Mk 7, 24–30 „Taip, Viešpatie! Bet ir šunyčiai po stalu ėda vaikų trupinius“.
Jėzus nukeliavo į Tyro ir Sidono sritis. Užėjęs į vienus namus, jis norėjo, kad niekas apie tai nežinotų, bet jam nepavyko to nuslėpti.
Išgirdo apie jį moteris, kurios duktė buvo apsėsta netyrosios dvasios, atėjo ir puolė jam po kojų. Moteris buvo graikė, kilimo sirofenikietė. Ji maldavo išvaryti iš jos dukrelės demoną.
Jėzus tarė jai: „Leisk pirmiau pasisotinti vaikams. Juk negražu imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“.
Tačiau moteris atsakė: „Taip, Viešpatie! Bet ir šunyčiai po stalu ėda vaikų trupinius“.
Tuomet jis tarė: „Dėl šitų žodžių eik namo – demonas jau išėjęs iš tavo dukters“. Parėjusi namo, ji rado savo mergaitę gulinčią patale ir demoną pasišalinusį.
Kiti skaitiniai: 1 Kar 11, 4–13; Ps 106
Evangelijos skaitinį komentuoja Saulius Vasaris
Evangelija yra paskelbta visoms tautoms ir rasėms, kad suvienytų visus išsisklaidžiusius ir atsiskyrusius. Jėzus, būdamas žydas, šiandien susitinka su moterimi iš pagoniškos Graikijos ir atranda bendrą kalbą. Jėzus atėjo ne tik pas žydus, bet visą pasaulį.
Nuostabu girdėti, kad moteris sutinka sunkia priimtinus jai žodžius, atsakydama: „Taip, Viešpatie!” Man tai yra sektinas pavyzdys, kaip turiu atsiliepti į sunkiai man suvokiamus, kritiškus žodžius. Taip, Viešpatie, aš pasitikiu Tavo teisumu.
Ką reiškia eilutės apie vaikus ir šunis? Biblistų kalba, Jėzaus palyginime „vaikai“ – tai Izraelio tauta. Vaikai turi pirmiau pasisotinti - Izraelio tauta turi būti gydoma, išgydyta. Šunyčiai – tai pagonys. Šis Jėzaus palyginimas yra drąsus ir kategoriškas. Bet juk tokia ir yra Evangelija ir Geroji Jėzaus žinia – kategoriška ir nenuolaidžiaujanti nuodėmei. Tai išryškina, kad pagonys nebuvo pirmieji adresatai, kuriems „siunčiamas“ Jėzus. Moteris greit sureaguoja ir sako, kad šunyčiai – pagonys, gali tapti sočiais ir nuo to, ką palieka vaikai – izraeliečiai.
Evangelija yra Gyvenimo Mokytoja. Ir šiandien ji man primena ir moko, kad nelaikyčiau savęs pasaulio centru, žmogumi, aplink kurį sukasi viskas ir kuriam visi paklūsta, net Dievas. Aš paklūstu Dievui ir tiesai, kurią jis paskelbė per Jėzų dėl manęs.
Mokausi pastebėti tuos, kurie stovi nuošaliau, kurie galbūt tik per šventes pasirodo bažnyčioje ir sėdi pirmose vietose, mokausi nesipiktinti ir neteisti, ir nuolat prisimenu, kad Jėzus atėjo ir dėl jų, dėl visų.
Bernardinai.lt
Evangelijos komentarų archyvas
Šventasis Raštas internete lietuviškai
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Na, kažin ar ten taip buvo, kad "Marija, matydama tokią padėtį, nebeišlaikė". Nereikia pamiršti, kad Jėzus, šiaip ar taip buvo Dievas, ir, griežtai teologiškai žiūrint, Jis, kaip Dievas, iš anksto žinojo, kad tokia situacija įvyks. Jėzus žino viską - Jis žino, kada mums pasiseks, o kada atsidursime nuopolyje. Jis visada pasiruošęs mums padėti, jeigu tik mes prašome ir esame pasiruošę tą pagalbą priimti. Marija yra, drįsčiau tvirtinti, tarsi Dievo malonės perteklius. Juk Jėzus pažadėjo, kad mes turėsime gyvenimo "apsčiai", t.y. su perteklium. Marija yra dar daugiau negu perteklius (tegu bus man atleista už tokį susižavėjimo šūksnį) - ji yra Dievo malonės Motina. Gaila, kad broliai protestantai ją laiko tik paprasta nuodėminga kaimo moterėle, kuri, gal būt tik kaip loterijoje buvo išrinkta tapti Išganytojo Motina, tuo tik nuskriausdami save.
Dievo prašyti reikia taip kaip ši moteris - drąsiai ir tikint kad Dievas gali padėti ir to būtinai reikia.
,Aš paklūstu Dievui ir tiesai, kurią jis paskelbė per Jėzų dėl manęs.‘
Atėjo Jėzus ir iš mūsų – šunyčių padarė Dievo vaikus – naująjį Izraelį. Jis atėjo kaip Gyvoji Duona – Kūnas ir Kraujas. Kad apsčiai Jo turėtume ir kad mūsų džiaugsmui nieko netrūktų. Kad ištvėrę visus išmėginimus liktume ištikimi ir laimingi. Nes be Jo nieko negalime. Nei būti ištikimi, nei laimingi. Nei ištverti išmėginimų. Todėl Jis atėjo maitinti mus amžinuoju gyvenimu. Ruošti mus Tėvui Dvasia ir Tiesa. Vesti Keliu, be kurio niekur neiname. Nes tikėjimas nėra tik ėjimas. Bet ėjimas turint tikslą pasiekti Namus. Tačiau daugelis bažnyčios tarnų dėlei savo patogumo tebelaiko Dievo vaikus šunyčiais, maitindami juos tik trupiniais nuo Šeimininko Stalo.
Marija, matydama tokią padėtį, neišlaikė: jie nebeturi vyno. Ir Jėzus net tada, kai dar nebuvo atėjus Jo valanda, sutiko, kad vestuvių pokylyje, kuriame Jis dalyvauja, to negali būti. Juo labiau to negali nutikti, kai jau yra atėjus Jo valanda ir kur Jis Pats yra Puotos Šeimininkas, nes Jaunikis.
Bet, deja, toks trūkumas yra būdingas net Eucharistinėje puotoje, dėl nepasitikėjimo Jo žodžiu ir meile, kaip apaštalų išdavystės anuomet.
Broliai kapucinai
Na, kažin ar dalis save gerbiančių krikščionių neišsigąstų po nuoširdžios maldos išgirdę Dievo atsakymą, prasidedantį - "šunie...". Jokie ten šunyčiai, čia tik lietuviškas vertimas pasinaudojus mūsų kalbai būdinga galimybe naudoti deminutyvus. Tikrovėje kalbama apie šunis. Nusususį šunį su iškištu liežuviu ir blusomis, nes tais laikais niekas šunų nei maudė, nei šukavo. O šiaip tikrai reikia pagerbti palyginimo moterį. Ji ėjo ne dėl savęs, vedama motinos meilės. Būdama svetimšalė kreipėsi į žydą. Įveikė baimę nusižeminti prieš kitatautį kitų kitataučių minios akivaizdoje ir nepasitraukė palyginta su "šunyčiais". Tvirtas tikėjimas.