Janina Survilaitė. Mokytojas Jonas Survila. Toliau
„Lūžtantys laiko lieptai“, tai Janinos Survilaitės šiuo metu rašomos prisiminimų knygos pavadinimas. Džiaugiamės galėdami publikuoti jos ištraukas.
Pagal Survilos išradingai sumanytą mokymo programą ir dviejose Pedagoginėse seminarijose įgytus gerus pedagoginius-metodinius mokslus Raseinių apylinkėse vaikų mokymas ėmė vykti labai sklandžiai ir kokybiškai. Atsižvelgdamas į ūkininkų bėdas, J. Survila pasiūlė tokią idėją, kad mažiukai vaikučiai pradėtų mokytis nuo rugsėjo pirmos, o nuo lapkričio pradžios į mokyklą galėtų susirinkti ir didesnieji – iki tol turėję dirbti svarbius rudens darbus tėvų ūkiuose, piemenauti saviems ar svetimiems. Taip sumaniai „sudiferencijavus“ mokymą raštingumas gimtajame Raseinių krašte kilo kaip ant mielių!
Matydamas, kaip svarbu jaunai nepriklausomai Lietuvos valstybei vystyti kuo pažangesnę žemdirbystę, 1929 metų vasarą Survila savo iniciatyva ir lėšomis nuvyko į Dotnuvos Žemės ūkio akademijoje organizuotus kursus ir per vasarą įsigijo daug naujų pažangių, reikalingų žinių, siekiant moderniau tvarkytis ūkininkams savo ūkiuose. Viską stengėsi perduoti savo mokiniams –- būsimiems jaunos Lietuvos ūkininkams.
Pagal mokytojo Survilos sumanymą 1929 metų rudenį nuo Visų Šventųjų buvo sušaukti ir visi Raseinių apylinkėse gyvenę didesnieji pusberniai bei pusmergės į vakarinius Žiemos žemės ūkio kursus.
Pats organizavo ir pats vedė kursus negailėdamas jėgų, pasiaukojamai ir labai įtemptai: dieną dirbo su visais keturiais pradinukų skyriais, o sutemus į mokyklą jau rinkdavosi paaugliai, kuriems 4–5 valandas aiškino žemės dirbimo, gyvulių auginimo bei sodininkystės gerinimo (ypač vaismedžių skiepijimo) darbų pagrindus...
„Nepriklausoma Lietuva turi sužydėti ir suklestėti!“, – nuolat sakydavęs savo auklėtiniams.
Jo buvę mokiniai prisiminimuose apie savo Mokytoją pasakojo, kad Survila buvo didelis entuziastas ir organizuojant mokyklos kultūrinius renginius mokė savo auklėtinius lietuvių liaudies dainų, rengdavo Naujųjų metų sutikimus, Užgavienių šventes, Velykas, Vasario 16-osios švenčių minėjimus – visas žymias Lietuvai kalendorines ir istorines datas ne tik su savo moksleiviais, bet ir su aktyvia Raseinių visuomene.
Pas bažnyčios vargonininką privačiai, o paskui savarankiškai mokėsi muzikuoti... Neblogai skambino iš natų pianinu, dainavo ir to mokė savo mokinius. Mano Mama prisimindavo, kaip po įtempto darbo atsipalaidavęs valandėlei poilsio jis mokinius palinksmindavo, prisėdęs prie savo klavyro.
Nepamirštamas visai šeimai buvo džiaugsmas, kai iš kažkurio grafo Tiškeviciaus dvaro Tėvui buvo padovanotas gražus baltas rojalis. Jį parsivežė su dideliais vieno kaimyno ratais iš Žemaitijos. Rojalis buvo garbingai pastatytas iškrausčius vieną visą kambarį. Survila atsivesdavo į namus savo mokinus, susodindavo ratu pagal sienoje sustatytus suolus ir kėdes ir vykdavo muzikos pamokos...
Baltojo grafo Tiškevičiaus rojalio likimas buvo irgi nepavydėtinas: kai po karo Mama su vaikais sugrįžo iš evakuacijos, – namai buvo iki pamatų sudegę, o baltasis rojalis kažkodėl buvo išneštas į kiemą ir pervažiuotas rusų tanko. Prie rojalio stovėjo sudegęs tankas su negyvais jo viduje tankistais. Matyt, užsidegus tankui rusų tankistai sugebėjo padaryti dar vieną „gerą“ darbą – pervažiuoti ir sutraiškyti rojalį...
