Nuotrauka Aistės Tiriūtės

Nors minimalistinė muzika Lietuvoje galbūt ir nėra stipriai įleidusi savo muzikinių šaknų, tačiau apie šešis stygininkus iš Lietuvos ir jų 25 metų dirigentą bei kompozitorių Gediminą Gelgotą žinia užsienio spaudoje sklinda sparčiai.

Ansamblis NI&Co atlieka šiuolaikinę art krypties muziką, didžiąją repertuaro dalį sudaro kolektyvo vadovo Gedimino Gelgoto kūriniai. Kolektyvas sėkmingai koncertuoja įvairiose salėse Vilniuje, Rygoje, Sankt Peterburge, Maskvoje, Londone, Duisburge, Hamburge ir kitur, per metus surengia apie 50 koncertų.

NI&Co nuo savo egzistavimo pradžios kito, augo, tobulėjo, šiandien branduolį sudaro šeši jauni, talentingi ir profesionalūs muzikantai, daugelio tarptautinių konkursų laureatai: Augusta Jusionytė (smuikas), Dalia Simaškaitė (smuikas, altas), Julija Ivanovaitė (smuikas), Lora Kmieliauskaitė (smuikas), Justas Kulikauskas (violončelė) ir Arnas Kmieliauskas (violončelė).

Apie NI&Co atliekamą minimalistinę muziką, kompozitoriaus duoną ir kūrybinius ieškojimus pasakoja ansamblio įkūrėjas ir kompozitorius, dirigentas Gediminas Gelgotas.

Nuo ko prasidėjo kūrybinė Tavo ir NI&Co veikla?

2005 metais įstojau į kompozicijos specialybę Muzikos ir teatro akademijoje, kur įgijau bakalauro ir magistro diplomus, teko studijuoti ir aukštojoje Muzikos ir dramos mokykloje Hamburge. Nuo vaikystės buvau atlikėjas – grojau fortepijonu, trimitu, dainavau – todėl pradėjus kurti vis kėlė nerimą mintis, kad galiu būti tik kompozitorius, „kuriantis į stalčius”. Mačiau ir iki šiol matau daug pavyzdžių, kai iš tiesų ši profesija virsta žmogaus tūnojimu namuose palinkus prie rašomojo stalo. Galbūt kitiems tai tinka, bet aš šito tikrai nenorėjau, scenoje dažnai jaučiuosi laisviau ir ypatingiau nei kasdienybėje ar bent jau visiškai natūraliai. Tai paaukoti man būtų buvus beprotybė.

Taigi, pasirinkęs kompozicijos studijas, norėjau, kad mano muzika būtų girdima ir atliekama, pačiam norėjosi eiti į sceną ir ją groti. Iš tiesų atiduoti atlikėjams groti savo paties rašytus kūrinius man yra didesnis stresas nei atlikti pačiam. Ilgai nelaukęs subūriau savo draugus iš M. K. Čiurlionio menų mokyklos bei Muzikos ir teatro akademijos, kad galėčiau nieko nelaukdamas išgirsti, ką sukūriau, dalyvauti gimstant kūriniui. Pradėjau studijuoti dirigavimą.

Man kūrinio rašymas yra ne tik tiesioginis jo rašymo momentas ir ne tik visa tai, kas vyksta viduje iki tol. Stengiuosi kiekvieną kūrinį paleisti į gyvenimą kaip galėdamas geriau. Draugai juokiasi, kad jau formuojasi ištisa mano muzikos industrija. Parašęs naują kūrinį rengiu specialų vakarą, kuriame atliekamas tik jis. Publikos jau nestebina porą kartų per metus įvykstantis penkiolikos minučių NI&Co koncertas naujo kūrinio gimimo proga – publika mėgsta tuos premjerinius vakarus, jie tikrai būna ypatingi. Malonu, kai jauti, kad žmonės susirenka iš visų Vilniaus ir Lietuvos kraštų pasiklausyti keleto minučių muzikos. Kiek vėliau padaromas muzikos įrašas, galiausiai kuriamas vaizdo klipas, dar vėliau Vokietijoje leidžiamos partitūros. Kūrinį žmonės pradeda atpažinti, su juo susidraugauja, jis skamba koncertinėse NI&Co programose. NI&Co yra stiprus tos „muzikinės industrijos“ variklis.

