2012 m. vasario 6 dieną Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriuo pakartojo jau ne kartą išsakytą teiginį, jog ekonominės krizės atveju nevalia dirbantiems ir/ar valstybinę pensiją gaunantiems pensininkams mažinti pensiją proporcingai labiau, nei tai daroma neturintiems kitų (draudžiamųjų) pajamų pensininkams.

Šiame nutarime vėl buvo patvirtintas teiginys, jog ateityje Vyriausybė turės „kompensuoti” asmenims sumažintas pensijas, apie kurio ekonominį nepagrįstumą šiame portale jau buvau rašęs prieš pusantrų metų. Visgi, jaučiu pareigą ir toliau tęsti šią polemiką, nes, perskaičius minėtą nutarimą, visų pirma kyla mintis, jog teisės mokyklose būtina stiprinti būsimųjų teisininkų ekonomikos pagrindų kursą, kartu daugiau dėmesio skiriant socialinio solidarumo, socialinės apsaugos ir – socialinio teisingumo apskritai dėmesiui. Kitokiu atveju Konstitucinio Teismo nutarimai šiais klausimais gali suduoti nepataisomą smūgį Teismo autoritetui visuomenės akyse. O tokiais Teismo sprendimais pasinaudoję politikai gali (analogiškai Vengrijai) populistiškai kelti klausimą dėl konstitucingumo kontrolės apribojimo vadinamosiose „ekonominėse bylose“.

Kitais žodžiais tariant, jei su ekonominiais klausimais susijusiose bylose Konstitucinis Teismas ir toliau priiminės ekonomiškai neatsakingus ir nepagrįstus sprendimus, tokių sprendimų pasekmės gali sukelti ne tik dar vieną „ekonominę krizę“ valstybėje, bet ir galutinai diskredituoti Konstitucinio Teismo, kaip profesiškai kompetentingo ir nešališko arbitro, įvaizdį.

Čia skaitytojams būtina priminti, jog Konstitucinis Teismas, priimdamas naujus nutarimus (ne tik pensijų, bet visais klausimais), juos grindžia ankstesniais savo nutarimais, kaip precedentais. Tokia yra šiuolaikinė teismų praktika demokratinėse valstybėse, siekiant užtikrinti tam tikrą teismų priimamų sprendimų atsakingumą, teisinės sistemos stabilumą ir nuspėjamumą. Kita vertus, teismai neturėtų tapti ankstesnių savo klaidingų sprendimų įkaitais ir nebijoti nukrypti nuo šių ankstesnių sprendimų logikos. Kitokiu atveju, teismo precedentas taps ne per ilgas diskusijas laiko patvirtinta ir išsikristalizavusi visuomeninės nuomonę atsispindintis sprendimas, o sustabarėjęs nuolatinis klaidos kartojimas. Taigi, pažvelkime į vasario 6 d. nutarime išsakytus (dažnai kartojamus) Teismo argumentus.

Dėl „dirbančių pensininkų“ senatvės pensijos sumažinimo. Konstitucinis Teismas šiame nutarime žodžiais lyg ir pripažįsta, jog „socialinio solidarumo imperatyvai reiškia, kad ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turėtų dalytis visa visuomenė“. Taigi, viena vertus, Konstitucinis Teismas pripažįsta mintį, jog asmenų lygiateisiškumo principas „savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą“.

Kita vertus, Teismas pripažįsta, jog dirbančių pensininkų pensijų didesnis sumažinimas kažkodėl neatitinka šio „objektyvaus pateisinimo“, todėl prieštarauja Konstitucijai. Tačiau valstybė, dėl ekonominės krizės mažindama pensijas ir kitas socialinio draudimo išmokas, turi siekti socialinio teisingumo, tai yra, priimdama sprendimus, atsižvelgti į įvairių socialinių grupių interesus.

Kadangi dirbantys asmenys gauna darbo užmokestį, todėl jie yra socialiai labiau apsaugoti asmenys nei tie, kurie neturi su darbo santykiais susijusių pajamų. Todėl, manyčiau, kad šių asmenų grupių skirtingas traktavimas ir yra, Teismo žodžiais tariant, „objektyviai pateisinamas“.

