Šiomis dienomis Romos Grigališkajame universitete vyksta simpoziumas „Pagijimo ir atsinaujinimo link“ apie lytinius išnaudojimus bažnytinėje aplinkoje, reakciją ir kovą su jais bei vaikų apsaugą. Į jį susirinko net 110 vyskupų konferencijų ir 30 vienuolių kongregacijų atstovai. „Bernardinai.lt“ jau skelbė įvairių pranešimų iš šios konferencijos, šį kartą pristatome kelių amerikiečių ekspertų pasisakymus.

Kai paskutiniame XX a. dešimtmetyje Jungtinėse Valstijose sprogo skandalas dėl kai kurių dvasininkijos atstovų vykdytos lytinės prievartos prieš vaikus, Bažnyčioje buvo sakoma, kad tai „tik amerikiečių problema“, vėliau – kad tai „tik anglofonų problema“, dar vėliau – kad tai tik Vakarų problema“, nes buvo išgirsta, kas vyko Italijoje, Vokietijoje, o dar vėliau jis įgijo pasaulinį mastą, nes paaiškėjo faktų ir kitose šalyse: šiandien Bažnyčia žino, jog dvasininkų vykdyti lytiniai nusikaltimai yra viso pasaulio problema, todėl „reikia atidžiai stebėti vaikų aplinką bei kontroliuoti, kokie asmenys būna šalia jų“.

Tai pabrėžė mons. Stephenas Rosseti – ugdytojas, kvalifikuotas psichologas, Vašingtono Katalikų universiteto profesorius, daug metų dirbantis JAV vaikų lytinio išnaudojimo bažnytinėje aplinkoje prevencijos programoje, komentuodamas žurnalistams savo pranešimą, skirtą tarptautiniam simpoziumui „Pagijimo ir atsinaujinimo link“.

Mons. Rosseti priminė, kad lytinis išnaudojimas – tai „sena“ problema, jog Bažnyčia turi savo „ritmą“, ir kad pasikeitimų „procesas ilgas ir galbūt lėtas, tačiau svarbiausia, kad procesas prasidėjo, Bažnyčia pasuko šiuo keliu ir juo eis“.

Susirinkusiems vyskupų konferencijų ir vienuolijų atstovams jis pristatė amerikiečių patirtį, kurie pirmieji susidūrė su lytinio išnaudojimo skandalu. Bažnyčia Amerikoje buvo sukrėsta, tačiau išmoko reaguoti. Kyla klausimas: ar išties visos pasaulio šalys turėjo praeiti tą patį skausmingą kelią, trukusį dešimtmečius?

Savo pranešime „Mokantis iš savo klaidų: reaguoti į lytinį vaikų išnaudojimą“ jis išvardijo šešias klaidų rūšis, kurios dažnai buvo daromos praeityje susidūrus su lytinio vaikų išnaudojimo atvejais bažnytinėje aplinkoje, iš kunigų ar vienuolių pusės, skelbia Vatikano radijas.

Pirma, ne aukų išklausymas, o pasidavimas agresorių manipuliacijoms. Praeityje itin dažnai vyskupai paprasčiausiai pasikviesdavo kunigą, kurio atžvilgiu gaudavo skundą, į savo kabinetą ir klausdavo apie kaltinimų teisingumą. Ir neretai sulaukdavo melagingo atsakymo, pasiduodavo situacijos menkinimui, racionalizavimui, teisinimuisi, kad nieko neįvyko ar kad buvo neteisingai suprasti. Tai kažkiek panašu į alkoholikų įtikėjimą (taip pat ir savęs pačių), kad jie iš tikro negeria ir daugiau neprisigers.

Dažnas ganytojas neturi patirties ir išmanymo kaip tirti kaltinimus vaikų lytinio išnaudojimo atvejais. Agresorius savo racionalizavimais gali apsukti ir mažiau patyrusi psichinės sveikatos specialistą. Šiose situacijose tinka du patarimai. Pirma, visada išklausyti auką. Taip, gali būti ir klaidingų kaltinimų, tačiau patirtis rodo, kad taip nutinka retai. Antra, įtariamą asmenį turi apklausti ne vyskupas, o įvairių ekspertų – kriminalisto, teisininko, psichologo - komanda, kuria manipuliuoti daug sunkiau, nei vienu žmogumi.

