Rusijos prezidento rinkimai nenumaldomai artėja. Interneto erdvėje jau sklando isterišką juoką keliantys universitetų rektorių pagrūmojimai studentams balsuoti tik už prezidentą Vladimirą Putiną, o atidavus balsą būtinai prisistatyti į rektoriaus kabinetą, kitaip gali grėsti nuobaudos. Tokie ir panašūs reikalavimai kvepia sovietmečiu, bet Rusija senokai išaugo iš sovietinio rūbo ir, pasak Rusijos politikos ekspertų, yra pasiruošusi naujai politinei erai – erai be V. Putino.

Rusai jau parodė, kad gali ir nori protestuoti, parodė, jog jiems svarbu ne tik prisikimšti skrandžius ir pinigines, rusams reikia ir padorių politikų, o galbūt ir naujos politinės sistemos. Politikos ekspertai mano, kad V. Putinui ir putinizmui liko nedaug laiko, nes šalis kasdien susiduria su vis didesnėmis ekonominėmis, socialinėmis, demografinėmis ir etninėmis problemomis, kurių naujasis autoritarizmas arba „valdomoji demokratija“ išspręsti nebegali. Korupcija, kuri yra skiriamasis putinizmo ženklas, taip apraizgiusi visas institucijas ir ekonominę sistemą, kad šalį pamažu ištinka paralyžius.

Istorikai taip pat nelieka nuošalyje, pasak jų, tai, kas dabar vyksta Rusijoje, jau matyta Pietų Europoje aštuntajame dešimtmetyje ar Pietryčių Azijoje devintojo dešimtmečio pradžioje, būtent tada žlugo Graikijos, Portugalijos ir Ispanijos diktatūros, užaugo Pietų Korėjos ir Taivanio ekonominiai tigrai. Po ekonominio pakilimo laikotarpio, kai visuomenė ima geriau gyventi, o vidurinioji klasė savimi pasitikėti, žmonės pradeda reikalauti ne tik duonos ir žaidimų, bet ir teisingos valdžios, asmeninių laisvių, politinio valstybės klestėjimo, būtent tai dabar ir vyksta Rusijoje.

Rusams nebeužtenka turėti pinigų ir būti sočiai pavalgiusiems, jiems reikia ir demokratijos, valdžios atskaitomybės. Reikalavimai valdyti ir elgtis kitaip girdimi nuo Maskvos iki Vladivostoko, ir tai sklinda per visą didžiulę šalį ir devynias jos laiko juostas – žmonės nepatenkinti šiandienos politine ir socialine realybe Rusijoje ir reikalauja pokyčių.

V. Putino valdžioje nebenori matyti ne tik intelektualai ar vyresnio amžiaus žmonės, bet ir jaunimas, kuris nebepamena sovietinių laikų, gyvena dabartimi ir nesuvokia, kaip V. Putinas gali valdyti šalį net 24 metus, o taip būtų, jei jis laimėtų artėjančius ir dar vienus rinkimus po to. Sovietų lyderis Leonidas Brežnevas valdžioje išsilaikė trumpiau, ir tik tironui Stalinui pavyko pagerinti šį V. Putino trokštamą rekordą, bet V. Putinas – ne Stalinas, todėl rusai nėra linkę nusileisti.

Jaunoji rusų karta, išmaišiusi visą pasaulį ir neretai mokslus baigusi užsienyje, įsižeidžia, kai imama aiškinti, ką jie gali ir ko ne. Tai karta, kuri laisvę ir demokratija priima natūraliai, nes nepamena sovietmečio, o posakis „1990 metų chaosas” jiems nieko nesako. Jaunosios rusų kartos bičiuliai gyvena JAV arba Vakarų Europoje, todėl šie rusai neketina pateisinti ir remti V. Putino režimo. Jaunimas svarsto paprastai, reikia keisti politiką savo šalyje arba vykti svetur.

