2014 m. lapkričio 24 d., pirmadienis

Saulius Grybkauskas: „Sovietinė sistema netesėjo savo pažado“

2012-02-08
Rubrikose: Visuomenė » Atmintis 

Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Ne taip dažnai Lietuvos istorikai imasi sovietinio laikotarpio temų, teisindamiesi, jog dar per mažai praėjo laiko, kad tinkamai įvertintume to laikotarpio įvykius ir reiškinius. O gal reikalinga ir kita mokslininkų karta, kuri negyveno tuo metu ir nėra susijusi asmeniniais ryšiais. Kol trūksta objektyvių istorinių tyrimų, visuomenėje vyrauja prieštaringos sovietmečio vertinimo nuostatos. Knygoje „Sovietinė nomenklatūra ir pramonė Lietuvoje 1965–1985 metais“ istorikas, jaunosios kartos mokslininkas Saulius Grybkauskas apžvelgia, kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis buvo kuriama ir formuojama sovietinės Lietuvos ekonomikos struktūra, kaip sovietinė sistema lėmė vietinės nomenklatūros sprendimus. Pramonėje dirbo trečdalis respublikos gyventojų, kuriuos tiesiogiai paveikė industrializacija. Istoriką kalbina Inga Berulienė.

Sovietinio laikotarpio tyrėjams aktualūs sovietmečiu skelbti partiniai bei vyriausybės nutarimai, kaip šaltinis įdomi ir ekonominės tematikos spauda. Reikšmingi ir aktyvių liudininkų, to laikotarpio nomenklatūros darbuotojų, prisiminimai. Jiems būdingas siekis įprasminti savo ir aplinkinių indėlį, kuriant tuometinės respublikos gyventojų gerovę. Respublikos ministerijų ir pramonės įmonių vadovų sovietinės praeities vertinimai kur kas kritiškesni. Apie tai, kaip sekėsi atskirti grūdus nuo pelų ir išgryninti istoriją pasakoja Saulius Grybkauskas:

L. Brežnevo laikotarpis buvo ir tebelieka mažiausiai ištyrinėtas. Kai 2002 metais pradėjau juo domėtis, šioje srityje buvo vakuumas. Savaime suprantama, istorikai po Nepriklausomybės atgavimo ėmė tyrinėti partizanines kovas, tremtis, Sąjūdį, o N. Chruščiovo ir L. Brežnevo laikotarpis liko nuošalyje. Savo tyrimui pasirinkau socialinę ekonominę istoriją, jos raidą. Natūraliai išsikristalizavo tema apie pramonės plėtrą ir ekonominius procesus. Ši tema – itin imli darbui, nes tai ekonomika: skaičiai, statistika. Daugelį tyrinėtojų tokie dalykai atbaido, vis tik manau, kad verta nusileisti nuo intelektualinės istorijos į platesnės visuomenės istorinius tyrimus. Šiandien mūsų žmonėms reikia atsakyti į daugelį klausimų. Paradoksalu, bet kai kurie mūsų visuomenės sluoksniai vis dar gana palankiai vertina sovietinį laikotarpį. Ir jų neįtikina politinio elito kalbėjimas, kad tai buvęs pilkas, neįdomus, liūdnas laikas. Savo jaunystę jie prisimena visai kitaip. Žmonėms nėra pasiūloma alternatyvi istorija.“

Ekonominė plėtra, ūkiniai laimėjimai buvo itin svarbūs nacionaliniam tuometinės respublikos pasididžiavimui, nors tuo metu viešumoje juos vengta akcentuoti. Tuo metu kartota frazė „pirmą kartą Tarybų Sąjungoje“ reiškė ne tapatinimąsi su imperija, kiek tautinio pasididžiavimo persmelktą laimėjimą.

Pasakyti, kokie buvo tuometiniai respublikos interesai, norai, būtų labai sudėtinga. Lengviau pasakyti, kokie buvo nomenklatūros siekiai. Jų siekis buvo atsiriboti nuo sąjunginių ministerijų ir apriboti jų investicijas į sunkiąją ir karinę pramonę respublikoje. Nepamirškime, 34 proc. Lietuvos TSR pramonės buvo pavaldi sąjunginiams ministrams. Respublikos vadovybė anksti suprato, kad plėtoti sunkiąją pramonę jiems nenaudinga, naudingiau plėtoti lengvąją ir žemės ūkį, kuriuos buvo lengviau kontroliuoti. Vyko toks, sakyčiau, nedidelis susistumdymas, rutininė nomenklatūrinė kova. Reikia pripažinti, kad sovietiniams vadovams erdvę pavyko atkovoti: lietuviškoje pramonėje ir ekonomikoje dominavo „lengvoji“ ir žemės ūkio pramonė, palyginti, pavyzdžiui, su Latvija ir kitomis respublikomis. Nebuvo jos pramonė ir taip integruota į sovietų ūkį. Tiesa, kai sakoma, kad Lietuva buvusi „sovietinė ferma“, kuri daug atiduodavo į sąjunginį fondą, maitino Leningradą ir Maskvą, tačiau būtent tokia buvo LTSR specializacija.“