Antra klaidų rūšis – įsivaizdavimas, kad tai kitų kraštų problema – gal tik JAV, gal tik anglosaksų kraštų, gal tik Europos. Tačiau 2011 metais atliktas tyrimas rodo, kad panaši išnaudojimo statistika yra visur – Afrikoje, Azijoje, Amerikoje, Australijoje – ir visuose visuomenės lygiuose. Patarimas – neignoruoti tiesos apie išnaudojimus ir jau dabar pradėti prevencijos programą.

Trečia klaidų rūšis – manymas, kad agresorius gali būti visada išgydytas ir kad galima visiškai atsikratyti rizikos. Taip seniau optimistiškai manė nemažai psichologų, kurie patardavo vyskupams, o šie leisdavo kunigams po kelerių metų gydymo grįžti į kunigo tarnystę, šiandien kaltinami už tai, kad išnaudotoją tik perkeldavo iš vienos vietos į kitą. Sukaupta patirtis rodo, kad nėra 100 procentų veiksmingos terapijos. Pasak kun. Rosetti, programoje, kurioje jis dirbo, atkrito 6 procentai gydytų kunigų. Kita vertus, nereikia būti pernelyg pesimistiškais ir nereikia demonizuoti agresorių. Taip, į jų nusikaltimą turi būti reaguojama griežtai ir už jį jie turi atsakyti. Tačiau visos visuomenės ir pačių išnaudotojų naudai reikia jiems padėti reabilituotis, kurti sveiką gyvenimo būdą. Tai ir krikščioniška perspektyva – „nekęsti nuodėmės, bet mylėti nusidėjėlį“.

Ketvirta klaida – klaidingas atlaidumas. Atleisti ir atleidimo ieškoti, žinoma, reikia, tačiau negalima to painioti su bausmės išvengimu. Su tuo šiandien susijęs kitas klausimas – ar nepilnamečio išnaudotojas, jei jis jau buvo teisingai nubaustas bei praėjęs terapijos kursą, gali toliau vykdyt apribotą kunigo tarnystę, be kontaktų su nepilnamečiais? Šie svarstymai negalioja, jei prasižengimas buvo labai sunkus ir jei nėra abejonių dėl stiprių pedofilinių polinkių. JAV linkstama visais atvejais uždrausti viešąją kunigo veiklą, nors didžioji dalis nubaustų ir gydytų dvasininkų neatkrenta.

Penkta klaida – per mažas rūpestis kunigų žmogiška formacija, taip pat ir lytiškumo srityje. Čia pirmiausia reikia psichoseksualinio kandidatų į kunigystę tyrimo ir nustatymo ar jie neturi didelių disfunkcijų. Antra, reikia kunigų nuolatinės formacijos šiuo klausimu, kad jie išlaikytų emocinę pusiausvyrą.

Šešta klaidų rūšis – nesugebėjimas atpažinti aliarmo signalų. Dažniausiai prieš fizinį veiksmą, būsimi ar galimi vaikų išnaudotojai sąmoningai ar ne ruošia situaciją. Per dažnos dovanos, primygtinis fotografavimas, perdėtas fizinis kontaktas, kiti panašūs dalykai – suaugusieji turi į tai atkreipti dėmesį, nes vien tai gali užkirsti kelią išnaudojimui.

Rossetti pacitavo Benedikto XVI paraginimą: „Bažnyčia turi budėti, nubausti prasikaltusius ir užkirsti jiems bet kokią tolesnę galimybę bendrauti su vaikais.“

Kunigas paskatino viso pasaulio susirinkusius vyskupų konferencijų ir religinių bendruomenių atstovus būti nukentėjusiųjų balsu: „Esame kviečiami kalbėti tų milijonų vaikų vardu, kurie tapo išnaudojimo taikiniu, būti su tais, kurie buvo sužeisti ir kurie kenčia; vieną dieną nukentėjusieji atsisuks į mus ne kaip į priešus, bet kaip jų palaikytojus ir draugus, tačiau ta diena dar turi ateiti... Katalikų Bažnyčia – tai didžiulė tarptautinė institucija, turinti daugiau nei 2000 metų istoriją; pasikeitimai joje vyksta lėtai, tačiau kai galiausiai ji suvienija savo protines jėgas ir moralinius įsitikinimus, susikoncentruodama į tai, kas teisinga, jos balsas toks stiprus, kad tampa nenutildomas.“

