Netrukus Lietuvos knygynus pasieks nauja „Katalikų pasaulio leidinių“ knyga, praskleidžianti šydą į mums mažai pažįstamą Biblijos pasaulį: Je­an-Lou­is Ska.  „SE­NA­SIS TE­STA­MEN­TAS.  Pa­aiš­kin­tas tiems, ku­rie apie jį ži­no ma­žai ar­ba ne­ži­no nie­ko“. 

Autorius Žanas Lui Ska (Jean-Louis Ska, g. 1946) yra belgų kilmės teologas ir Biblijos tyrėjas. Studijavo filosofiją Namiūre, teologiją Frankfurte ir Biblijos egzegezę Popiežiškajame Biblijos institute Romoje, kuriame 1984 m. apgynė Šventojo Rašto daktaro laipsnį ir nuo 1983 m. skaito paskaitas apie Penkiaknygę. Jis yra išspausdinęs daugybę įvairių publikacijų, ypač Senojo Testamento tematika.

Knygą iš italų kalbos vertė Vytautas Langas. „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome šios knygos įvadą.

Pa­sak Um­ber­to Eko (Eco), Bib­li­ja pri­klau­so DNK gru­pei, tai yra „Di­džio­sioms ne­skai­ty­toms kny­goms“. Aki­vaiz­du, kad jis ne­klys­ta. Ta­čiau iš­gir­dus to­kį tei­gi­nį na­tū­ra­liai ky­la klau­si­mas, ko­dėl Bib­li­ja taip ma­žai skai­to­ma. Yra daug to prie­žas­čių. Vie­na iš prie­žas­čių, ku­ri, be­je, ne­at­sklei­džia vi­sos tie­sos, yra ta, kad la­bai il­gai ka­ta­li­kiš­ko­jo pa­sau­lio baž­ny­ti­nė va­do­vy­bė vi­siš­kai ne­ska­ti­no skai­ty­ti Bib­li­jos, ypač po Re­for­mos1. Kaip ži­nia, Re­for­ma­ci­jos šū­kis bu­vo so­la Scrip­tu­ra ir ka­ta­li­kų hie­rar­chi­jos re­ak­ci­ja bu­vo to­kia, ko­kią bu­vus mes ge­rai ži­no­me. Iki mū­sų die­nų, ypač po Va­ti­ka­no II Su­si­rin­ki­mo, pa­si­kei­tė la­bai daug da­ly­kų. Ta­čiau, kaip ži­no­me, evo­liu­ci­jos vyks­ta lė­tai ir dar lau­kia il­ga ke­lio­nė iki to mo­men­to, kai bus ga­li­ma kal­bė­ti apie tik­rą „bib­li­nę kul­tū­rą“ ka­ta­li­kiš­ka­me pa­sau­ly­je.

Tai kur­gi sly­pi pro­ble­ma? Ma­no gal­va, ji yra dve­jo­pa. Pir­ma, mū­sų Šven­to­jo Raš­to skai­ty­mą pa­va­din­čiau be­veik vien „an­to­lo­gi­niu“. Me­to­das pa­pras­tas: esant tam tik­roms ap­lin­ky­bėms ar pro­goms in­di­vi­das ar gru­pė žmo­nių iš­si­ren­ka iš­trau­ką, ku­ri la­biau­siai tin­ka to mo­men­to po­rei­kiams pa­ten­kin­ti. Tad mes ne­skai­to­me Bib­li­jos, mes skai­to­me „rink­ti­nes iš­trau­kas“. Pro­ble­ma ta, kad iš­rink­ta iš­trau­ka jau iš anks­to tu­ri nu­ma­ty­tą funk­ci­ją. Iš­trau­ka bū­ti­nai tu­ri ati­tik­ti ją pa­si­rin­ku­sio in­di­vi­do ar žmo­nių gru­pės ke­lia­mus rei­ka­la­vi­mus. Kai ji at­lie­ka sa­vo už­duo­tį, dau­giau iš jos nie­ko ne­rei­ka­lau­ja­ma. Šiuo at­ve­ju kal­ba­me apie se­lek­ty­vi­nį skai­ty­mą, kai ban­do­ma Bib­li­jos teks­tuo­se ras­ti nau­din­gų da­ly­kų. Bū­tų la­bai pa­gir­ti­na, kad „an­to­lo­gi­nis skai­ty­mas“ bū­tų pa­pil­dy­tas „kon­teks­ti­niu skai­ty­mu“. Prin­ci­pas la­bai pa­pras­tas: kai pa­si­ren­ka­mas teks­tas ko­kiai nors, vi­sai ne­svar­bu ko­kiai, pro­gai, la­bai nau­din­ga per­skai­ty­ti jį at­si­žvel­giant į jo kon­teks­tą. Pir­mas me­to­das yra per­skai­ty­ti prieš tai ir po jo ei­nan­tį teks­tus, ypač jei pa­si­rink­ta iš­trau­ka yra trum­pa, su­si­de­dan­ti vos iš vie­nos ar dvie­jų ei­lu­čių. To­liau ver­ta pa­si­do­mė­ti sky­riu­mi, pas­kui vi­sa kny­ga, iš ku­rios ci­ta­ta bu­vo pa­si­rink­ta. Ga­liau­siai ver­ta pa­skai­ty­ti pa­sta­bas ir kny­gų įva­dus. Jie yra be­veik vi­suo­se Bib­li­jos ver­ti­muo­se.

