Palikęs Tyro sritis, Jėzus per Sidoną atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį.

Ten atveda jam kurčią nebylį ir prašo uždėti ant jo ranką. Jis pasivėdėjo jį nuošaliau nuo minios, įdėjo savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį, pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: „Efata!“, tai yra: „Atsiverk!“ Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia.

Jėzus jiems liepė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė.

Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba“.

Kiti skaitiniai: 1 Kar 11, 29–32; 12, 19; Ps 81

Evangelijos skaitinį komentuoja Saulius Vasaris

Ką aš matau šios dienos Evangelijos žmoguje? Kurčias ir nebylys. Tai žmogus, kurio ausys ir burna užverti klausymui ir kalbėjimui. Gal užvėrė nuolatiniai priekaištai vaikystėje: „Patylėk, tu per mažas kalbėti“, vėliau kvailos pajuokos mokykloje, menka vertė darbe – darbdavio akyse – geriau nieko nesakysiu, nes juk kai pasakysiu, bus vis tiek nesąmonė, niekam neįdomu. Kol galų gale pasilieki kurčias ir nebylus giliai savo pasaulyje, savo jausmuose. Teologas E. Drewermannas sako: „Kurtaus nebylumo demonai slepiasi žmonių kalbose.“ Šie demonai mus gali nuvesti prie to, kad mes ne vienas su kitu kalbamės, bet savo iškalbingumu pasiliekame nebylūs.

Daug kas mano, o gal tiesiog pripranta prie to, kas yra lengviau, neliečia atsakomybės: niekada nekalbėk apie prasmę, nieko nepasakok apie save, nekalbėk apie problemas, kurios tave liečia, geriau apie orą, maistą, kainas, drabužius ir visa kita, kas neįpareigoja. Ar mes tikrai pokalbiuose esame savimi? Ar mes nesame apkurtinti skausmo, nusivylimo, kuris mums per visus įmanomus kanalus transliuojamas, ar kartais neliekame nebylūs meilei?

Pirmiausia, ką šiandien Jėzus padaro, tai kurčią nebylį išsiveda iš minios, atokiau. Išsiveda iš žmonių kalbų. Žmogus atskiriamas, kad išgirstų save, kad suprastų, kad jis su savo mintimis ir jausmais tarp visų kalbų yra svarbiausias. Jėzus jį pasiveda nuošaliau ir priima kaip svarbų asmenį, išklauso, sukurdamas artimą ryšį, švelniai prisiliečia ten, kur žmogui skaudžiausia, kur labiausiai reikia prisilietimo. Jėzus moko mus klausytis ir išgirsti.

„Atsiverk“? Tai šauksmas ausims, burnai. Bet ne tik. Labiausiai – širdžiai. Nes ten yra šaltinis visko, kas aprūpina mūsų ausis ir burną. Mes galime girdėti ir kalbėti, kai širdis atverta Dievui. Kvietimas atsiverti – kartais nepatogus, reikalaujantis užsikimšti ausis ir atsitraukti atokiau, reikalaujantis keistis, bet žadantis girdėjimą ir matymą to, kas yra iš tikrųjų, o ne reklamą.

Galima paminėti, kad šis tekstas labai svarbus yra krikšto liturgijoje. Žodis „efata“ ir prisilietimas prie ausų ir burnos atliekamas per kiekvieną krikštą ir kiekvienam besikrikštijančiam yra sakoma „atsiverk“.

Manau, mums labai svarbu ir sveika būtų, kad kiekvienas kartkartėmis sau ir savo artimiesiems pasakytų: „Žmogau, atsiverk, būk atviras Dievui.“ Ypač šiandien, kai mes užpildyti, perpildyti įvairios reklamos, TV, radijo, interneto. O juk žinome ir ne kartą įsitikinome, kad Viešpats ateina, prabyla tyloje, o ne griaudžiančiame triukšme. Būkime jautrus Dievo tylai.

Niekada nepamiršiu, kad Jėzus mane gydo ir šiandien – kai meldžiuos, kai tikiu, kai myliu, ir dar per kitus, ir tada, kai net nenumanau ...

Bernardinai.lt