Be to, Teismas šioje byloje, kaip ir ankstesnėse, nevertino ginčijamo Seimo sprendimo visos darbo rinkos kontekste, t. y. į šį vertinimą būtina buvo įtraukti ir asmenis, iš Sodros gaunančius bedarbio pašalpas, kurie yra dar labiau socialiai pažeidžiami, nes (skirtingai nuo „dirbančių pensininkų”) visai neturi nei su darbo santykiais, nei socialinio aprūpinimo pajamų. Tačiau Teismas, nepaaiškinęs, kodėl jis tokį išskyrimą laiko „objektyviai nepateisinamu“, nusprendžia, jog šie asmenys valstybės socialinės apsaugos politikos prasme privalo būti traktuojami vienodai.

Dėl asmenų, gaunančių valstybines pensijas. Analogiška kritika galėtų būti išsakyta ir dėl Teismo nutarime išsakyto požiūrio į asmenis, gaunančius valstybines pensijas. Šiuo metu Lietuvos įstatymai numato: 1) pirmojo ir antrojo laipsnių, 2) nukentėjusiųjų asmenų, 3) pareigūnų ir karių valstybines pensijas, 4) mokslininkų, 5) teisėjų valstybines pensijas (taip pat egzistuoja ir prezidento bei signatarų valstybinės rentos). Kaip žinoma, asmenys, gaunantys valstybines pensijas ir/ar rentas, turi teisę gauti dar ir socialinio draudimo (pvz., senatvės ar invalidumo) pensijas. Taigi, šie asmenys taip pat yra socialiai labiau apsaugoti nei tie, kurie turi gyventi tik iš Sodros pensijos, todėl dėl objektyvių priežasčių taupant Sodros lėšas ir mažinant pensijas nėra socialiai neteisinga šiems asmenims Sodros pensiją sumažinti proporcingai daugiau nei tiems asmenims, kurie gauna tik vieną pensiją.

Taigi, Konstitucinis Teismas nepagrindė, kodėl Seimo sprendimas kelias pensijas gaunantiems asmenims labiau sumažinti senatvės pensiją nėra „objektyviai pateisinamas“, ir nusprendė, kad toks socialinės apsaugos kontekste skirtingų asmenų skirtingas traktavimas prieštarauja Konstitucijai. Čia būtina priminti ir tai, jog valstybinės pensijos nėra numatytos Konstitucijoje, o sukurtos įstatymų leidėjo valia, todėl pastarųjų pensijų konstitucinei apsaugai būtina sugalvoti daug daugiau motyvų nei dėl senatvės pensijos.

Tačiau jūs paklausite: kur tokio Konstitucinio Teismo požiūrio į socialinio draudimo pensiją šaknys? Mano atsakymas būtų – nesąmoningas noras (įprotis) demokratijos ir rinkos ekonomikos sąlygomis egzistuojančios valstybinio socialinio draudimo sistemą prilyginti sovietinėje ekonomikoje veikusios valstybinio socialinio draudimo sistemai. Kitais žodžiais tariant, prieš pradedant svarstyti konstitucinę Lietuvos valstybinio socialinio draudimo sampratą, būtina suvokti valstybės vaidmenį demokratinėje rinkos ekonomikos valstybėje apskritai. O šis valstybės vaidmuo rinkos ekonomikoje iš esmės skiriasi nuo visa apimančios totalitarinės sovietinės valstybės pretenzijos užtikrinti visų žmogaus poreikių patenkinimą. Demokratinė, rinkos ekonomikos sąlygomis veikianti, valstybė tokios visa apimančios pretenzijos neturi, ji daugiausia remiasi subsidiarumo ir asmens veikimo laisvės bei jo paties atsakomybės už savo ateitį principu, todėl ji viena negali ir neturi garantuoti asmeniui visaverčio gyvenimo senatvėje, kad ir kaip nepatogu tai būtų girdėti.

Demokratinė valstybė, gerbdama asmens laisvę, skatina patį žmogų prisiimti dalį atsakomybės už savo apsirūpinimą senatvėje. Be to, demokratinė valstybė skatina dalį atsakomybės už savo tėvus prisiimti ir vaikams, kitiems šeimos nariams bei giminaičiams. Todėl Konstitucinio Teismo žodžiai, jog „pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį pensija būtų sumažinta iki tokio dydžio, kad nebebūtų užtikrinti minimalūs pensiją gaunančio asmens socialiai priimtini poreikiai, žmogaus orumą atitinkančios gyvenimo sąlygos“, – tinkami sovietinei ar kitai totalitarinei valstybei, bet netinkami rinkos ekonomikai ir pilietinei demokratinei visuomenei. Kitais žodžiais tariant, ne vien valstybė privalo garantuoti „žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas“ senatvėje, tai turėtų būti bendras valstybės, mažesnės bendruomenės, šeimos ir paties asmens bendrų pastangų rezultatas.

