Mariaus Markevičiaus filmas „The Other Dream Team“ („Kita Svajonių Komanda“) pastaruoju metu susilaukė didžiulio susidomėjimo. Ir ne veltui – filmo istorija apie Lietuvos krepšinio rinktinę įkvepianti, interviu atlikti meistriškai, o archyvinė medžiaga apie krepšinį 1930-tųjų Lietuvoje privertė pagiriamai linkčioti galvas net ir daug ką mačiusius.

Bežiūrint šį filmą lietuviai šypsosis, liūdės, pyks ant sovietų ir galų gale, filmo pabaigoje, patriotiškai džiūgaus ir ne vienas brauks ašarą, kuomet mūsų krepšinio komanda lips ant pakylos atsiimti bronzos medalių su Grateful Dead marškinėliais.

Aš taip pat jaudinausi viso filmo metu, kuomet sėdėjau salėje kartu su kitais 550 žiūrovų MARC’o teatre Park City Sundance filmų festivalio metu. Sundance filmų festivalis yra vienas prestižiškiausių Amerikoje ir visame pasaulyje, ir jau vien tai, kad filmas buvo atrinktas tarp 16 geriausiųjų, yra didelis pasiekimas.

Šis filmas puikiai įvertintas užsienio kritikų, jam žadamas pripažinimas ir prizai. Sundance festivalyje, deja, tai neįvyko, tačiau filmas atrinktas eilėje kitų festivalių ir jei kokį laurą ten nuskins, būtinai apie tai išgirsime.

Apie patį filmą aš nepasakosiu, štai čia nuoroda į puikią filmo recenziją, o aš norėčiau giliau panagrinėti patriotizmo problematiką šio filmo kontekste.

Jei pažvelgtumėte atidžiau kokie filmai pastaruoju metu išleidžiami (arba susilaukia daugiau dėmesio) Lietuvoje, nustebtumėte kiek daug jų yra patriotine tematika.  Filmas apie Žalgirio mūšį turėjo pasirodyti 2010 metais.Vienok17 milijonų litų filmui finansuoti iš biudžeto neatsirado ir filmas pasaulio neišvydo. Ar tikrai tai yra didi netektis mūsų kultūrai, bei į tai, kokiu būdu konkursą laimėjo filmas reikalaujantis tokios nesvietiškos pinigų sumos, aš nesigilinsiu. Visgi jis buvo atrinktas kompetentingos komisijos objektyvaus bei viešo konkurso būdu. 2010 metai praėjo, Žalgirio mūšio metinės paminėtos pigesniais būdais, o dabar žmonės veržiasi į sales žiūrėti  filmo apie Tadą Blindą. Kai šiek tiek aprims šita isterija, nė neabejoju, ateis ir „The Other Dream Team“ eilė. Susidaro toks įspūdis, kad šiuo laikotarpiu Lietuvai tautos patriotai reikalingi lyg karšti radiatoriai, kai už lango spaudžia -25 laipsnių šaltukas.

Aš labai džiaugiuosi kuomet kokybiški filmai užpildo sales. Tuo labiau, kad „The Other Dream Team“ herojai, yra neišgalvoti, o jų istorijos nuoširdžios bei jaudinančios, o ir nutikusios palyginti dar visai neseniai. Kiekvienas vis dar gali prisiminti tą jaudulį, o jei ne patys, tai jų tėvai tikrai gali papasakoti kaip eidavo iš proto, kuomet Žalgirio ar Statybos penketukas išbėgdavo į aikštelę žaisti prieš CSKA. Bet ši istorija yra toli gražu ne tik apie Lietuvos neoficialią religiją – krepšinį, bet ir žmonių vienybę, kovą už nepriklausomybę ir jaudinančią meilę Tėvynei.

