Šiandien minima pasaulinė Ligonių diena. Ta proga publikuojama „Bernardinai.lt“ išleistos Gendručio Morkūno knygos „Puodukas kefyro ant palangės“ ištrauką. 


„Puodukas kefyro ant palangės“ – tai subtili ir jautri paskutiniais G.Morkūno gyvenimo mėnesiais rašyta biografinė apysaka, pasakojanti apie ligą ir ligoninę, apie gyvenimą sergant, pastangas suprasti ligą, ją prisijaukinti ir gyventi tiek, kiek liko ir lemta, nes gyvenimas, Gendručio žodžiais tariant, „kad ir koks būtų, nori, jog mes visi gyventume“.

***

Ligonis, kurį pamačiau ką tik atėjęs į palatą vieną vėlyvą popietę, buvo visai kitoks negu kiti.

Yra visokių ligonių. Vieni būna nusiminę, kiti – tikisi, kad greitai pasveiks ir net guodžia sveikuosius. Vieni dienų dienas tyli, kiti pasitaikius menkiausiai progai ima pasakoti apie tai, kaip keturiasdešimt metų dirbo garvežio mašinistu. Vieni pasakoja anekdotus, kiti – dūsauja.

Šitas ligonis buvo visai kitoks. Nekalbėdavo su niekuo, net su seselėmis ir gydytojais. Nejudėdamas gulėdavo ištisas valandas. Jo neaplankydavo net menkiausia musė, jis nė akimirkos nekalbėjo mobiliuoju telefonu, o ant jo stalelio nebuvo nė menkiausio mineralinio vandens buteliuko, švento visų palatos spintelių atributo. Virš be galo susivėlusios tamsios jo barzdos švytėjo akys, tad buvo aišku, kad jis viską bent jau mato.

Iš to, kad medikai su juo kalbėdavo dar garsiau negu su kitais, supratau, jog ligonis iš užsienio. Paaiškėjo, kad tai – tiesa. Ligonis buvo iš Anglijos.

Matyti spintelę be jokio gėrimo buvo nyku ir liūdna, tad sykį jo angliškai paklausiau, ar jis nenorėtų ko nors atsigerti. Žmogus ilgai tylėjo, ėmiau net galvoti, jog jis manęs neišgirdo arba bent jau nesuprato. Tačiau po kurio laiko jis papurtė nežinia kada žirkles regėjusią galvą ir pasakė, kad ne.

Ir tada jis prabilo. Ėmė pasakoti, kad Anglijoje turi kepyklą, o į Lietuvą atvyko ieškodamas įrangos riestainiams (arba, kaip sakė jis, bublikams) kepti. Čia netikėtai susirgo, greitoji atvežė į ligoninę, ir dabar jis čia laukia, kol jį pasiims sūnus. Sūnus, atrodo, neskubėjo. Ten, Anglijoje, jis turėjo reikalų, tad tėvą kuriam laikui paliko Lietuvos medikų globai.

Daugiau jis nebekalbėjo. Gulėjo ir žiūrėjo į lubas, kol vieną dieną pasirodė greitosios pagalbos automobilio komanda, vertėja ir Didžiosios Britanijos ambasados darbuotoja. Anglą-ligonį išvežė.

Tada aš pirmą kartą pamačiau, kaip atrodo niekieno nelankomas žmogus. Žmogus, kuris negali net viltis, kad kas nors iš senų pažįstamų savo reikalais bėgs pro šalį, prisimins jį ir trumpam užšoks pažiūrėti, kaip jis laikosi. Kad atsiras bent jau toks, su kuriuo bent jau penkias minutes galės pašnekėti apie orą ir kainas.

Sako, tokių ligonių yra ne vienas ir ne du. Jų artimiesiems, besiblaškantiems tarp komunalinių išlaidų, neklaužadų vaikų ir tekančių kranų, atrodo, kad dar diena kita, ir jie galės savo ligonį aplankyti. Yra ir tokių, kurie lankyti nė nesiruošia. Dėl kažkada patirtos nuoskaudos, ne vietoje pasakyto žodžio arba todėl, kad ligonis jau nurašytas.

Štai vienos moters nelankė nė vienas iš keturių vaikų. Trys dėl to, kad savo turtą po mirties ji užrašė ketvirtajam, o ketvirtasis todėl, jog buvo įsitikinęs, kad čia kažkas neaiškaus ir, ko gero, yra dar ne vienas testamentas, kuriuo turtas užrašomas ne jam.