Su panašia mąstymo problema susijęs ir kitas Konstitucinio Teismo dažnai kartojamas teiginys, jog „susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybė turi imtis visų įmanomų priemonių ekonomikos krizei įveikti ir lėšų, būtinų pensijoms mokėti, sukaupimui užtikrinti ir tik ypatingu atveju, kai išnaudojus visas vidines ir išorines galimybes neįmanoma (nepavyksta) sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina pensijoms mokėti, pensijų teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas jas mažinant“. Šis sakinys suformuluotas taip, lyg Konstitucinis Teismas nežinotų, jog Lietuvoje jau daug metų yra deficitinis Sodros biudžetas, iš kurio mokamos pensijos ir kitos socialinės išmokos. Taip yra visų pirma todėl, kad politikai prižada mokėti didesnes pensijas ir kitas išmokas, nei surenkama lėšų į Sodros biudžetą.

Ekonominė logika sako tai, kad socialinių išmokų išmokėti galima tik tiek, kiek lėšų surenkama, tačiau politikai, nenorėdami mažinti ankstesnių politikų prižadėtų socialinių išmokų (nors ir nepagrįstų surenkamomis lėšomis) dydžių, priversti skolintis ir taip padengti skirtumą tarp realiai surenkamų Sodros lėšų ir politiškai prižadėtų išmokų dydžių. Dabar egzistuojanti socialiniu solidarumu besiremianti socialinio draudimo sistema, kai dirbantieji, dalį mokesčių mokėdami į Sodros biudžetą, „išlaiko“ nedirbančiuosius (tiksliau – sulaukusius pensinio amžiaus asmenis), gali efektyviai veikti (t. y. garantuoti nedirbantiems gana dideles pensijas) tik tuomet, kai vieną nedirbantįjį „išlaiko“ bent du, o dar geriau – trys dirbantieji. Tačiau tiek dėl visuomenės senėjimo (gimstamumo mažėjimo) procesų, tiek dėl emigracijos, ši sistema gali garantuoti tik dalį senatvėje pragyvenimui reikalingų pajamų. Todėl, esant tokiai situacijai, Konstitucinio Teismo teiginys, jog „valstybė turi imtis visų įmanomų priemonių“ ar „tik išnaudojus visas vidines ir išorines galimybes”, atrodo gana sarkastiškai.

Šiame kontekste gana keistai skamba ir kitas Teismo teiginys, jog „sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai“. Ką gi reiškia šios „sumažintos pensijos“? Koks yra pensijų dydžio atskaitos taškas, ar jis susijęs su surenkamomis lėšomis į Sodros biudžetą, iš kurio jos yra mokamos? Ar šis dydis yra susijęs tik su galimai neatsakingai „padidintomis pensijomis“, tai yra tokiomis, kurios negrįstos realiai surenkamomis lėšomis?

Šiame trumpame straipsnyje nesinori rašyti apie pensijos, kaip asmens nuosavybės, sampratos ir apie sumažintų pensijų „kompensavimo“ nelogiškumą, nes apie tai jau buvo rašyta anksčiau minėtame straipsnyje. Tačiau čia galima tik pasakyti, jog Konstitucinis Teismas, įpareigodamas įstatymų leidėją nustatyti „sumažintų pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.)“, visgi gudrauja, nes nepasako, iš kokių lėšų Vyriausybė turėtų sumažintą pensijų dydį „kompensuoti“. Jau buvo minėta anksčiau, jog visiems žinoma, kad Sodros biudžetas yra smarkiai deficitinis, o tai reiškia, jog Konstitucinis Teismas eilinį kartą įpareigoja Vyriausybę vėl skolintis tokiam „kompensavimui“. Tačiau ar taip darant ir skolos grąžinimo naštą perkeliant kitoms kartoms Vyriausybės veiksmai bus ekonomiškai atsakingi, ir ar tikrai taip ji įgyvendins socialinį teisingumą, kurį įgyvendinti turėtų siekti Konstitucinis Teismas?..