Filmas „The Other Dream Team“ Sundance filmų festivalyje buvo rodomas 5 kartus. Po filmo visa komanda atsakinėjo į publikos pateiktus klausimus ir priiminėjo liaupses. Viena jauna dama, sėdėjusi pačiame salės gale, sušuko kažką panašaus į: LAH-bahs. AH-choo LAH-byeoozh FEEL-mah. BOO-vaw NEH-pah-kahr-TOH-yah-mah. Nors, esu beveik tikra, kad salėje buvau vienintelė lietuvė, žmonės pradėjo ploti. Jautėsi, kad moteris tekstą ilgai repetavo ir labai jaudinosi. Šie keli sakiniai amerikiečiams pasirodė tikriausias nuoširdžios padėkos ženklas, nors režisieriui Mariui ir teko juos išversti į anglų kalbą.

Marius Markevičius žiūrovams pasakojo apie dainuojamąją revoliuciją Lietuvoje ir Baltijos kelią. Teigė esąs užkietėjęs patriotas. Kokius tris kartus paminėjo esąs atstovas pirmosios kartos, gimusios emigracijoje, beigi kad krepšinis yra didžioji jo kultūrinio gyvenimo dalis.

Vienok Lietuvos spauda Mariaus šeimą vadina išeiviais. Pasakykite man, prašau, iki kelintų metų išvykę žmonės iš Lietuvos mūsuose vadinami neabejotinai suromantizuotu terminu „išeivis“? Iki 1980, 1990 ar 1995 metų? Juk dabar jau kurį laiką, žmones išvykusius gyventi svetur, vadiname „emigrantais“, kas, sutikite su manimi, turi visai kitokį prieskonį. Ar tai įvyko dėl to, kad mes pradėjome slapčia jų nekęsti ir smerkti už „Tėvynės išdavimą“? Ir jei Marius būtų ne patriotinį filmą apie Lietuvą sukūręs, o pavyzdžiui banką apiplėšęs, ar jis tuomet, pasak Lietuviškos  spaudos, irgi būtų kilęs iš „išeivių šeimos“?

Marius taipogi pasakojo apie sunkumus, su kuriais filmo gamybos proceso metu susidūrė Lietuvoje. Pasak jo, nuėję į archyvus Lietuvoje archyvinės medžiagos apie krepšinį, jie sulaukė vienintelio ir nediskutuojamo atsakymo: „niekaip“.

Tuomet į talką buvo pasitelktos pažintys ir doleriai. Jų pagalba visa reikalinga medžiaga filmo komandos rankose atsidūrė jau kitos dienos rytą. Marius visai auditorijai paminėjo ir pagalbininkų vardus ir sumą, kurią istorija nutyli. Neneigsiu, kad toks jo pareiškimas salėje sukėlė griausmingą juoką (greičiausiai pinigų suma pasirodė juokinga), o man pasirodė mažų mažiausiai neetiškas. Ar pristatant patriotinį filmą užsienio auditorijai įmanoma meilę Tėvynei išreikšti ją pašiepiant? O galbūt šiuo atveju auditorija buvo sava, o Tėvynė svetima?

Negana to, Marius dėstė kaip smarkiai didieji krepšininkai nemėgsta lietuviškos spaudos. Jis teigė, kad krepšininkų manymu spauda Lietuvoje yra subjektyvi, bulvarinė ir todėl jie nedalina interviu iš principo. Dėl šios priežasties Marius pats iš pradžių labai nuogąstavo. Bijojo, kad krepšininkai galėtų atmesti jo pasiūlymą filmuotis. Mariaus manymu šioje situacijoje jam labiausiai padėjo jo „lietuvio, bet tuo pačiu ir amerikiečio“ statusas. Įdomu kiek metų ir kokioje šalyje reikia pragyventi, kad įgytum tokį „statusą“ ir prireikus galėtum juo pasinaudoti?