An­tra pro­ble­ma rim­tes­nė. Bib­li­ja yra „sun­ki“ kny­ga dėl kal­bos ma­nie­ros, sun­kiai su­pran­ta­mos šiuo­lai­ki­niam žmo­gui. Pro­ble­ma glū­di ne tik Bib­li­jo­je. Tą pa­tį bū­tų ga­li­ma pa­sa­ky­ti ir apie Ho­me­ro „Ilia­dą“ ar „Odi­sė­ją“, apie Ver­gi­li­jaus „Enei­dą“ ar­ba Ovi­di­jaus „Me­ta­mor­fo­zes“. Net ir mums lai­ko at­žvil­giu ar­ti­mes­nis Dan­tės vei­ka­las „Die­viš­ko­ji ko­me­di­ja“ yra sun­kiai su­vo­kia­mas be spe­cia­lių pa­aiš­ki­ni­mų ir ano­ta­ci­jų. Dėl to iš­spaus­din­ta daug įvai­rių lei­di­nių, ku­rių tiks­las kaip tik ir yra su­teik­ti įran­kius, rei­ka­lin­gus pa­dė­ti ge­riau su­pras­ti se­nuo­sius teks­tus. Vis dėl­to Bib­li­jos teks­tai nė­ra vi­siš­kai ne­su­pran­ta­mi. Ne­pai­sant to iš­lie­ka pa­vo­jus juos su­pras­ti iš da­lies ar in­ter­pre­tuo­ti klai­din­gai. Kar­tais Bib­li­ja bū­na su­pran­ta­ma ne­tei­sin­gai, o kar­tais su­pras­ti rei­kė­tų gi­liau ir iš­sa­miau.

Tai ko­kia šio nau­jo, trum­po įva­do pras­mė? Ja­me no­ri­ma su­jung­ti du tiks­lus. Pir­mas yra su­teik­ti prie­mo­nes, lei­džian­čias pra­dė­ti skai­ty­ti Bib­li­ją. Ki­taip ta­riant, čia sie­kia­ma at­sa­ky­ti į klau­si­mus, ky­lan­čius skai­ty­to­jui, ku­riam Bib­li­ja nė­ra ge­rai pa­žįs­ta­ma. Ant­ras tiks­las – pa­dė­ti žmo­gui skai­ty­ti Bib­li­ją kri­tiš­kai, tai yra iš­mo­ky­ti lai­ky­tis tin­ka­mos dis­tan­ci­jos, ku­rios ne­bu­vi­mas ga­lė­tų su­kel­ti sun­ku­mų, jei teks­tas bū­tų su­pran­ta­mas pa­rai­džiui.

