Be abejo, esate girdėję garsią, nors, pasak tyrinėtojų, ir išluptą iš konteksto Vladimiro Iljičiaus Lenino frazę, bylojančią, jog iš visų menų mums svarbiausias esąs kinas. O ar kada nors pagalvojote, ką ši frazė galėtų reikšti? Na taip, Leninas joje išpažino, kad kinas yra veiksmingiausia priemonė menkai apsišvietusiam proletariatui lavinti ir prusinti. Tačiau mažne visi, kas jį cituoja, omenyje turi visai ką kita. Kinas, prisidengęs tikru ar butaforiniu šios frazės autoritetu gviešiasi menų karaliaus sosto.

Nagi pagalvokite: ar įsivaizduojate pasaulį be kino? Aš – ganėtinai nesunkiai. Nesakau, kad kinas man nepatinka. Anaiptol! Bet jei jo staiga vieną dieną neliktų, nei mano, nei daugybės kitų žmonių pasaulis nesugriūtų. Juk žmonės gana ilgai ir nepasakytum kad nelaimingai gyveno be kino. Daugelis prasimanytų kitų pramogų, o tų, kurie kaip nors ryškiau kino trūkumą patirtų, tikrai nebūtų absoliuti dauguma: kino kūrėjai, prisiekę sinefilai, kas dar? Ak taip, dar televizininkai, kuriems tektų gerokai pasukti galvą, ką dabar teks gadinti reklamos intarpais.
Gal toks kontrafaktinis kriterijus ir nėra labiausiai vykęs meno svarbai nustatyti, bet visgi, koks menas svarbiausias, kokio meno, jam netikėtai išnykus, labiausiai pasigestų ne tik dauguma Lietuvos piliečių, bet ir didžiausia visos žmonijos dalis? Atsakyti į šį klausimą gali prireikti nemenkų vaizduotės pastangų, bet kodėl gi nepabandžius.

Ar galėtume gyventi be poezijos? – Įtariu, taip (daugybė literatūros pamokose interpretacijas rašančių moksleivių net apsidžiaugtų). Be dailės? – veikiausiai irgi. Be fotografijos? – galbūt kiek sunkiau, bet išgyventume. Be architektūros ar dizaino? – na, čia jau rimčiau. Jų dingimas veikiausiai pasijaustų. Pabandykite įsivaizduoti pasaulį be architektūros, nusagstytą neaiškios formos (tiksliau, beformių) pirmapradžių nomadinių palapinių ir minimaliu daiktų skaičiumi (kad tik nebūtų kur dizainui reikštis). Išties būtų sunku. Tačiau, nepaisant pasigėrėtinų entuziastų pastangų, refleksijos kiekiu vienam individui nei architektūra, nei dizainas toli gražu nepirmauja nei Lietuvoje, nei pasaulyje.

Mano manymu, šių varžybų čempionė neabejotinai yra muzika. Paklaustas, koks architektūros stilius jam mieliausias, gana dažnas Lietuvos pilietis tik gūžtels pečiais: o kokių būna? Paklaustas, tarkime, koks šriftas labiausiai traukia jo akį, jis, ko blogo, apskritai nesupras klausimo. Užtat paklaustas apie muziką, na kad ir paprasčiausiai, kokios muzikos klausosi, kokią mėgsta, jis veikiausiai atsakys gana greitai. Kartais įvardydamas konkretų stilių, atlikėją ar net kompozitorių! O jei tokio žinių pertekliaus paklaustasis neturi, vis tiek netylės, sakys, kad klauso lietuviškos, rusiškos arba užsienietiškos muzikos. Va taip, viskas paprasta ir aišku. Ir nebandykite ginčytis, kad nesupratote.

Čia nesunkiai galiu susilaukti pylos, kad viską suplakiau į vieną – aukštąją ir populiariąją muziką. Ir kad esu pasiruošęs laikyti menu tai, ko dažnas žinovas, muzikologas ar tiesiog melomanas nelaikytų menu. O ir apskritai, ką aš galiu pasakyti apie muziką be atitinkamo išsilavinimo.