Į klausimą ,„kaip pavyko prašnekinti krepšininkus?“ Marius atsakė juokeliu: “aš nežinau kiek Rytų Europiečių jūs pažįstate…”. O tada pridūrė: „MES esame pakankamai uždari žmonės, bet JIE dar labiau nei aš, nes tai slypi jų kultūroje…“

Greičiausiai toks asmenybės dvilypumas: „mes– lietuviai, bet jie ten Lietuvoje“ yra visai normalus reiškinys ir neišvengiamas, ypač Amerikoje. Juk ten visi atvykę iš kažkur, ir visai įprasta būti amerikiečiu-lietuviu. Galbūt reikėtų pabandyti tai suprasti ir priimti kaip duotybę?! Kuo daugiau žmonių išvyks, tuo daugiau lietuvių sutiksime pasaulyje, kurie nebežinos kas jie esą. Tik ar tai keičia patriotizmo sampratą (jei tokia iš tiesų egzistuoja ir yra taikytina)?

Po diskusijos publika plojo stovėdama! Priėjau ir pasisveikinau su Mariumi lietuviškai. Pamačiau kad jis šiek tiek pasimetė, nors jam ir buvo pranešta apie tai, kad aš su juo susisieksiu. Padėkojau už gerą filmą ir išreiškiau norą su juo pasikalbėti apie patriotizmą. Vis dar pasimetęs ir užstrigdamas ties kiekvienu žodžiu jis atsakė: ahshpah-see-stehng-syoo. Nesitikėjau, kad jo lietuvių kalba bus tokia prasta. Neslėpsiu – pirmą sekundę tiesiog užviriau iš pykčio: „Jei jau giriasi esąs toks patriotas, tai kaip gi jis beveik nesugeba valdyti savo gimtosios kalbos?“ O vėliau giliai suabejojau savo spontanišku pasmerkimu. Galbūt kaip tik ir derėtų Marių statyti ant pjedestalo už išugdytus šiltus jausmus Lietuvai ir porą metų praleistų statant ši opiumą Lietuvos liaudžiai. Ar svarbus faktas: šneka ar nešneka jis savo tėvų kalba? Ir galų gale, ar jis pats mano, kad jo gimtoji kalba yra lietuvių kalba, jei jis gimęs ir augęs Amerikoje?

Manau, kad dalinio susidvejinimo tiesiog neįmanoma išvengti, esant norui išlaikyti šiltus jausmus šaliai, su kuria sąsajų tenka ieškoti savomis pastangomis. 

Tik tuomet iškyla kitas, esminis klausimas. Kas šioje situacijoje kam ką duoda? Ar Marius Lietuvai, sukurdamas patriotinį filmą, (kurį, labai nuoširdžiai tikiuosi, žmonės eis žiūrėti į kino sales, o ne „pūsis“ už dyką internete), ar Lietuva Mariui, suteikdama galimybę didžiuotis savo kilme ir papasakoti tokią nuostabią bei mus visus vienijančią istoriją. Labai tikiuosi, kad tarp šių dviejų polių yra balansas ir vyksta graži „pasikeitimo akcija“.

O Amerikai šis filmas patiks dėl daugelio priežasčių. Visų pirma todėl, kad jis parodo didžius ir nesuvaidintus herojus, kuriuos Amerikiečiai šitaip dievina ir išaukština. Taipogi šiame filme Amerika neabejotinai pavaizduota kaip svajonių šalis (kuo jie vis dar labai nori tikėti). Filme Lietuvos krepšininkai trokšta ir nenuilstamai siekia žaisti NBA lygoje, būdami Amerikoje perka visą įmanomą techniką (kad vėliau ja „prastumtų“ Lietuvoje), ir šiaip – pirmą kartą pamato apelsinus pateiktus su ledukais, atsivalgo bananų ir pagyvena „tikrą bei pilnavertį“ gyvenimą. Galiausiai, šiame filme amerikiečiai lietuvių rankomis nugali Rusiją, jų amžiną priešą, tuo pačiu patys išlikdami tikraisiais nugalėtojais. Susidaro įspūdis, kad jie mums su didžiu palaiminimu leidžia stoti visai greta jų, tik galbūt šiek tiek toliau… Kitaip tariant, pora laiptelių žemiau jų pačių Svajonių komandos.