O kodėl iš karto viskas prasidėjo nuo minimalistinės muzikos?

Prasidėjo ne nuo minimalistinės muzikos, bet gana greitai į ją perėjau. Minimalistinė muzika man pačiam buvo visad labai artima. Pirma sužavėjo labiau europietiška tokios krypties muzika – A.Parto, J. Tavenerio, M. Goreckio ir kitų. Vėliau eilė atėjo ir amerikietiškam minimalizmui. O tai, ką groja NI&Co, lemia mano muzikinis skonis ir mano paties kūryba. Beje, tai nėra griežtai tik minimalistinė muzika. Tai gali būti kažkaip su šia muzika susiję kūriniai arba kažkuriuo parametru minimalistiniai. Tarkim, pagal tam tikrus parametrus Bachas irgi minimalistas. Žinoma, čia jau kalbame labai laisvai. Bet tikrai nesu ant mūsų natų dėžės įstaigoje uždėjęs ženklo: „Neminimalistiniams kūriniams įeiti draudžiama!“

Lietuvos muzikos ugdymo įstaigose daugiau akcentuojami tradicinės klasikinės muzikos kūriniai. Ar tai netrukdė ieškojimams, ar, priešingai, padėjo surasti savitą muzikos pajautimą?

Tai yra natūralu ir manau, kad tai tik padėjo. Ir man, ir daugeliui kitų. Tiek Čiurlionio menų mokykloje, tiek Muzikos ir teatro akademijoje ar kituose muzikos mokymo įstaigose klasikinė – plačiąja prasme – muzika ilgą laiką yra mokymo pagrindas, ir taip turi būti. Pirmiausia yra įsisavinamas klasikinės muzikos žinių bagažas, ir tuomet gali žengti kitą žingsnį jau į šiuolaikinę muziką.

Daug valandų ir metų skirdamas muzikos aukso fondui, norom nenorom išmoksti labai daug svarbių dalykų. Bent 16–18 metų treniruodamas grojimo įgūdžius, siekdamas profesionalumo, įgauni reikiamų savybių, tokių kaip darbo etika, disciplina, grojimo technika, be kurių negalėsi žengti žingsnio.

Visa tai, ką aš gavau kaip klasikos atlikėjas, man padeda ir dirbant su NI&Co. Disciplinos požiūriu, dirbame kaip kiekvienas kitas akademinis kolektyvas: daug repetuojame, visus techninius, intonacinius dalykus griežtai sustyguojame. Jei tokie dalykai būtų nekokybiški, grojant minimalistinę muziką tai ypač kristų į akį.

Lietuvoje minimalistinė muzika dar nėra itin gerai atpažįstama. Kaip būtų galima ją apibūdinti?

Dažniausiai minimalistinę muziką daugelis apibrėžia kaip „mažai kažko”. Suprantama, tokios apibrėžtys miglotos. Minimalistinėje muzikoje svarbiausia skambesys, jo akustika, erdviškumas, grožis ar estetika. Duodamas nedidelis kiekis išorinės informacijos, tačiau sudaromos galimybės pasinerti į tą muziką. Tavo dėmesys nėra prikaustytas prie kažkokio muzikinio siužeto, tai nėra kažkokie kontrastų mišiniai, kulminacijos laukimas, tai tiesiog ilgalaikis persikėlimas į garso sukeliamas gilias būsenas. Atsisėdi, atsipalaiduoji ir pasineri į kūrybinę kelionę. Po paskutinio koncerto Filharmonijoje mano draugas Viktoras Diawara atėjo į užkulisius, apkabino ir pasakė: „Totaliai „nunešėt“ mane...“ Tai ir dar daugiau gali minimalistinė muzika. Joje pats garsas, garso grožis tampa tikslu, o ne priemone.