Na taip, kas vieniems yra muzika, tas kitiems nėra. Jiems tai paprasčiausias triukšmas. Nežinau, kas šiame ginče teisus, nesirengiu būti skonių, preferencijų ir išsilavinimo arbitras. Riba tarp pastarųjų dalykų yra gana nepastovi, netgi itin slankiojanti, vienareikšmiškai ją vesti gana rizikinga. Ir dar. Ji itin dažnai priklauso ne tik nuo ekspertų nuomonės, mat muzika jau senokai nebe vien muzikologų reikalas. Tarp to, ko mokoma muzikos pamokose gimnazijose ir to, ko moksleiviai klausosi, plyti turbūt pats didžiausias plyšys visoje švietimo sistemoje. Absoliuti dauguma tų, kurie keliauja gatvėmis su ausinukais apie muziką išmano gana kukliai, bet pabandykite jiems pasiūlyti pasaulį, kuriame nebebūtų muzikos. Net jei muziką jie laiko paprasčiausiu fonu, nustebimui, išgąsčiui, pasipiktinimui veikiausiai nebūtų ribų. Be muzikos niekada! – sakė vienos radijo stoties šaukiniai. Nepritariate?

Muzika yra vienas iš įdomiausių socialinių reiškinių, buriantis, konsoliduojantis, įtvirtinantis tapatybes. Ji – pamatinis subkultūros bruožas, aprangos ir elgesio stiliai dažniausiai seka paskui. Muzikinė tapatybė lieka net pastariesiems pasitraukus (tą liudija ir gausybė brandaus amžiaus roko muzikos gerbėjų, kurių išvaizda jau visiškai nieko nebyloja).

Maža to, ar kas nors yra kumščiais gynęs savo, na kad ir literatūrinį skonį? Nebent koks nebūtinai pripažintas autorius buitiniame konflikte, nunykusiame rašytojų sąjungos traktieriuje „Suokalbis“. O dėl muzikos dar visai nesenai paaugliai gatvėse pliekdavosi dešimtimis, sako, būdavo ir sužeistų (ar bent jau miesto legendų apie juos).

Na gerai, tarkime, kad muzika svarbiausia. Bet kodėl? Kodėl ji, o ne kas nors kitas?

Pirmas į galvą šaunantis atsakymas – todėl, kad ji išsyk veikia jausmus. Didžiuma žmonių jau po pirmųjų akordų gali pasakyti, ar muzikos kūrinys jiems patinka, ar ne. Todėl, kad ji yra mažiausia pastangų ir net dėmesio reikalaujantis dalykas – nei skaityti, nei žiūrėti. Eini gatve, vairuoji, plauni indus, o ji sau groja. Ir net neskirdamas jai per daug dėmesio jau žinai: ar ji „gera“, ar ne.

Be toks atsakymas paaiškina ne tiek jau daug. Ar pasidaro aiškiau, kodėl muzika, o ne kas kitas tapo tuo menu, be kurio daugeliui sunku suvokti pasaulį ir save?

Žmonės pastebi nedaug ką, išgirsta – dar mažiau. Pabandykite eidami gatve įsiklausyti į aplinką. Nieko patrauklaus, nei harmoningo. Atidumas aplinkos garsams, dievaži, nėra maloniausia būsena. O kur dar vidinė minčių ir balsų sumaištis!

Tik muzika tuomet ir gali ateiti į pagalbą. Pajungti viską vienam ritmui ir melodijai, nustelbiantiems visą daugialypę pasaulio kakofoniją.

Muzika, sako cinikai, irgi triukšmas, na tai kas, kad harmoningas. Būtent! Triukšmas, įveikiantis kitus triukšmus, juos tarsi sustyguojantis. Gal todėl ir svarbiausias?