Pa­tei­kia­mas pa­vyz­dys tuo­jau pa­aiš­kins, ką no­riu pa­sa­ky­ti. Tai iš­trau­ka iš Jo­zu­ės kny­gos, ku­ri ypač su­dė­tin­ga. Skai­ty­si­me 6 sky­riaus iš­trau­ką. Ve­da­ma Jo­zu­ės, Iz­ra­e­lio tau­ta ap­gu­la Je­ri­chą. Ap­siaus­čiai tai­ko­ma stra­te­gi­ja ga­li ste­bin­ti: ku­ni­gai sep­ty­nias die­nas apei­na mies­to sie­nas pūs­da­mi ra­gus. Sep­tin­tą die­ną ku­ni­gai ir tau­ta tu­ri apei­ti mies­tą sep­ty­nis kar­tus. Pra­de­dant jau sep­tin­tą ra­tą Jo­zuė krei­pia­si į tau­tą to­kiais pa­ra­gi­ni­mais:

Sep­tin­tą kar­tą, ku­ni­gams pu­čiant ra­gus, Jo­zuė žmo­nėms įsa­kė: „Su­šu­ki­te! VIEŠPATS ati­da­vė jums mies­tą! Mies­tas ir vi­sa, kas ja­me, bus pa­skir­ta VIEŠPAČIUI su­nai­ki­nant. Tik iš­tvir­kė­lė Ra­ha­ba ir vi­si, esan­tie­ji jos na­muo­se, te­lie­ka gy­vi, nes ji pa­slė­pė mū­sų siųs­tus pa­siun­ti­nius. Ne­lies­ki­te su­nai­kin­ti pa­skir­tų daik­tų, kad pa­tys ne­bū­tu­mė­te pa­skir­ti su­nai­kin­ti. Pa­im­da­mi bet ką iš to, kas pa­skir­ta su­nai­kin­ti, pa­da­ry­si­te Iz­ra­e­lio sto­vyk­lą su­nai­kin­ti skir­tu daik­tu, už­trauk­si­te ant jos ne­lai­mę. Bet vi­sas si­dab­ras ir auk­sas, daik­tai iš va­rio ir ge­le­žies yra šven­ti VIEŠPAČIUI. Jie bus pa­dė­ti į VIEŠPATIES iž­dą.“2 

Teks­te daug sun­kiai su­pran­ta­mų vie­tų, to­dėl iš­var­dy­siu tik pa­grin­di­nes. Vi­sų pir­ma, la­bai sun­ku su­pras­ti Jo­zu­ės tai­ko­mą mū­šio stra­te­gi­ją. „Je­ri­cho ra­gai“ la­bai gar­sūs, ta­čiau nė vie­nas ka­ri­nės stra­te­gi­jos va­do­vė­lis ne­kal­ba apie ra­gus, ga­lin­čius bū­ti tais gin­klais, ku­rie su­griau­tų mies­tą juo­sian­čią gy­ny­bi­nę sie­ną. Ant­ras sun­ku­mas – Jo­zu­ės duo­tas nu­ro­dy­mas. Jis lie­pia „vis­ką pa­skir­ti su­nai­ki­ni­mui“, vi­sas gy­vas bū­ty­bes, esan­čias Je­ri­che, iš­sky­rus Ra­ha­bą ir jos šei­mą. Šian­die­nos ter­mi­nais kal­bant, pas­ta­ro­ji bū­tų va­di­na­ma ko­la­bo­ran­te. Ant­ra­me sky­riu­je ji pri­ima sa­vo na­muo­se du Jo­zu­ės at­siųs­tus šni­pus, juos pa­sle­pia ir iš­ve­da gy­vus ir svei­kus iš mies­to. Tuo tar­pu, kaip jau mi­nė­jau, iš­sky­rus ją, vis­kas yra pa­smerk­ta su­nai­ki­ni­mui. Pa­sa­ko­ji­me la­bai smul­kme­niš­kai to­liau ap­ra­šo­ma, kas no­rė­ta pa­sa­ky­ti:

Tai­gi žmo­nės su­šu­ko, ra­gams su­gau­dus. Žmo­nės, vos iš­gir­dę ra­gų gaus­mą, su­ri­ko ga­lin­gu šauks­mu, ir sie­na su­griu­vo. Žmo­nės ver­žė­si į mies­tą, kiek­vie­nas tie­siai iš sa­vo vie­tos, ir jį už­ėmė. Ta­da jie sky­rė ka­la­vi­ju su­nai­kin­ti vi­sa, kas bu­vo mies­te, vy­rus ir mo­te­ris, jau­nus ir se­nus, jau­čius ir avis bei asi­lus.