Sovietinė pramonės centralizacija lėmė tiesioginius ministerijos vadovų ir įmonių direktorių santykius. Įmonių vadovai siekė kuo mažesnių planų ir didesnių investicijų, nebuvo galvojama apie galutinį produktą. Kiekvienas įmonės vadovas buvo atsakingas ne tik už eilinio darbininko gamybines, bet ir ideologines klaidas jo vadovaujamoje įmonėje.

Sovietinė gamykla nebuvo vien ekonominis institutas. Tai buvo socialinis politinis institutas. Gamyklos funkcija buvo ne tik gaminti, bet ir palaikyti sovietinę indoktrinaciją. Gamyklų direktoriai rūpindavosi, kad nekiltų kokių nors ekscesų: pravaikštų, darbininkų streikų, palaikyti lojalumą sistemai. Beje, dėl streikų, jie mažai tyrinėti, tačiau jų buvo. Direktoriai už tai sulaukdavo partinės bausmės, kurios labai bijodavo. Nepalyginsi su administracine nuobauda.“

Gamybiniame kolektyve reikšmingą vaidmenį atliko vidurinės grandies vadovai: meistrai, pamainos, biurų viršininkai ir inžinieriai. Pragmatiška inžinerija skeptiškai vertino ideologizuotas priemones sprendžiant gamybos klausimus.

Vyriausiasis inžinierius gamykloje buvo antras asmuo, direktoriaus dešinioji ranka. Tarp jų būta nemažai nepartinių. Inžinierius labiausiai vertindavo kaip profesionalus. Jie buvo atsakingi už techninę gamybos pusę. Sovietinėje įmonėje sunkiausia buvo ne prižiūrėti įmonę, bet paleisti gamybą: laiku aprūpinti stakles. Sovietiniais laikais viskas vėluodavo, todėl vyr. inžinieriaus pozicija buvo itin stresinė. Vyr. inžinieriaus antipodas įmonėje buvo partinis sekretorius ir kadrų skyriaus viršininkas. Sekretoriai, prižiūrėję ideologinę liniją, dažnai užsipuldavo skyrių vedėjus: kodėl jūs neišleidžiate žmonių į mitingus, būrelius, mokymus, o gamybininkai atsikirsdavo, kad svarbiausia ideologinė priemonė – plano vykdymas.“

Sovietiniu laikotarpiu Lietuva išgyveno daug prieštaringų socialinių ir politinių pokyčių. Jie turėjo nemažai reikšmės nacionalizmo sklaidai ir tautiniams konfliktams. Gamykloje dirbę įvairių tautų, socialinių patirčių žmonės neišvengdavo ir tarpusavio konfliktų.

Nepasitenkinimas gamybinėmis sąlygomis paprastai vėliau išvirsta į nacionalinį nepasitenkinimą. Tai buvo didelė sovietinio režimo klaida, jis nesugebėjo atskirti šių dviejų problemų. Kiekviena užuomina pašnekesyje, kad Vakaruose technologijos pažangesnės, galėjo paskatinti kaltinimą buržuaziniu nacionalizmu, antisovietine propaganda. Kartais inžinierius iškviesdavo KGB profilaktiniam pokalbiui. Taip žmonių sąmonėje kiekvienas ūkinis nepasitenkinimas, medžiagų, žaliavų trūkumas, technologinis atsilikimas būdavo susiejamas su nacionaliniu nepasitenkinimu. Gamybiniai kolektyvai buvo daugiataučiai kolektyvai, kuriuose vietą rasdavo labai įvairių žmoniųs: sovietiniai darbuotojai, buvę NKVD'istai, ypač po N. Chrusčiovo demobilizacijos, kuri vyko 6 dešimtmečio pabaigoje, dažnai gaudavę meistrų, žemesnio rango inžinierių pareigas. Tuo pat metu vyko politinių kalinių, tremtinių grįžimas į Lietuvą. Pastarieji taip pat ieškojo darbo ir rasdavo jį pramonės įmonėse. Natūralu, kad kildavo konfliktų.“

Nacionalistinio nepasitenkinimo atvejai gamyklose nebuvo pavieniai. Sovietinio saugumo ataskaitose galima įžvelgti didelius jų mastus. Plataus atgarsio tarp pramonės įmonės darbininkų sulaukė 1972-aisiais Romo Kalantos susideginimas. Tuomet Kaune buvo sulaikyti 192 darbininkai. Dalis buvo nubausti, pažeminamos jų pareigos.