Mes visi vaikai su Mama labai to stebuklingo instrumento gailėjome ir verkėme. Mama vis sakė, kad naktį girdinti Tėvą skambantį rojaliu Maironio dainas...
Tėvas sugebėjo tobulai atlikti visą Lietuvos radijo „Pupų dėdės“ programą arba ką nors iš Maironio „Jaunosios Lietuvos“, „Raseinių Magdės“ poemų, „Dubysos ciklo“ posmų, ne tik pagal kompozitoriaus Naujalio harmonizuotas melodijas, bet ir savarankiškai pritaikęs savo sukurtas melodijas sudarydavo tikrą dainuojančių savo mokinių chorą.
Ypač visiems patikdavo linksmai dainuoti pagal Maironio eilėraštį „Į Čičinsko puikų dvarą...“ Tai dainai publika labai plodavo, o daina būdavo jau su visa žiūrovų sale kartu po kelis kartus kartojama:
„Į Čičinsko puikų dvarą nuo Mitrūnų ir Lančių
Suvažiavę duoda garą daug bajorų, daug svečių:
Montvydaitis juokdarys, Bartkaus posūnis Kairys,
Ožkabarzdis- jaunikaitis, aldadrikas Jonuška,
Žvairas kūtvėla Tiška ir naktibalda Valaitis...“ (Maironis )
Naujai apie Raseinius įsteigtose pradinėse mokyklose trūko mokytojų, todėl Survila, kur buvo sunkiausia padėtis, su malonumu siūlėsi gelbėti: buvo Paišlynio, Aliejų, Pašaltuonio, Kalnujų pradinių mokyklų vedėju, ir net porą metų, kaip geriausias ir kompetetingiausias Raseinių rajono pedagogas buvo priprašytas dirbti Raseinių rajono švietimo skyriaus inspektoriumi, nes rajonas neturėjo mokyklų inspektavimo tarnybai diplomuotų kadrų.
Buvęs nusipelnęs mokytojas a. a. Kazys Sadlauskas, su kuriuo teko trumpai (nuo 1963 iki 1968 metų ) dirbti Raseinių Kalno vidurinėje mokykloje man pasakodavo apie Tėvą, kad jis buvęs labai imlus pedagoginėms naujovėms: vesdavo seminarus ir kursus rajono mokytojams, rašydavo metodinius patarimus ir nurodymus, iš mokytojų reikalaudamas pasiaukojimo, kūrybingumo supratimo ir meilės savo auklėtiniams. Ne vienas Jo buvęs kolega mokytojas yra pasakojęs apie pažangius mokytojo Jono Survilos mokymo ir auklėjimo patarimus, jo sudarytas rekomendacijas visiems Raseinių apskrities mokytojams. Jis įdiegdavo naujus mokymo ir auklėjimo metodus, skleidė tarp apskrities pedagogų gerąją pedagoginę-metodinę patirtį.
Dirbdamas Kalnujų pradžios mokyklos vedėju, organizavo ne tik Jaunųjų ūkininkų kursus, bet subūrė ir „Jaunųjų šaulių“ būrį, o vėliau buvo išrinktas vyresniųjų „Šaulių“ būrio vadu. Vienu svarbiausių auklėjimo dalykų mokykloje Survila laikė tautinį-patriotinį moksleivių auklėjimą.
1930–1932 metais šalia tiesioginio mokytojo darbo Raseiniuose subūrė dar vieną naują Jaunųjų ūkininkų būrelį – įvairiausių ūkininkams reikalingų pažangių naujovių studijavimui ir įdiegimui... Gerokai prakutęs per Dotnuvoje atliktus kursus ir pats savarankiškai su savo mokiniais ir jų tėvais susižinodavo, kur tuo metu buvo galima įsigyti geros sėklos, iš kažkur parvežė Pekino ančių kiaušinių, iš kurių ūkininkai perino naujos veislės ančiukus, gavo didžiųjų baltųjų žąsų kiaušinių, iš kurių Raseiniuose sėkmingai ritosi ir plito nauja didžiųjų baltųjų žąsų rūšis. Iš Dotnuvos ir Kėdainių yra pargabenęs raseiniškiams naujos rūšies pomidorų, agurkų, morkų, ropių, pasternakų sėklų. Mokė visus, kaip įskiepyti vaismedžius, kaip auginti gerai derančius stambiomis uogomis vaisinius krūmus: raudonųjų ir juodųjų serbentų, agrastų, braškių ir kt.