Dabartiniame muzikos pasaulyje yra nusistovėjusios dvi pagrindinės kūrybinės tendencijos: viena – minimalizmo sritis, kuri populiarėjo anglo-amerikietiškame pasaulyje ir kita – populiaresnė Vakarų Europoje yra complexity (ang. k. sudėtingumas). Aš ją dar vadinu „triukšmo“ muzika – juokingiausia, kad tada žmogus „iš gatvės“ supranta, apie ką kalbu, kukliai ir dažnai nelabai entuziastingai sumurma - „aaa, šita...“

Minimalizmo muzikos pradininkas Terry Riley yra sakęs: „Mano muzika ne minimalistinė. Tai maksimalistinė muzika!“ Ir jis gali būti teisus. Pagal tam tikrus parametrus, ji tikrai tokia. Ir rašyti minimalistinę muziką yra be galo sudėtinga – pabandyk sukurti dešimties minučių kompoziciją iš vos poros garsų, vieno akordo ir dviejų jo apvertimų taip, kad publika visas dešimt minučių nuoširdžiai domėtųsi tuo, ką girdi.

Tačiau ar minimalistinio muzikos kūrinio neapriboja erdvė? Juk ilgai kartojamos, tęsiamos natos, pauzės, galiausiai ir tyla gali nesuskambėti, jei bus pasirinkta netinkama erdvė.

Taip, erdvė yra labai svarbi, nes pirmiausia pats garsas kuria erdvę ir svarbu, kur turi būti tai atliekama. Pvz., amerikiečių minimalistinės muzikos kūrėjo Philipo Glasso muziką sunku įsivaizduoti bažnyčioje, o tuo tarpu estų kompozitoriaus Arvo Parto kūrinius sunku būtų išgirsti ar atlikti erdvėje, kur prasta akustika. Mano muzikos didelė dalis geriau skamba bažnyčiose ar akustiškai „drėgnesnėse“ salėse. Tačiau ir prastesnėje akustikos požiūriu erdvėje įmanoma surasti tam tikrų sprendimų. Tenka tai daryti.

Kaip formuojamas kūrinys?

Nežinau, ar galiu tiksliai atsakyti į tą klausimą... Yra kažkoks aiškus vidinis impulsas, noras perduoti, pasakyti, pasidalinti, išskleisti susikaupusį turinį. Kartais skamba kažkokia viena muzikinė tema, kuri išsigrynina natose. Žinoma, ar tai būtų galvoje skambantis muzikinis motyvas, ar pora garsų, ar tiesiog formos idėja, prieš tai įvyksta kažkas gyvenime. Arba staiga, arba kaupiasi pusę metų. Kiekvienas kūrėjas turi įkvėpimo šaltinį. Man galbūt svarbiausias įkvėpimas – žmonės.

Kokią nišą Lietuvos muzikos padangėje užima NI&Co?

NI&Co. Nuotrauka AistėsTiriūtės

Labai gera niša, kai vieni joje esame. Juokiuosi, tačiau iš tiesų patys muzikologai tai įvardija. Įdomu, nes ir mano muzika, ir ją atliekančio kolektyvo koncepcija yra kažkas, Vaclovo Augustino žodžiais, tarp „akademizmo ir popchuliganizmo“. Nesame etatiniai filharmonijų atlikėjai, bet ir nuo gyvenimo būdo žurnalų viršelių nesišypsom. Esame kažkur „tarp“.

Pasaulyje tokia muzika yra „ant bangos”, galbūt ne Vokietijoje ir Prancūzijoje, kur vis dar vyrauja šiuolaikinė „complexity“ muzika, beje,  patirianti tikrai ne pačius lengviausius laikus. Minimalistinei muzikai nereikia itin didelio intelektinio klausytojo pasiruošimo, jai reikia atviros emocinės sferos ir klausytojo noro pasinerti į tą muziką. Matyt, todėl tokia muzikinė  kalba suprantama didesniam žmonių skaičiui. Tačiau tai yra kartu ir sudėtinga.

Kas lemia tą sudėtingumą?

