Biržų rajono savivaldybės interneto puslapyje jau ne pirmą savaitę svetainės lankytojus kviečia atsakyti į vis tą patį savaitės klausimą: „Su kuo Jums asocijuojasi Biržų kraštas“, o kad nereikėtų per daug mąstyti, čia pat rikiuojasi gatavi atsakymai: karstinės įgriuvos, krepšinis, alus, vandens turizmas, ekologinė žemdirbystė, kitos asociacijos… Galbūt… Galbūt Biržų veidas biržiečiui ar turistui, ieškančiam Biržų, toks? Bet kodėl jį tokį piešiame? O kodėl ne duona, ne linas, ne Žaldokynė, ne Biržų pilis? Kodėl ne kultūra, ne istorija?

Kada galvojame apie savo savivertę, kada norime ją užauginti jaunų žmonių savimonėje, negalime palikti nuošaly gimtojo krašto kultūros, istorijos.

1547-ieji – data, kurią visi žinome kaip Martyno Mažvydo „Katekizmo…“, pirmosios lietuviškos knygos, išleidimo datą. 1547-ųjų metų vasario 12 d., t. y., prieš 465 metus, Mikalojus Radvila Rudasis ir jo bendravardis pusbrolis, vadintas Juoduoju, už nuopelnus kovose su stačiatikiais ir totoriais gavo Šv. Romos imperijos kunigaikščių titulus, tokiu būdu tapdamas Biržų-Dubingių kunigaikščiu (o Juodasis – Olykos-Nesvyžiaus). Taip 1547-ieji pradeda rašyti Biržų kunigaikštystės istoriją (o dar tais pačiais metais Mikalojui Radvilai Rudajam gimsta sūnus Kristupas, vėliau pramintas Perkūnu – pirmosios Biržų pilies statytojas, o Rudojo sesuo Barbora išteka už Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto…).

Jokių žinomų kartografinių šaltinių, kaip atrodė Biržai ir visa Biržų kunigaikštystė XVI a. viduryje, nėra. Ji laikoma viena didžiausių ir ilgiausiai Kunigaikštystėje (nuo 1547 iki 1811 m.). Tačiau turime unikalią galimybę pažvelgti į Biržų kunigaikštystę praėjus šimtmečiui nuo jos formalaus atsiradimo – žvilgtelėti į XVII a. žemėlapį.

Biržų krašto muziejuje „Sėla“ saugomas 1645 m. Juzefo Naronovičiaus-Naronskio Biržų kunigaikštystės žemėlapis, be jokios abejonės, pretenduoja į brangiausių muziejaus eksponatų viršūnę, nes tai vienintelis žinomas išlikęs garsaus XVII a. karo inžinieriaus, kartografo, dailininko J. N. Naronskio puikaus darbo egzempliorius. Žemėlapis, kaip reikšmingas dokumentinio paveldo objektas, 2009 m. buvo įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą (šiais metai minimas šios UNESCO programos 20-metis).

Mokslo visuomenei buvo žinoma, kad toks žemėlapis buvo sukurtas, apie jį buvo randama užuominų ne viename istoriniame šaltinyje, tačiau XX a. pradžioje jo pėdsakai buvo pamesti Baltarusijoje, tad ilgus metus buvo manoma, kad jis neišliko, kaip ir ne vienas garsaus geometro žemėlapių. Ir išties stebuklu galima laikyti tai, kad 1993 m. ši brangenybė rado kelią į Biržus, ten, kur jai pelnytai ir verta būti. Kunigaikščių Radvilų palikuonis, Maltos ambasadorius Karolis Radvila padovanojo žemėlapį Lietuvos kultūros ministerijos Muziejų skyriui su nuoroda, kad brangenybė turi būti saugoma Biržų muziejuje. Žemėlapis buvo restauruotas P. Gudyno restauravimo centre ir eksponuojamas mūsų muziejaus Kunigaikščių Radvilų menėje. Šiuo metu išorės poveikiui itin jautrus XVII a. pergamentas ilsisi muziejaus saugyklose, o ekspozicijas puošia net dvi kopijos: viena- originalaus dydžio, kita – keliskart padidinta.

