Sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina“.

Kai sugrįžo nuo minios į namus, jo mokiniai ėmė klausinėti apie palyginimą. Jis sako: „Nejaugi ir jūs nieko nesupratote? Argi neaišku jums, kad visa, kas ateina į žmogų iš lauko, negali jo suteršti, nes nepatenka į jo širdį, bet į vidurius ir išeina laukan?“ (Taip jis paskelbia visus valgius esant švarius).

Jis dar pasakė: „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“.

Kiti skaitiniai: 1 Kar 10, 1–10; Ps 37

Evangelijos skaitinį komentuoja Saulius Vasaris

Aš, žmogus, nesu tobulas, nesu šventas, ir talpinu savyje dvi puses: gerą ir blogą. Iš manęs išeina tiek gėris, tiek blogis. Aš galiu susitaikyti, kad nesu tobulas ir kartais darau blogus dalykus, bet ką galiu padaryti, kad nešvarumai ir blogi dalykai nepradėtų iš manęs veržtis it vulkanas? Tai yra gyvenimo procesas – nuolatinės pastangos, kurių turiu nuolat imtis siekiant gėrio. Nuolat budėti ir žvelgti į savo vidų. Nesusitaikyti su blogiu, neapsimetinėti ir nemeluoti sau ir kitiems, kad viskas yra gerai, bet, nuolat stebint save, apmąstyti savo gyvenimą, kasdienybę bei neleisti blogiui užvaldyti mano širdies.

Kažkas yra pasakęs, kad ir išoriniai veiksmai gali padėti man priartėti prie vidinių pokyčių. Man yra svarbu, kaip aš atlieku darbą, ir svarbu jį atlikti kuo geriau. Aš kalbu apie išorinio darbo kokybę – nuo darbo, kuris mane išmaitina iki puodelio išsiplovimo. Bet tai gali būti tik pagalba, kuri padeda man tapti dvasingu žmogumi ir priartėti prie Gėrio – Jėzaus.

Aš girdžiu šiandien Jėzų sakant, kad kiekvienas esame atsakingi už savo veiksmus, ir kad mano veiksmai kuria mane kaip asmenybę. Jaučiu šios dienos Evangelijos raginimą nepasiklysti tarp paviršutiniškumų, tarp išorinių veiksmų, nesielgti vienaip ar kitaip tik dėl to, kad taip „pridera“ elgtis, bet ieškoti asmeniško žvilgsnio, kuriuo Dievas žvelgia į mane.

Ir visgi suprantu, kad mano sprendimus įtakoja tam tikri veiksniai, juk ir Paulius laiške romiečiams rašo: „Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne.  Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė“.

Meldžiu atsivertimo Dievo žodžiui ir Jo valiai, drąsos gyventi ne taip, kaip aš noriu, bet taip, kaip nori mano Kūrėjas, meldžiu malonės, kad mano siekiai ir veiksmai sutaptų su To, kuris žino geriau už mane, ko man reikia.

Bernardinai.lt