Kita moteris, paklausta, ar ji neturi vaikų (nes jos irgi niekas nelankė), atsakė, kad „kaip ir neturi“. Paaiškėjo, jog dukra namą susirentė prie pat motinos namo, tačiau motina niekaip nesutinka savo namą užrašyti dukrai.

Senukas, atvežtas į reanimaciją, ėmė prašyti kefyro. Kefyro jis prašė pavydėtinai tiksliu dažniu. Prašė medikų, nes jo niekas nelankė. Medikai gūžtelėdavo pečiais ir sakydavo, kad vakare kefyro gali atnešti su vakariene. Deja, nešė tik arbatą.

Nutaikęs progą, vienos seselės paklausiau, ar negalėčiau senukui kefyro duoti aš. Tiksliau – ar jam tas gėrimas nepakenktų. Seselė į mane žiūrėjo ilgai. Mačiau, kaip ji nustebo. Pažiūrėjo, patylėjo ir, nesakiusi nė žodžio, išėjo. Taip ir nesupratau, kas ir kur.

Pagalvojau tik, kad velniop tokius artimuosius, kurie negali tau atvežti nė stiklinės kefyro.

Liūdna žiūrėti į tuos ligonius. Net ką nors pasiūlius, jie atsisako. Esą gėda, kai turi savo artimųjų, kurie neretai gyvena ir dirba už gero pusvalandžio kelio nuo ligoninės.

Pasitaiko gydytojų, kurie, negalėdami matyti, kas darosi, skambina ligonius pamiršusiems artimiesiems arba už savo pinigus nuperka vaistų ar mineralinio vandens. Žinau, kad ne vienas dabar pasakys, jog kalbu nebūtus dalykus. O aš atsakysiu, kad tokių gydytojų net pažįstu.

Kad ir ką sakytų prekybininkai bei televizijos šou dalyviai, užuojautos ir pagalbos reikia kiekvienam ligoniui. Kur kas labiau už sveikuosius. Patekęs į ligoninę, pasijunti silpnesnis, tad iš paskutiniųjų stengiesi išlaikyti tave su išore siejančią giją. Kai sunku ir liūdna, atrodo, kad tai – net ne gija, o siūlas.

Tada gali eiti pietauti į valgyklą, kur pietauja medikai ir žmonės „iš gatvės“. Gali žiūrėti vakarais pro langą. Gali visą dieną slampinėti apie ligoninę.

Nepadės niekas. Tai gijai išlaikyti reikia kažko daugiau. Žinojimo, kad tu – dar reikalingas. Net jeigu negali padėti namuose, išvesti pasivaikščioti šuns ar vaiko. Net jei tave patį reikia vesti į tualetą ar kas savaitę pirkti naujas gydomąsias pėdkelnes.

Būti reikalinga nori net surūdijusi ir net penkerius metus plyšyje tarp šaligatvio plytelių gulinti saga, o ką jau kalbėti apie žmogų.

Būna ir kitaip. Paguldo žmogų į ligoninę, ir ima pas jį bangomis plūsti lankytojai. Vaikai, žmonos, vyrai, broliai, seserys, kaimynai, sugėrovai, bendradarbiai, pavaldiniai. Plūsta bangomis. Kiekvieną akimirką prie jo lovos kažkas šurmuliuoja, girdėti, kaip čepsi besibučiuojančiųjų lūpos, traška vyniojami sumuštiniai, cypsi lupami apelsinai. Žmogus būna lankytojais aptekęs kaip obels šaka bitėmis, joms spiečiant.

Linksma, ar ne? Baigiantis dienai, ligonis būna tarsi išspausta citrina, o kiekvieną sykį jam atidarius spintelę, iš jos ima ristis obuoliai ir greipfrutai.

Vienam palatos kaimynui buvo sunku. Buvo labai sunku. Labai labai labai sunku. Jis duso. Aplink jo lovą tarsi pasvirę beržai stovėjo artimieji: tėvai, žmona, gerokai paaugęs sūnus. Stovėjo taip glaudžiai vienas prie kito, jog atrodė, kad jų siena prie dūstančio ligonio neprileidžia jokio oro. Be to, palatoje nuo jų buvimo buvo karšta ir tvanku. Seselė kartkartėmis atidarydavo langą, tačiau lauke buvo šalta, o palatoje buvo net karščiuojančių ligonių. Galų gale seselė neiškentė ir paprašė visus eiti į koridorių, o prie ligonio likti tik vienam. Prislėgti žmonės neprieštaravo. Jie buvo taip sutrikę, kad nė nepagalvojo, jog sukvėpuoja dūstančiam ligoniui orą.

Knygą galima įsigyti