Šią savaitę teko bendrauti su iškiliu Vokietijos politiku, paragavusiu ir aukščiausių postų skonio, gerai išmanančiu Europos Sąjungos užkulisius. Kalbėjomės ir apie tai, ko lietuviams, ypač mūsų politikams, vertėtų pasimokyti iš vokiečių, apie tai, kad krizių laikotarpiu itin svarbu naujai permąstyti politinio ir ekonominio gyvenimo pamatus, jog per sunkmetį ekonominės ir politinės etikos vaidmuo labai sustiprėja. Mano pašnekovas vis pabrėžė, kad jam nesinorėtų kalbėti tarsi turinčiam įgaliojimą mokyti kitus, sakė, jog nevalia aklai kopijuoti kitų valstybių patirtį, dalinosi sunkumais, kuriuos teko spręsti po Vokietijos susijungimo, kai buvusios socialistinės valstybės gyventojai ypač piktinosi dėl sudėtingų reformų, reikalavo, kad valdžia viskuo pasirūpintų.

Kai pradėjau dalintis problemomis, kurias matau nūdienos Lietuvoje, pašnekovas įdėmiai išklausė, tačiau paskui pasakė, kad permainų laikotarpiu ypač svarbu kantrybė ir geranoriškumas. Nevalia pamiršti, kad grandiozinės permainos yra ilgas procesas, svarbu matyti ne tik problemas, bet ir tai, kas jau padaryta, pasiekta. Jo vertinimas privertė susimąstyti, nes labai skyrėsi nuo Lietuvoje populiaraus šūkio – „ne už tokią Lietuvą kovojome“. Tuo labiau kad Vokietijos politikas, kaip įsitikinau, labai gerai susipažinęs su situacija Lietuvoje, žino mūsų bėdas, politikų silpnybes, besikartojančius skandalus. Kita vertus, jis visiškai teisus dėl to, kad piktinimasis problemų neišsprendžia, bet veikiau viešąją erdve paverčia nesibaigiančiu nuoskaudų srautu. Jei problemas galima būtų išspręsti vien pasipiktinimu, Lietuvoje jau seniai neturėtume jokių problemų. Deja, pasipiktinimas ir kaltų paieškos paprastai atima tiek laiko ir energijos, jog net nepereinama prie konstruktyvesnio klausimo: ką daryti šioje situacijoje?

Keikti kitus – didelio proto nereikia. Daug sunkiau diskutuoti. Tam reikia noro įsiklausyti į kito poziciją, priimti ją ne kaip išpuolį, bet kaip paprasčiausiai kitokią nuomonę. Deja, persisunkę negatyvizmo sultimis, kurias mums kasdien gausiai tiekia dauguma žiniasklaidos priemonių, mes esame linkę matyti ne dialogo dalyvį, bendražygį, bet priešininką ar problemą.

Psichologė Janette Rainwater tokią nuostatą vadina gyvenimu „domkrato istorijoje“. Įsivaizduokime situaciją, kai žmogus važiuoja praktiškai negyvenama vietove, ir jam subliuško automobilio padanga. Atsarginė padanga yra, tačiau nėra domkrato pakelti automobiliui. Vienintelė galimybė – nusipirkti ar pasiskolinti domkratą degalinėje, kuri turėtų būti už penkių kilometrų. Eidamas degalinės link, vairuotojas pradeda nervintis, kas bus, jei degalinė nedirbs, ar jos savininkas pasirodys savanaudis ir piktas žmogus, jo galvoje vyksta maždaug toks monologas: „Galbūt jis pradės reikalauti didelės pinigų sumos už pagalbą. Jis juk žino, kad vairuotojas visiškai nuo jo priklausomas ir gali pareikalauti astronominės sumos. Iš tiesų, kokie žmonės nesolidarūs ir linkę naudotis kito nelaime. Ak, kokiais laikais gyvename. Dabar žmonėms rūpi tik pinigų kuo daugiau iš kito ištraukti...“ Kai vairuotojas priartėja prie degalinės, iš jos išeina draugiškai besišypsantis šeimininkas, ištiesia ranką pasisveikinti, tačiau įtūžęs vairuotojas jam rėžia: „Užsprink, niekše, tuo savo domkratu.“

Pasak psichologės J. Rainwater, tai, kaip mes reaguojame į aplinką, kaip elgiamės su kitais, priklauso ne tik nuo aplinkos, kurioje esame, bet ir nuo to, koks monologas vyksta mūsų galvoje. Deja, šiandien mūsų galvose kur kas daugiau įtūžio, pretenzijų, keiksmų ir nepasitikėjimo, nei geranoriškumo ir noro bendradarbiauti. Tokioje situacijoje politika neišvengiamai tampa rietenomis, problemos sprendimų paieškas užgožia tarpusavio kaltinimai. Krizė visada pirmiausia prasideda galvoje, o tik paskui išplinta santykiuose, politikoje ar ekonomikoje. Tai reiškia, jog ir krizė negali būti įveikta vien ekonominėmis ar politinėmis priemonėmis. Jei žiūrėdamas į lysvę darže matai vien piktžoles, tai nusvyra rankos, jei matai daržovių daigus, kuriuos bando užgožti piktžolės, tai padedi jiems nuo jų laisvintis.

Kantrybė, apie kurią kalba vokiečių politikas, nereiškia abejingumo ar žvelgimo į pasaulį per rožinius akinius, tai veikiau patirties subrandintas supratimas, jog daug svarbiau kiekvienoje situacijoje padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso, o ne visa energiją skirti skundams, jog visuomenė, kurioje gyvename, nėra tobula. Vokietija, visiškai sugriauta po Antrojo pasaulinio karo, per trumpą laiką sugebėjo tapti viena iš stipriausių valstybių Europoje. Daugiausia ir dėl to, kad jos gyventojai siekė bendro tikslo, o ne paprasčiausiai ieškojo kaltų ir piktinosi, jog sunku gyventi. Tai pamoka, kurią mums šiandien labai svarbu išmokti.

Ypač nesinorėtų, kad jau faktiškai prasidėjusi Seimo rinkimų kampanija taip pat tebūtų drabstymasis purvais ir pasibaksnojimais, o ne tikra diskusija apie tai, ką ir kaip turime daryti, jog gyventume bent kiek teisingesnėje ir solidaresnėje valstybėje.

Komentaras, skaitytas per Lietuvos radiją