatyti ar liesti intymias vietas, kalba, kad jie turės bendrą paslaptį ar pan.

Kaip rodė ir Marie Collins patirtis, aukos trauma ir skausmas gilėja, kai ja netikima, kai jai priskiriama kaltė ir atsakomybė, kai agresorius neprisipažįsta dėl savo kaltės. Vaiko tėvai ir artimieji turi būti atidūs, nemanyti automatiškai, kad vaikas išsigalvoja apie jų taip gerai pažįstamą giminaitį, draugą ar gerbiamą dvasinę figūrą, kaip kad kunigas. Jei mergaitė tampa uždara, o berniukas agresyvėja, tai rimti perspėjantys signalai apie galimą išnaudojimą.

Kaip išnaudojimo traumą, anot psichiatrės, gilina ir plečia neigimas, taip ją gydo pripažinimas ir atsiprašymas. Be šito aukai labai sunku gyti. Taip liudijo ir Marie Collins – ji pajuto, kad joje tikras gijimas prasidėjo tada, kai teisme išgirdo agresoriaus atsakomybės prisiėmimą ir atsiprašymą dėl to, ką jis padarė prieš beveik tris dešimtis metų. Tada ji galėjo pradėti atleisti ir išlaisvinti savo dabartį ir ateitį iš praeities.

Kaip jau daug kartų pripažinta, didžiulė kaltės ir atsakomybės dalis tenka Bažnyčios ganytojams, kurie daug kur nesugebėjo teisingai ir gerai spręsti išnaudojimų bylų. Kartais tai kažkiek pateisinama – pavyzdžiui, ganytojas pasitikėdavo psichoterapeuto patvirtinimu, kad agresorius jau išgydytas. Kartais visiškai nepateisinama – dėl gero vardo išsaugojimo agresoriui buvo paliekamos sąlygos toliau nusikalstamai elgtis.

Šiuo klausimu interviu Vatikano Radijui Marie Collins, anksčiau daug kritikavusi Bažnyčios vyresniuosius dėl nesugebėjimo suvokti agresoriaus kaltės sunkumą ir aukos skausmą, sakė, kad būtina, jog dabar sukurtos taisyklės ir gairės neliktų tik žodžiai popieriuje. „Būtina, kad kiekvienas bažnytinės hierarchijos narys, kuris šių taisyklių-gairių nesilaiko, sulauktų pasekmių“, - tvirtino ji.