Tokiais sukultūrintais vaiskrūmiais buvo apsodinta jo paties ūkio visa Alksnynės miškelio pamiškė, kurioje po karo Žuveliškių ir kaimyninių kaimų gyventojai prisirinkdavo sukultūrintų, puikiai derančių didelių stambių serbentų bei agrastų uogų valgymui ir konservavimui...
Jo buvę mokiniai: Valys, Petryla, Valinčius, Vasiliauskas, Bakutytė, Lazdauskaitė, Alekna prisimena, kad jų Mokytojas „dirbo be atilsio, vos neplyšdamas“ ir visiems „įskeldamas“ darbštumo ir pomėgio ūkininkavimo veiklai kibirkštis“...
„Kad Raseinių apylinkės ūkininkai ilgus metus galėjo auginti pirmarūšes daržoves, veisti ir auginti kokybiškus naminius paukščius, pagerintas naminių gyvulių veisles, sukultūrintus vaismedžius ar naujų rūšių vaiskrūmius bei javus turi būti dėkingi savo mokytojui Survilai, – pasakojo, mano Tėvo buvusi mokinė raseiniškė Valinčiūtė-Kmitienė.
193O metais J. Survila vedė gretimo Pakalnupio kaimo ūkininko, buvusio vadinamojo „amerikono“ (nes buvo kelerius metus išvykęs Amerikos kasyklose užsidirbti dolerių, kad paskui nusipirktų prie Kalnupio upelio Pakalnupio kaime žemės sklypą ir susikurtų gražų ūkį) Prano Bakučio dukrą Petronėlę... Mano mamos mama buvo tekėjusi už ūkininko Petrylos, su kuriuo susilaukusi šešių vaikų tapo našle, nes Petryla, užsidirbęs Amerikoje dolerių plaukdamas laivu atgal laive numirė. Jį palaidojo vandenyne, o našlei Petrylienei po kelių mėnesių atėjo tik skaudi žinia... be uždirbtų dolerių, žinoma.
Našlę senelę su šešiais vaikais viso kaimo nuostabai vedė „amerikonas“ Bakutis ir po metų susilaukė dukros mano mamos - Petronėlės. Našlei Petrylienei tai buvo septintas vaikas, o buvusiam senberniui, antram vyrui Bakučiui vienintelė, labai jo mylima ir talentinga dukra.
Jaunoji Petronėlė ir mokytojas Jonas nusipirko Žuveliškėse daugiau kaip dešimties hektarų ūkį, kuriame pavyzdingai abu ūkininkavo. Jaunutė, tačiau labai darbšti, prasilavinusi bei sumaninga žmona sėkmingai su vyru tvarkė ūkio reikalus.
Tėvas iki pat NKVD arešto vadovavo Kalnujų pradinei mokyklai bei buvo pirmasis kandidatas į direktorius, besiruošiančiai įsisteigti Kalnujų progimnazijai.
* * *
1940 m. birželio mėn. 15 d. rytines Lietuvos sienas peržengė Sovietų sąjungos armijos kariniai pulkai, o rudenį mokytojas Survila buvo areštuotas. Iki 1941 m. birželio vidurio buvo laikomas Raseinių kalėjime, o prasidėjus karui, prieš užimant vokiečių kariniams daliniams Raseinius su kitais Raseinių kalėjime įkalintaisiais buvo išgabentas į Panevėžį, o iš ten traukiniu į Sovietų sąjungos gilumą...
Kai po 50 metų buvo ativerti Vilniaus KGB archyvai – sužinojome, kad kelis mėnesius iki sušaudymo kalėjo Orenburgo kalėjime.
Šventa tautiškumo dvasia buvo auklėjami visi Knygnešio Martyno Survilos vaikai, todėl kitaip, kaip priešintis okupaciniam režimui Mokytojui J. Survilai tiesiog neleido „tautinio patriotizmo sąžinė...“
Pedagogas – istorikas (jo siauroji specialybė ), Raseinių apskrities Šaulių organizacijos, rengusios pasipriešinimą prieš okupantus vadas tapo viena iš pirmųjų sovietinės okupacijos aukų Raseinių apskrityje.