Stambios gamyklos buvo, galima sakyti, ir lietuvių tautiškumo proveržio vietos, kadangi didelius kolektyvus būdavo sunku ideologiškai sukontroliuoti. Kaip palaikyti ideologinę tvarką įmonėje, kurioje dirba 8 tūkstančiai žmonių? Juk prie kiekvieno nepastatysi KGB agento. Taip gamykla buvo ir patriotinio nacionalizmo sklaidos vieta.“

KGB ataskaitose būdavo vengiama apibrėžti pramonės įmonėje įvykusio konflikto priežastis, tai tyrėjams šiandien sukelia tam tikrų keblumų. Tačiau vienas dalykas, pasak Sauliaus Grybkausko, aiškus.

Sovietinė sistema netesėjo savo pažado. Kalbame apie socialinį kontraktą, sudarytą po Stalino laikotarpio: jūs tylite, į politiką nesikišate, o mes jums garantuojame būstą, atlyginimų augimą, tam tikrą vartojimo lygį. Kai sovietinis režimas negalėjo išpildyti savo pažado, žmonės ėmė bruzdėti. O jau ėmus bruzdėti, tas bruzdesys įgavo skirtingų vektorių, vienas iš jų – nacionalistinis. Jei ekonominis augimas būtų tęsęsis, nacionalinio judėjimo nebūtų buvę. Tikrai negalima nuvertinti ekonominio veiksnio, nes tikrai nebuvo taip, kad kiekvienas lietuvis rytą prabusdavo galvodamas apie Nepriklausomybės praradimą. Tačiau vos tik kildavo kokių nors ūkinių negalių, šį momentą žmonės prisimindavo.“

Ekonominių LTSR laimėjimų akcentavimas, jos ūkio raidos lyginimas su tarpukario Lietuvos ūkio rodikliais nėra visai korektiškas. Nederėtų lyginti visiškai skirtingų sistemų. Taip pat nereikėtų mistifikuoti tuometinės pramonės žlugimo atgavus Nepriklausomybę, esą kažkas sąmoningai norėjo ją sužlugdyti.

Pramonės neveiklumas atgavus Nepriklausomybę buvo nulemtas jos pačios struktūros. Kai kurių pramonės įmonių žlugimas buvo neišvengiamas. Jos prarado savo rinkas, maža to, jos buvo pritaikytos kurti tik sovietinei rinkai. Nereikia matyti vien sąmokslus, esą norėta tyčia viską sužlugdyti ir išparduoti. Palyginus Vakarų ir Sovietų Sąjungos ekonomikos struktūras matyti, kad jos buvo visiškai skirtingos. Tiesa, Lietuvoje jis bent kiek panašėjo į vakarietišką, nes čia didelį vaidmenį vaidino žemės ūkio sektorius. Tačiau ir čia paslaugų sektorius, dominavęs Vakaruose, Sovietų Sąjungoje buvo itin menkas. Netgi BVP skaičiavimas buvo kitoks. Jis buvo skaičiuojamas ne nuo paslaugų, o nuo žemės ūkio ir pramoninės gamybos. Dėl to keblumų kildavo dėl švietimo, gydymo paslaugų sekretoriaus finansavimo.“

Dar daug klausimų kalbant apie sovietmetį nėra atsakyta. Aišku viena, kad būtų galima vertinti praeitį, reikėtų žinoti, kaip viskas buvo iš tikrųjų.

Šioje sferoje dar daug erdvės tyrimui. Šiek tiek įdirbio tiriant tuometinę pramonę jau yra, dabar domiuosi žemės ūkiu. Verta labiau ištyrinėti kolektyvizaciją ir kaimo bendruomenių gyvenimą. Man, pavyzdžiui, labai įdomu, kaip tuometiniuose kolūkiuose dirbę klebonai vertindavo situaciją juose. Tarpukariu buvo sakoma, kad kaime būta trijų inteligentų: kunigas, gydytojas ir mokytojas. Vykstant kolektyvizacijai, atsiranda kolūkio pirmininkas, agronomas, bet... yra dar ir kunigas... Mane domina jų tarpusavio santykiai: trintys, konfliktai, neformalūs susitarimai. Būta net tokių atvejų, kai klebonas laimindavo kolūkio laukus... Taip į kaimo istoriją pabandysiu pasižiūrėti iš įdomesnės, socialinės istorijos perspektyvos.“

LRT ir Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (5)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

Laisvės kovos rubrikos baneris sidebar

PARTNERIAI

Lituanus logotipas

Naujasis židinys

Karys logotipas

NUORODOS