Antradienio rytą Šventojo Sosto Spaudos salėje surengtame susitikime su tarptautinės žiniasklaidos atstovais Popiežiškosios „Cor unum“ tarybos pirmininkas kardinolas Robertas Sarahas pristatė popiežiaus Benedikto XVI laišką, skelbiamą vasario 22 d. prasidėsiančios gavėnios proga, praneša Vatikano radijas. Šių metų gavėniai kaip temą Šventasis Tėvas pasiūlė šv. Pauliaus laiško žydams žodžius: „Sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus“ (Žyd 10,24). Antradienį paskelbtame tekste popiežius Benediktas komentuoja šį apaštalo Pauliaus raginimą.

Didysis artimo meilės įsakymas mus įpareigoja būti atsakingiems už kitus žmones, kurie, kaip ir mes, yra Dievo kūriniai ir vaikai, - rašo popiežius ir pabrėžia, kad dalijimasis tuo pačiu žmogiškumu, o daugeliu atvejų – taip pat ir tuo pačiu tikėjimu, turi mus skatinti matyti kitame žmoguje „kitą save patį“ (alter ego), kurį Viešpats be galo myli. Jei šitaip broliškai žiūrėsime į kitą žmogų, mūsų širdis savaime bus kupina solidarumo ir teisingumo, gailestingumo ir atjautos.

„Sergėti brolį“ taip pat reiškia rūpintis ir dvasine jo gerove. Čia norėčiau, - rašo popiežius Benediktas, - atkreipti dėmesį į šiandien dažnai užmirštamą krikščioniško gyvenimo aspektą: į brolišką įspėjimą. Šiandien kalbant apie artimo meilę labai daug dėmesio skiriama fizinei ir materialinei žmogaus gerovei, o atsakomybė už dvasinę gerovę nutylima. Pirmųjų amžių Bažnyčioje taip nebuvo. Taip pat ir šiandien kiekviena brandi bendruomenė turėtų rūpintis ne tik brolių materialiais poreikiais, bet ir sielų išganymu. Blogio akivaizdoje tylėti negalima. Žinoma, krikščioniškas broliškas įspėjimas niekada neturi reikšti smerkimo ar kaltinimo, bet visada turi vadovautis meile ir tikru rūpestingumu.

Viešpaties mokiniai, su juo susivieniję Eucharistijoje, gyvena tokioje bendrystėje, kokia vienija to paties kūno narius. O tai reiškia, - rašo popiežius Benediktas, - kad aš ir kitas žmogus vienas nuo kito priklausome, kad nuo kito žmogaus gyvenimo ir išganymo, priklauso mano gyvenimas ir išganymas. Visi esame tarpusavy susieti. Ir nuodėmės, ir meilės darbai turi ir socialinę dimensiją. Bažnyčioje, mistiniame Kristaus kūne, visą laiką matome šitokį abipusiškumą: bendruomenė nepaliaudama atgailauja ir meldžia atleidimo už savo vaikų nuodėmes, bet kartu ji ir visą laiką džiaugiasi savo narių dorybėmis ir artimo meilės liudijimu.

Šio laiško tema paimti apaštalo Pauliaus žodžiai kartu yra raginimas pamąstyti apie visuotinį pašaukimą į šventumą, apie dvasinę pažangą, apie troškimą siekti vis didesnių dalykų ir kaskart vaisingiau liudyti artimo meilę. Deja, - pažymi Šventasis Tėvas, - mus visada lydi ir pagunda būti drugniems, gesinti dvasią, neleisti į apyvartą talentų, kuriais buvome apdovanoti savo pačių ir kitų žmonių labui. Kiekvienas turime mums skirtą misiją Bažnyčios gerovei ir savo pačių išganymui; kiekvienas buvome apdovanoti visomis jai reikalingomis priemonėmis. Dvasinio gyvenimo mokytojai mus įspėja, kad tikėjimo kelyje arba žengiama pirmyn, arba grįžtama atgal.

Dabartinis pasaulis iš krikščionių laukia naujo meilės ir ištikimybės Viešpačiui liudijimo. Dėl to,- rašo popiežius, - visi tejaučia pareigą lenktyniauti liudydami artimo meilę ir darydami gerus darbus. Ši pareiga tebūnie itin aiškiai suvokiama per gavėnią, šiuo šventu ruošimosi Velykoms laiku.