Jonas Survila priklausė Lietuvos Tautininkų sąjungai, ir 1940 m., okupavus Lietuvą, įsitraukė į kovinę pogrindžio organizaciją, pasivadinusią „Šaulių batalionu“, kuris Raseinių apskrityje formavosi iš buvusios Šaulių sąjungos narių ir ketino iš visų jėgų priešintis sovietams.
Talkinant vietiniams kolaborantams - stribams, NKVD greitai „Šaulių batalioną“ susekė ir 1940 m. lapkričio 5 dieną Joną Survilą areštavo. Tą pačią dieną buvo areštuoti ir dar keturi tos organizacijos nariai – Raseinių apskrities šviesuoliai mokytojai.
Survilų šeimos namuose stribai atliko brutalią kratą, buvo išgąsdinti trys maži berniukai – sūnūs, iki sąmonės netekimo suspardyta 7–8 mėnesyje nėščia (su dukra Janina) Mokytojo žmona P. Survilienė. Stribai išvogė visas šeimos maisto atsargas: rūkytus mėsos gaminius, bulves, konservuotos uogienės indus, duoną, sviestą, grietinę, net džiovintų vaisių drobinius maišelius – iššlavė viską, trims mažamečiams berniukams ir nėščiai jų Motinai namuose nepalikdami nieko valgyti...
Mano mama dažnai tą tragediją prisimindama vis dėkodavo Dievui, kad likimas davė gerus kaimynus, kurie, sužinoję apie Mokytojo šeimos išniekinimą, suskubo ją šelpti:
„... Mačiulis tuojau atvežė bulvių maišą, Puidokienė atnešė sviesto, grietinės ir sūrį, Norkevičiai vaisių ir daržovių – badu nenumirėme. Stribų planas išmarinti badu Mokytojo šeimą nepavyko! – mama net turėjo stiprybės taip pajuokauti.
Jonui Survilai buvo suregzti tokie kaltinimai:
„Priklausė kontrrevoliucinei sukilėlių organizacijai „Šaulių batalionas“, kuris siekė Lietuvoje nuversti sovietų valdžią, ruošdamas ginkluotą sukilimą. Iki sovietizavimo Survila buvo veiklus karinės fašistinės organizacijos „Šaulys“ dalyvis, buožė nacionalistas, t. y. kaltinamas nusikaltimais, numatytais RTFSR baudžiamojo kodekso straipsniuose: 58–2, 58–4, 58–11.
Prisipažino esąs kaltas: įkaltina ir parodymai bei akistata.
Nuteistas aukščiausia bausme – sušaudyti.
Mirties nuosprendis įvykdytas 1941 12 19 d.
Po byla Aukščiausiojo karo tribunolo V. G. Kiūkovo ir teisminės kolegijos teisėjos A. Zivirovos parašai...“
Tokie įrašai Tėvo byloje Lietuvos KGB archyvus pasiekė tik 1992 m. rugpjūtį iš Orienburgo, buvusio Škalovo srities VRV informacijos centro. 1941–1942 m. ten sušaudytų politinių kalinių bylos, kartu su mirties liudijimais (atkreipkime dėmesį į tai, kad visų nužudytųjų pasilikusios šeimos neturėjo jokių mirties liudijimų: našlėmis likusios žmonos niekada negalėjo ištekėti, vaikai negavo jokių našlaičių pašalpų ir t. t.). Bylos su kaltinamosiomis išvadomis buvo atsiųstos tikriausiai pareikalavus atgimusioje Lietuvoje susikūrusiam Genocido centrui. Juos likę gyvi šeimos nariai (vaikai: Algirdas ir Janina) galėjome pamatyti savo akimis.
Jono Survilos tardymo bylos gautos 1992 m. rugpjūtį – Nr. 616.
Joje, be Survilos, užregistruoti dar keli tuo pačiu metu mirties bausme nuteisti lietuviai: Jančys Petras, Zigmo; Saukus Petras, Antano; Dukauskas Leonas, Silvestro; Butkus Viktoras, Juozo – visi buvę Nepriklausomos Lietuvos mokytojai.