Simpoziumo dalyviams keli amerikiečių ekspertai įvardijo ir apytikrę žalą, kurią šis skandalas atnešė Bažnyčiai, skelbia „Vatican insider“. Michaelis Bemi, Jungtinių Valstijų „National Catholic Risk Retention Group“ prezidentas ir Patricia Neal, Oklahomos Vaikų apsaugos programos konsultantė, apibūdino, koks žalingas poveikis padarytas visai Bažnyčios misijai. Visų pirma – tai tūkstančiai nukentėjusių asmenų; emocinės kančios, sukeltos aukų šeimoms ir artimiesiems; skandalo metamas šešėlis ant nekaltų kunigų, vienuolių bei įvairias tarnystes Bažnyčioje vykdančių pasauliečių gero vardo; pasauliečių atsitolinimas; tikėjimo praradimas ar Bažnyčios išsižadėjimas, sukeltas nusivylimo; Bažnyčios mokymo, sakramentinio gyvenimo ir moralinio autoriteto sumažėjimas.

Pasak šių ekspertų, finansinės išmokos dėl dvasininkų lytinio išnaudojimo viršija du milijardus dolerių.

Atgailos pamaldos

Bene ryškiausiu keturias dienas vykstančio simpoziumo akcentu įvardijama antradienio vakarą surengta Atgailos vigilija, meldžiantis už nekaltas lytinio išnaudojimo aukas, kurioje dalyvavo daugiau nei šimtas vyskupų ir trisdešimt vienuolijų vyresniųjų.

Atleidimo prašymas liturginiame kontekste už bažnyčiose ir katalikiškose institucijose įvykdytus nusikaltimus – mažai precedentų turintis veiksmas. Praeityje tokį žingsnį žengė Vienos arkivyskupas kardinolas Christophas Schönbornas bei kardinolai Seanas O'Malley ir Timothy Dolanas Dubline, plaudami kojas asmenims, nukentėjusiems nuo lytinio išnaudojimo.

Šią apeigą Romoje Šv. Ignaco  Lojolos bažnyčioje atliko kanadietis kardinolas Marcas Ouelletas, Vyskupų kongregacijos prefektas.

Liturgijos metu daugelis Apaštalų įpėdinių prašė atleidimo, kad „nusidėjo“ ir „nesugebėjo išgirsti daugybės mažutėlių skausmo“. 

„Su nustebimu ir gėda mes suvokiame, kad šis blogis visuomet lieka mūsų viduje ir užtemdo mūsų dvasinį liudijimą“, – sakė Ouelletas.

----

Ketvirtadienį pasibaigsiančiame simpoziume pranešimus skaitė daug pranešėjų – nuo lytinių išnaudojimų srityje dirbančių ekspertų iki dvasininkų; liudijo viena išnaudojimo auka iš Airijos – Marie Collins, kuri vaikystėje patyrė kunigo lytinę prievartą vienoje Dublino ligoninių, o dabar yra viena aktyviausiai teisingumo reikalaujančių kunigų pedofilijos aukų Airijoje.

Vatikano radijas skelbė, kad pasibaigus simpoziumui pradės veikti svarbus lytinių išnaudojimų prevencijos įrankis. Jis bus pristatytas visiems simpoziumo dalyviams. Tai virtualus, nuotolinio mokymosi ir informavimo centras. Jis bus prižiūrimas Popiežiškojo Grigaliaus universiteto psichologijos katedros, bendradarbiaujant su psichologais ekspertais, jo pagrindinė būstinė bus Vokietijoje. Per internetą visų kraštų ganytojai galės gauti reikiamą pagalbą ir konsultacijas mažiausiai trejus metus – tokiam laikui dabar yra planuojama centro veikla.