Kiekvienas žmogus siekia būti laimingas, tik to siekiama skirtingais būdais. Vieni žmonės daug dirba, kiti bando gyvenimą paversti pramogų ieškojimu. Šių laimės ieškotojų ketinimus taikliai apibūdina liaudies posakis: „Kad visos dienos būtų šventės, tik viena dirbama ir ta pati išgeriama!“ Šitokio gyvenimo siekiančių žmonių ypač padaugėjo Nepriklausomybės metais. Okupacijos laikais pasirinkimo nebuvo: visi privalėjo dirbti, antraip būtų buvę laikomi veltėdžiais ir jiems būtų grėsęs Baudžiamojo kodekso straipsnis. Nepriklausomybė apdovanojo mus laisve, bet leidžia žmogui pakliūti ir į labai prieštaringas situacijas. Vieni norėtų tapti laimingi sąžiningai darbuodamiesi, bet nesuranda darbo, o kiti sąmoningai jo vengia ir nori gyvenimą paversti pramoga.

Šventasis Raštas negiria gyvenimo būdo, kai ieškoma tik pramogų ir apleidžiamos pareigos. Evangelijoje pagal Matą randame Kristaus pasakojimą apie šeimininką, kuris davė tarnams pinigų ir liepė leisti juos į apyvartą. Visi dirbo ir užsidirbo, tik vienas tarnas nutarė nedirbti. Sugrįžusiam šeimininkui jis atnešė gautą talentą ir tikriausiai laukė pagyrimo už tai, kad neiššvaistė gautų pinigų. Tačiau šeimininkas tarė: „‘Blogasis tarne, tinginy! Tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis‘. Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas ’“ (Mt 25, 27–30).

Daug kas šiandien nesuranda atsakymo, kodėl lietuviai nuolat dejuoja, kad sunku. Kodėl daugybėje šalių žmonės, gyvenantys daug kartų sunkiau, nedejuoja ir jaučiasi laimingi?

Senajame Testamente pasakojama apie kenčiantį Jobą. Praradęs turtą ir prislėgtas sunkios ligos Jobas dejuoja: „Man paskirti mėnesiai, kupini nusivylimo, mano dalia naktys, pilnos širdgėlos. Mano gyvenimas tik vėjas; niekada daugiau neberegėsiu laimės“ (Job 7, 3–7). Draugai bando sakyti, kad tikriausiai Jobas yra daug nusidėjęs ir todėl Dievas jį baudžia. Vienas net pataria Jobui, jei jaučiasi teisus, prakeikti Dievą ir mirti. Tačiau teisusis Jobas nenusigręžia nuo Dievo, tik ieško atsakymų į jį kamuojančius klausimus. Jis net sunkiausiuose išmėginimuose laikosi Dievo rankos, viską ištveria, kol visa pasikeičia į gera. Jobas sulaukia šimto keturiasdešimties metų ir džiaugiasi vaikaičiais net iki ketvirtos kartos.

Apaštalas Paulius Laiške Korinto krikščionims pasakoja apie savo darbus bei vargus: „Esu gavęs nepalyginti daugiau rykščių ir daugel kartų buvęs mirties pavojuje. Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio. Tris kartus gavau lazdų, vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą“ (2 Kor 11, 23–27). Tačiau Paulius nesibaido vargų, nes žino, ko siekia. Apaštalas pasiryžęs viską iškentėti, kad bent kai kuriuos žmones laimėtų Kristui: „Silpniesiems pasidariau silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau. Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas“ (1 Kor 9, 22–23).

Iš apaštalo Pauliaus gyvenimo galime ir mes daug ko pasimokyti. Vargai nesunkiai pakeliami, jeigu gyvename ir dirbame, mąstydami ne tik apie save, bet ir apie kitus, kitiems bandome padėti tapti laimingiems. Jei šito nedarome, net ir mažos bėdos gali tapti nepakeliama našta, verčiančia mus aimanuoti, kad viskas vyksta ne taip, kaip norime.

Evangelijoje pagal Morkų pasakojama, kaip Kafarnaume „pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius“ (Mk 1, 32). Jėzus gailėjosi šitų žmonių ir juos gydė. Kai pasitraukdavo į nuošalią vietą, žmonės ir tenai jį surasdavo. Šis pasakojimas atskleidžia, kad Jėzaus viešas gyvenimas buvo ganėtinai sunkus: jis gydė žmones, varė demonus, skelbė karalystės Evangeliją, o dalį nakties praleisdavo melsdamasis. Jis mokė, kaip reikia gyventi, kaip atlaikyti išbandymus ir nepralaimėti. Perverskime Evangeliją: nerasime vietos, kad kur nors Jėzus būtų padejavęs: „Man sunku“ arba: „Daugiau nebegaliu.“ Priešingai, jis kvietė žmones gyventi taip, kaip pats gyveno, ir žadėjo laimę: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12).

Taip Šventasis Raštas atsako į mus kamuojantį klausimą, kaip patiems tapti laimingiems ir padėti kitiems. Kito atsakymo nėra. Galima netikėti Dievo ir mąstyti, jog žmogus tėra gamtos produktas, bet juk ir gamta taip sutvarkyta ir susieta į visumą, kad nuolat mąstytume ne tik apie save, bet ir apie kitus. Jei nori būti laimingas, siek ir kitus padaryti laimingus. Antraip pradedame jausti, kad mūsų gyvenimui darosi kažkas blogai. Egoizmas visuomet atsigręžia prieš patį žmogų.