Žinoma, kad šio žemėlapio atsiradimas Lietuvoje neliko nepastebėtas mokslininkų, tad, aptikę Biržų muziejuje esant šį kartografijos unikumą, jį tyrinėti ėmėsi karštligiškai Radvilų istorijon pasinėrę mokslininkai Raimonda Ragauskienė ir Deimantas Karvelis, ir 1997 m. pasirodė išsami šio dueto parengta monografija „1645 m. Juzefo Naronovičiaus Naronskio Biržų kunigaikštystės žemėlapis. Radvilų valdos istorija ir kartografija“, kuria daugiausia ir bus remiamasi rašant šį straipsnį (ir nuolat žiūrima į patį žemėlapį).

J. N. Naronskis, anksčiau tarnavęs ne vienam didikui Lenkijoje, tapo Radvilų revizoriumi ir kartografu, sudaręs ne vienos valdos planą, inventorių. Jo Biržų kunigaikštystės žemėlapis, kaip ir dauguma jo darbų, pasižymi ne tik dideliu tikslumu, bet ir išskirtine kaligrafija, taip pat gausiomis iliustracijomis, kurių pati puošniausia iš turtingiausia – kartušas viršutiniame kairiajame žemėlapio kampe, papuoštas kunigaikščių Radvilų herbu. Į kartušą, kuriame įkomponuotas žemėlapio pavadinimas ir data, garsusis kartografas sudėjo Biržų pilies esmę. Gynybinę funkciją bei arsenalo turtingumą atspindi gausybė ginklų ir pabūklų, mūšių vėliavų, o nesibaigiančias pilies statybas – darbo įrankiai. Kitame kartuše, įrėmintame dviejų karių (vienas jų – sparnuotasis LDK husaras), – dedikacija šviesiausiajam Biržų-Dubingių kunigaikščiui Jonušui Radvilai, kurią pasirašo autorius – „nuolankus tarnas“ Jozefas Naronskis. Kairiajame kampe itin puošniai išrašytas Kuršo kunigaikštystės, besiribojančios su LDK, pavadinimas (Kurlandia Pars Ducatus). Žemėlapio apačioje esantis kartušas atrodo lyg nepabaigtas, jame tik vienas įrašas „Miasto Birže“, o palikta tuščia erdvė tarsi prašosi būti užpildyta. Šis žemėlapio kampas labiausiai sunykęs, tad nematyti ir dalies iliustracijos. Kitose iliustracijose pavaizduota Biržų kunigaikštystės gyventojų – žemionių – pora ir Kuršo link jojantys du kariai, kurių vienas vėlgi LDK sparnuotasis husaras, kitas, anot D. Karvelio, galėtų būti totorius.

Bet žvilgtelėkime į pačią kunigaikštystę… Visa kunigaikštystė padalinta į 5 valdas, kurių kontūrai žemėlapyje aiškiai pažymėti: Biržų (Birze), Papilio (Popiel), Radviliškio (Radziwillowo – dabar Nemunėlio Radviliškis), Salamiesčio (Solomiesc) ir atokiau nuo vientisos kunigaikštystės teritorijos – Saločių (Salaty) valda. Pažiūrėję į kiekvieną valdą, žemėlapio autoriaus dėka galime susidaryti vaizdą, kaip atrodė XVII amžiaus viduryje valdų centrai – miesteliai, nes žemėlapyje kiekvieno jų panoraminis vaizdas atrodo kaip miniatiūrinė graviūra – aiškiai matyti planavimas, pagrindiniai objektai: bažnyčios, gynybiniai įtvirtinimai.

Kunigaikštytės centras – Biržai (tai ir pati didžiausia valda), tvarkingos gatvinės struktūros miestas, Apaščios ir Agluonos santakoje pažymėta bastioninė gynybinė pilis, aiškiai matyti dvi bažnyčios ir miestą juosianti gynybinė siena.

Antra pagal dydį valda – Papilys, anot D. Karvelio, kunigaikštystės gyvavimo pradžioje kaip centras dar galėjęs būti svarbesnis už Biržus, nes svarbūs prekybiniai keliai tuo metu ėjo pro Papilį (vieškelis iš Vilniaus į Rygą). Žinoma, kad nuo XVI a. vidurio čia stovėjusi įtvirtinta pilis. J. N. Naronskio žemėlapis – bene vienintelis ikonografinis šaltinis, kuriame galima matyti pavaizduotą gynybiniu grioviu apjuostą pilaitę, kurioje prieš 400 metų gimė vienas didžiųjų LDK etmonų Jonušas Radvila. Įtvirtinta pilaitė – kairiajame Rovėjos krante, dešiniajame – išsidėstęs miestelis, kurio centre – bažnyčia. Rovėja ties Papiliu pavaizduota aiškiai išplatėjusi, nes už miestelio, Kubiliuose, būta užtvankos – stovėjo vandens malūnas, pavaizduotas žemėlapyje (užtvankos likučius galima rasti ir šiandien). Didelę valdos dalį užima Biržų girios dalis, prie Papilio vadinta Papilio giria (Puzsza Popielika).