Rinkimai į Dūmą, vykę prieš porą mėnesių, parodė, kad V. Putinas ir jo bendražygiai prarado Maskvą, o tai reiškia – prarado ir šalį. Netekus elito ir inteligentijos palaikymo ilgai išsilaikyti valdžioje nepavyks, o kovo mėnesio prezidento rinkimai tai tik patvirtins. Pasak Rusijos politikos apžvalgininkų, būsimi prezidento rinkimai sukels didelių protestų visoje šalyje, o V. Putinas patekęs į Kremliaus sostą ilgai jame neišbus, prognozuojama, kad gali „nutrūkti“ net pirmoji V. Putino kadencija.

Laidojant V. Putino politinę karjerą politologai suka galvas, kas bus po jo. Rusijos politinis elitas sutrikęs, viltys, kurios buvo dėtos į prezidentą Dmitrijų Medvedevą – nepasiteisino. Po to, kai V. Putinas pareiškė, kad jie su D. Medvedevu „susikeis“ postais, ir tai esą buvo nuspręsta jau senokai, D. Medvedevas neteko paprastų Rusijos piliečių pasitikėjimo, o politinis elitas ėmė suprasti, kad jo skelbta politinė „modernizacija“ tebuvo šou. Pasitikėjimo, kaip ir ateities perspektyvų – neliko.

Pasak žymaus rusų filosofo ir politikos sociologo Igorio Kliamkino, – Rusija yra užspausta į kampą. Visuomenė supranta, kad dabartinės politinės ir ekonominės sistemos yra neveiksnios, bet alternatyvų taip pat nebus matyti tol, kol iš esmės nebus pakeista politinė Rusijos rokiruotė, o galbūt ir visa politinė šalies sistema.

Jei I. Kliamkinas teisus, o pasak Rusijos žinovų, dažniausiai jis būna teisus, Rusija atsidūrė ties nežinomybės riba. Pirmą kartą per tūkstantį metų šalis nebežino, kur link jai pasukti. Rusijoje visada buvo garbinama jėga – anksčiau valdyta remiantis dieviška galia, vėliau – remiantis ideologija, bet visada įstatymai saugojo galią, bet ne piliečius ir jų teises. Dabar įstatymai, teisė yra bedantė, o galia neteko savo veiksmingumo. Šalies visuomenė ir elitas nebenori to priimti, nebetiki valdžia ir jos teise valdyti.

Dabartinė valdžia Rusijoje varoma korupcijos degalais, o tai – nuodas modernizacijai, apie kurią Kremlius kalba jau kelerius metus. V. Putinas ne Stalinas ir ne Petras I, todėl bet kokie bandymai modernizuoti, nežinant, ar politinė sistema „pakels“ pokyčius – pavojingi. Galbūt todėl V. Putinas ir jo bendražygiai įsikibę laikosi „status quo“ situacijos, o rusų politikos filosofai skelbia „istorijos pabaigą“ ir tikina, kad norint sukurti naują Rusiją reikia eiti dar nepramintu politiniu taku.

Manoma, kad pokyčius Rusijoje lems ne „viršūnės“, bet „apačios“, ir tai nebus laukinė revoliucija ar pašėlęs perversmininkų šokis. Rusijoje jau subrendo pilietinės visuomenės daigai, kurie yra pajėgūs keisti, judinti, kalbėti, įtikinėti ir protestuoti. Tą mes jau matome, tą mato ir dabartiniai Rusijos vadovai, kurie labiausiai ir bijo pokyčių „iš vidaus“. Jei Rusijoje kas nors keisis, tai nebus „gerojo caro dovana žmonėms“, tai bus visuomenės dovana sau.

Tiesa, Rusijos pilietinė visuomenė dar nėra itin drąsi. Pasak visuomenės aktyvistų, didžiausia bėda ne režimas, bet nedrąsi, savimi nepasitikinti visuomenė, kuri dar abejoja ar gali ir turi teisę. Miestuose šių abejonių mažiau, bet provincijoje – gausu. Jei rusai patikės, kad jie gali ir nori keisti bei keistis, režimui ateis niūrios dienos.

Pagal Foreign Policy ir Foreign Affairs informaciją parengė Jūratė Vazgauskaitė