Kažkada sėdėdamas koncertų salėje suvokiau, kad daug koncertinių salių lankytojų nesiklauso ar neįsiklauso į grojamą muziką. Kai kam ėjimas į koncertus tėra tik socialinis veiksmas ar siekis pasirodyti prieš kitus. Iš tiesų, norint kad įvyktų tai, kas turi įvykti, ne tik atlikėjas ar kūrėjas, bet ir klausytojas turi dėti savo pastangas koncerto metu. Na, bent jau būti geranoriškai nusiteikęs ir atviras priimti. Vis kalbam apie atlikėjų darbo etiką. Bet užsienyje egzistuoja ir publikos klausymo etika. Muzikai, ypač minimalistinei, reikia nuoširdaus pasinėrimo ir nuoširdaus klausymosi. Žinome, kad ne visada lengva būti nuoširdžiam. Iš čia ir tas sudėtingumas.

Tačiau neseniai Nacionalinėje filharmonijoje vykęs koncertas, atrodo, kad sutraukė daugiau tuos, kuriems muzika nėra vien tik socialinis veiksmas.

Taip, mane labai nudžiugino, kad į Filharmoniją susirinko galbūt tie žmonės, kurie iki tol galbūt net nežinojo, kur yra ta Filharmonija. Bet kaip jie reagavo! Tai buvo nuostabu. Man atrodo, kad galbūt tie, kurie buvo mūsų koncerte, kitą kartą čia ateis ir Rachmaninovo paklausyti. Geras koncertas palieka tik teigiamų įspūdžių, o tai svarbiausia.

Bet vis dėlto klasikinė muzika turi savo tikslinę auditoriją. O ar minimalistinės muzikos auditorija Lietuvoje jau gali būti kažkaip apibrėžiama?

Taip, klasikinė muzika turi savo tikslinį klausytoją, minimalistinės muzikos auditorija čia irgi pradeda formuotis. Tie, kurie mėgsta NI&Co koncertus, ar, tarkim, ieško afišose Phillipo Glasso, Arvo Parto ar kitų minimalistų pavardžių – suras mus, kad ir kur būtume. Vis dėlto, ką pastebėjo daugelis po pastarojo koncerto Filharmonijoje, nemažą NI&Co auditorijos dalį sudaro jaunimas. Drįstu teigti, kad tai intelektualus ir menui paruoštas jaunimas.

O kas turi paruošti jaunimą priimti meną?

Tai tikriausiai muzikos mokyklų darbas, nes paprastose mokyklose muzikos pamokos yra tokios, iš kurių galima „bėgti“, per jas daryti kitus namų darbus. Na, bent toks įspūdis dažnai susidarydavo anksčiau bendraujant su kitų mokyklų moksleiviais. Estetinį žmogaus jautrumą reikia ugdyti, jis nėra įgimtas. Galbūt mes jį visi ir turime, tačiau jis turi būti nuolatos lavinamas. Reikia skatinti jaunimą pažinti meną, mokyti kritiškai reikšti savo nuomonę...

O patys daugiau kritikos ar palaikymo sulaukiate Lietuvoje?

Kritika Lietuvoje man dažnai asocijuojasi su siauru požiūriu arba tiesiog nežinojimu, į ją kreipti dėmesį būtų neišmintinga. Dėl dėmesio Lietuvoje mes nesidraskome. Galbūt susiduriame su klišiniu mąstymu, kad minimalistinį kūrinį yra lengviau parašyti ar atlikti nei kokį kitokį. Tačiau nesutinku su tuo. Labai sunku valdyti kūrinio formą, juk nesvarbu, kiek natų parašai, svarbiausia prikaustyti klausytojo dėmesį, kažką jam atverti, kažkur nuvesti, o tai yra darbas, reikalaujantis itin daug emocinių ir psichologinių jėgų. Neretai ir fizinių. Vieną garsą tęsti taip, kad per koncertą žmonės nekosėtų, yra tikrai sudėtinga.

Mes jau turime susiformavusią savo auditoriją ir sulaukiame vis didesnio Lietuvos klausytojų palaikymo. Nors užsienyje ta publika dažnai dar gausesnė, o kontaktas koncertuose dar šiltesnis. Tokiam Hamburge jaučiamės nuolat laukiami, ten formuojasi mūsų gerbėjų grupės, po koncertų šluojami įrašai, o autografus bendromis jėgomis tenka pasirašinėti visiems NI&Co artistams. Tai labai džiugina.