Kita svarbi valda – Radviliškis, miestelis Apaščios ir Nemunėlio santakoje, kur taip pat būta bastioninių gynybinių įtvirtinimų, žemėlapyje pažymėtų panašia žvaigžde, kaip ir Biržų pilies įtvirtinimai, tik mažesne. Prie Nemunėlio Radviliškio randame ir nuorodą – į Rygą. Kas bandė studijuoti žemėlapį iš arčiau, gal ir pastebėjo, kad žemėlapyje nėra pažymėtų kelių, tik pora nuorodų, ir negalėjo nepastebėti, kad pasirinkta neįprasta žemėlapio kryptis – jis pasuktas pagal laikrodžio rodyklę 120 laipsnių kampu, todėl Radviliškis atsirado dešiniajame žemėlapio krašte. Nemažą valdos dalį užima Biržų giria (Puzsza Glowna Birzanika), kuri buvo svarbus kunigaikštystės ekonominis ūkinis objektas, girios teritorijoje įkurta ir stiklo manufaktūra, ir plytinė, Biržų valdoje, prie Parovėjos – kunigaikščių Radvilų žvėrynas, į kurį žvėrys buvo gabenami iš Liubčės, Dubingių, Verkių, Kuršo, Rygos. Dar įdomu, kad žemėlapyje galima įžiūrėti, jog Radviliškio valdoje buvo apgyvendinti totoriai, Aspariškiai vadinami Aspery Tatarskie (šiame krašte buvus totorių mena ir iki šių dienų išlikęs Totorkalnės pavadinimas).

Salamiesčio (dar XVI a. viduryje vadinto Naujamiesčiu) valdos nemažą dalį užima didžiulė Salamiesčio giria, už kurios pelkių apsuptyje ant kalvos įsikūręs miestelis, jo centre – bažnyčia. Kadangi žemėlapyje keliai nepavaizduoti, tai, anot D. Karvelio, kelių reikėtų ieškoti pagal išsidėsčiusias gyvenvietes, kurios labai gražiai glaudžiasi prie upių – Apaščios, Agluonos, Nemunėlio, Rovėjos, Pyvesos. Sekant gyvenviečių išsidėstymą, galima atrasti ir tai, kaip buvo pasiekiamas kunigaikštystės pakraštyje esantis Salamiestis, kuris, žiūrint į žemėlapį, atrodo esąs visiškam užkampyje, tačiau išties buvo pakankamai gausiai apgyvendinta valda bei svarbus religinis (kalvinizmo) centras.

Saločių valda buvo vėliausiai Radvilų įsigyta kunigaikštystės valda, tad teritoriškai ji lyg ir atitrūkusi nuo visos kunigaikštystės. Valdą perpus dalina Mūša, kuri suteka su Nemunėliu jau Kuršo žemėje, o jų santakoje stūkso galinga Bauskės pilis, pavaizduota ir šiame žemėlapyje. Vidury Saločių, kaip ir kitų miestelių centre – bažnyčia.

Monografijoje apie Biržų kunigaikštystės žemėlapį minima, kad Biržų kunigaikštystė buvo vienintelis didesnis vientisas Biržų Radvilų valdų kompleksas, dydžiu nenusileidžiantis įžymiausių to metų Lenkijos ir LDK didikų latifundijoms. O minėtas žemėlapis – stambiausias geometro J. Naronovičiaus-Naronskio kartografijos darbas LDK, pasižyminti aukštu techniniu ir meniniu lygiu.

Viešint Nesvyžiuje giliai įstrigo viena vietinių gyventojų išsakyta mintis: nesvižiškiai – išskirtinė Baltarusijos bendruomenė – išprusę, gebantys tvarkytis ūkiškai, turtingi… nes jie gyvena Radvilų mieste – Nesvyžiuje, kur Radvilų dvasia tebejaučiama ir šiandien. Įdomiai nuskambėjo ir vieno vilniečio mintis, kuris sakė važiuodamas pamatęs gražiai įdirbtus laukus, tvarkingas gyvenvietes ir supratęs jau važiuojąs Biržų kunigaikštystės valdomis…

Edita Lansbergienė

„Sėlos“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja

„Biržiečių žodis“