Sirija vis dar karštas diskusijų objektas. Šią savaitę Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai vėl nepavyko priimti jokio bendro sprendimo dėl šios nesutarimų draskomos valstybės. Rezoliucijos dėl Sirijos tekstas buvo gludinamas ištisą savaitę. Manyta, kad sirų režimo rėmėjos Rusija ir Kinija šį kartą balsuos „už“, bet dideliam daugelio nusivylimui – viskas buvo taip kaip visada. Po nepavykusio balsavimo JTO Saugumo Taryboje JAV ambasadorė prie JTO pareiškė esanti pasišlykštėjusi tokiu kinų ir rusų elgesiu, bet šie savo sprendimus gynė, sakydami, jog bet kokia griežtesnė rezoliucija ar mintis apie karinę intervenciją – tik dar labiau pablogintų padėtį Sirijoje.

Tiesa, nežinia, ar padėtis išties begali blogėti, nes šalis ant pilietinio karo ribos, o revoliucijos sostinė vadinamas Homsas vėl gyvena apsupties nuotaikomis. Sirijos prezidentas Bashar al-Assadas, kuriam buvo prognozuota „greita politinė mirtis“, visai neblogai laikosi, ir kalbos apie jo mirtį buvo gerokai perdėtos. Vakarų pasaulis negaili sankcijų ir griežtų kalbų Sirijos adresu, tačiau nesena Irako diktatoriaus Saddamo Husseino lemtis rodo, kad net veikiami visokiomis įmanomomis sankcijomis diktatoriai sugeba išgyventi ir toliau valdyti savo valstybes, todėl Bashar al-Assado „išėjimas“ gali užtrukti.

Manoma, kad Sirijoje nuo sukilimo praėjusių metų kovą pradžios jau žuvo apie septynis tūkstančius žmonių, o kovos pabaigos vis dar nematyti. Tiesa, režimas pamažu silpnėja, nes didelė dalis sirų kariuomenės karių dezertyruoja ir jau kuriasi nauja – Laisvoji sirų armija. Bet šiai armijai stinga ginklų ir strategų, todėl, jei nebus svarstoma užsienio intervencijos galimybė, neramumai Sirijoje gali nesibaigti niekada.

Taip, sirų armija silpnėja, nes vis daugiau karių atsisako šaudyti į tautiečius, bet Bashar al-Assadas dar turi nemažai ištikimų rėmėjų šalies viduje ir užsienyje. Ištikimiausi jo rėmėjai šalies viduje yra religinė mažuma – alavitai. Prezidentas pats priklauso šiai religinei musulmonų mažumai, todėl alavitais labai pasitiki. Beveik visos Sirijos alavitų šeimos turi bent po vieną savo narį, tarnaujantį kariuomenėje arba Sirijos saugume, ir valdžios laikosi įsikibę. Pasak specialistų, sirų režimo žlugimo atveju alavitai prarastų viską: įtaką, turtus ir gal gyvybes, todėl palaikyti dabartinį prezidentą jiems gyvybiškai būtina. Sirijoje stiprėja ir religininė nesantaika, nes daugumą šalies gyventojų sudaro musulmonai sunitai, opozicionierių taip pat daugiausia tarp sunitų, todėl vis dažnėja nužudymai dėl religijos, o tuo Sirija pamažu ima panašėti į Iraką.

Sirijos prezidento viltis išlikti poste stiprina ir tai, kad kitos tautinės ir religinės mažumos taip pat nėra apsisprendusios palaikyti opoziciją – krikščionys, drūzai ir kurdai, kaip ir turtingesnės sunitų šeimos, nežino, kurią kovojančią pusę palaikyti. Tiesa, Bashar al-Assadas negali jais pasitikėti taip, kaip pasitiki karingaisias alavitais, kurių ateitis pastatyta ant revoliucijos kortos.

Užsienio šalys Sirijos prezidento taip pat nepalieka nelaimėje. Arabų lyga ir daugelis Vakarų šalių Bashar al-Assado elgesį smerkia, bet artimiausi sirų režimo draugai iraniečiai siunčia ginklų ir palaikymo žodžių. Prezidentą Bashar al-Assadą taip pat palaiko kaimyniniame Libane šiltai įsitaisę „Hezbollah“ kovotojai, o JTO Saugumo Taryboje režimo pozicijas ištikimai gina Rusija ir Kinija. Ginklai į Siriją gabenami ne tik iš Irano ar Libano, bet ir, manoma, per Iraką iš Rusijos, todėl sirų režimas dar kurį laiką tikrai gali išsilaikyti.

Dar viena režimo ilgaamžiškumo paslaptis yra patys opozicionieriai, kurie nėra vieningi ir susitelkę, neturi vieno lyderio ir, skirtingai nei Libijoje, saugios teritorijos, iš kurios galėtų vadovauti sukilimui. Dalis sirų disidentų gyvena užsienyje ir ten atstovauja šalies opozicijai, kiti – likę šalyje kasdien kaunasi už išlikimą. Įtampa tarp šių dviejų stovyklų didėja, o tai teikia vilties režimui.

Pasak politikos specialistų, sirų režimas tokiomis sąlygomis kaip dabar dar gali ilgai išsilaikyti, o gal ir sutriuškinti opoziciją. Užsienio šalių karinė intervencija daug ką pakeistų, bet tai – sunkiai žengiamas žingsnis ne tik dėl Kinijos ir Rusijos prieštaravimų, bet ir dėl baimės, kad po to Sirija gali nugrimzti į tokį pat chaosą ir religinių pjautynių košmarą kaip Irakas. Belieka vienintelis kelias – stiprinti sirų opoziciją, vienyti jos jėgas ir tikėtis, kad neramumai Sirijoje nenutemps viso regiono į chaoso liūną.

Parengta pagal BBC ir Foreign Affairs informaciją