Kaip pavyko taip greitai išpopuliarėti užsienyje, sulaukti pripažinimo iš garsių minimalistinės muzikos kūrėjų?

Kol kas tikrai nesame stipriai išpopuliarėję užsienyje. Apskritai NI&Co dar tik pačioje savo raidos pradžioje. Pradedam žengti pirmus reikšmingus žingsnius. O visi pripažinimai, kurių sulaukėme, priklauso tik nuo didelio mūsų įdėto darbo. Pirmo reikšmingo mano muzikos ir NI&Co veiklos pripažinimo sulaukėme iš amerikiečių kompozitoriaus ir minimalizmo pradininko Terry Riley’o, kuris pamatęs mūsų video atsiuntė man laišką. Jis buvo sužavėtas, kaip mes grojame, ir taip pat labai teigiamai įvertino mano kūrybą.

Taip pat daug davė pažintis su dirigentu Kristjanu Jarvi, kuris buvo atvykęs į Lietuvą. Paskambinome jam ir paprašėme, kad leistų mums jam asmeniškai pagroti. Nenorom – buvo be galo užimtas –  jis sutiko ir leido mums penkias minutes po repeticijos pasirodyti. Jaudinomės, kad gaišinsime jį, bijojome likti nesuprasti, bet noras buvo stipresnis. Tiesą sakant, dažnai darome labai kitų akiai drąsius ir netikėtus veiksmus. Tada nuvykome į Kauną, laukėme, kol galiausiai jis atėjo ir išklausė. Po mūsų  pasirodymo, kuris truko ilgiau nei penkias minutes, jis pasakė labai daug, buvo pilnas energijos ir labai susidomėjęs. Dažnai prisimenam jo žodžius: „Kai žmonės visame pasaulyje jus išgirs, eis dėl jūsų iš proto.“ Jei tai pasakytų muzikos nesuvokiantis, reaguotum vienaip, bet man ši asmenybė – didelis autoritetas, todėl ir žodžiai brangūs. Gauname jo palaikymą, pagalbą, užtarimą, draugystė plėtojasi ir šiandien.

Kitas, galbūt net lemiamas, žingsnis – tai mano studijos Hamburge (Vokietijoje), kur patekau pas žymų kompozitorių Peterį Michaelį Hamelį. Per 25-erius jo pedagoginio darbo metus, aš tapau pirmuoju ir kol kas vieninteliu kompozitoriumi, kurį jis rekomendavo didžiulei Vokietijos – JAV leidybinei kompanijai „Peermusic“. Praėjus pusmečiui nuo šios rekomendacijos, pasirašiau kontraktą, o tada man ir visam NI&Co pradėjo vertis visiškai naujos galimybės, artimiausiu metu laukiame daug stiprių pokyčių.

Ir Lietuvoje smagu būti įvertintiems, turėti Vilniaus savivaldybės globą, galimybę dirbti Rotušėje. Visa tai taip pat svarbu – Lietuva yra mūsų kūrybinė bazė, mūsų uostas.

Sausį viešėjote Niujorke, kur vyko 34-ojoje kasmetinė Amerikos kamerinės muzikos konferencija. Joje buvo pristatyta ir Jūsų muzika, kokios numatomos ateities perspektyvos?

Jau greitai ruošiamės vėl ten skristi.  Ketiname dalyvauti viename dideliame konkurse Niujorke, kur yra galimybė pasirašyti kontraktą su JAV vadybos kompanija. Todėl rengiame tam naują programą, darysime įrašus ir ruošimės konkursui.

NI&Co egzistuoja jau šešerius metus. Jei susitiktume dar po šešerių metų, kokių pokyčių labiausiai norėtųsi?

Yra daug siekių, tik nesinori dar apie juos kalbėti. Galbūt labiausiai norėtųsi, kad mes visi būtume tokie pat laimingi. Aš pats kasmet jaučiuos vis dėkingesnis daugeliui žmonių, daugeliui situacijų ir  sau vis dažniau sakau „ačiū“.  Tai dažnai verčia mane jaustis taip, kaip noriu – laimingam ir ramiam.

Kalbino Dalia Rauktytė