Šiuo­lai­ki­niam skai­ty­to­jui toks vaiz­das at­ro­do šiur­pus. Įsa­ko­ma žiau­riai iš­skers­ti vi­są po­pu­lia­ci­ją, pa­da­riu­sią tik vie­ną nu­si­kal­ti­mą, oku­puo­ti Iz­ra­e­liui Die­vo pa­ža­dė­tą te­ri­to­ri­ją, ku­rią jis pats pra­de­da už­si­ka­riau­ti. Kam rei­kia žu­dy­ti mo­te­ris ir vai­kus, o dar ir se­nius? Be to, bus iš­žu­dy­ti net ir gy­vu­liai: jau­čiai, asi­lai ir avys. Bus pa­lik­ti gy­vi tik kai ku­rie – tie, ku­rie ko­la­bo­ra­vo su lai­mė­to­jais. Kaip in­ter­pre­tuo­ti šį pa­sa­ko­ji­mą? Gal čia kal­ba­ma apie prag­ma­tiz­mą be jo­kių skru­pu­lų, ku­ris, be vi­sa ko, dar ir te­o­lo­giš­kai pa­tei­si­na­mas? Kaip rei­kia su­pras­ti to­kį teks­tą, tu­rint ome­ny­je, pa­vyz­džiui, „Kal­no pa­moks­lą“ ar­ba Jė­zaus skelb­tą mei­lę priešui?

Ta­čiau pro­ble­mos čia ne­si­bai­gia. Ar­che­o­lo­gai at­li­ko Je­ri­cho ir jo apy­lin­kių ka­si­nė­ji­mus, ieš­ko­da­mi taip pat ir Jo­zu­ės už­ka­ria­vi­mo pa­lik­tų pėd­sa­kų. Po dau­gy­bės ieš­ko­ji­mų jie pa­da­rė iš­va­dą, kad tuo pe­ri­odu, ku­ria­me bū­tų ga­li­ma ma­ny­ti Iz­ra­e­lį at­ke­lia­vus į Pa­ža­dė­tą­ją že­mę, mies­tas bu­vo ne­gy­ve­na­mas. Ki­tais žo­džiais ta­riant, Bib­li­jos pa­sa­ko­ji­mas ne­tu­ri jo­kio is­to­ri­nio pa­grin­do. Ar­che­o­lo­gai tvir­ti­na, kad Je­ri­cho sie­nos nie­ka­da ne­bu­vo su­griau­tos, nes jų tuo me­tu ap­skri­tai ne­bu­vo.

Pa­ban­dy­ki­me iš­spręs­ti vi­sas pro­ble­mas vie­ną po ki­tos. Vi­sų pir­ma, kam rei­kia pūs­ti ra­gą, kad nu­griau­tum Je­ri­cho gy­ny­bi­nes sie­nas? Pir­miau­sia į akis kren­ta la­bai pa­pras­tas da­ly­kas. Ra­gai yra su­de­da­mo­ji ka­riuo­me­nės ko­vi­nio ar­se­na­lo da­lis, nors jie ir ne­at­lie­ka tos funk­ci­jos, ku­ri ap­ra­šy­ta Joz 6. Pa­vyz­džiui, jų pa­skir­tis yra pa­skelb­ti ko­vi­nę pa­reng­tį. Taip pat yra pa­sa­ko­ji­mų ir ap­gul­čių vaiz­da­vi­mų, ypač asi­rų ba­rel­je­fuo­se. Ta­čiau jo­kia­me se­no­vi­nia­me do­ku­men­te nė­ra ap­ra­šy­mų, kad ra­gai bū­tų pa­nau­do­ti kaip Je­ri­che. Pa­vyz­džiui, asi­rai nau­do­da­vo mo­bi­lius bokš­tus, ku­riuos pri­ar­tin­da­vo prie gy­ny­bi­nių sie­nų ir iš ku­rių lan­kais gin­kluo­ti ka­riai į ap­gul­tuo­sius šau­dy­da­vo pa­de­ga­mo­sio­mis strė­lė­mis. Ki­ti ata­kuo­da­vo mies­to var­tus ta­ra­nais, pri­deng­tais dau­gy­be sky­dų. Ga­liau­siai dar ki­ti kas­da­vo ga­le­ri­jas po gy­ny­bi­nė­mis sie­no­mis, į ku­rias šios įgriū­da­vo. Bib­li­jo­je yra to­kių pa­sa­ko­ji­mų: Ts 9, 45–49 ir 50–55; 2 Sam 12, 27–30; 2 Kar 17, 5–6; 18, 9–10; 18, 17–19. 37; 24, 10–15; 25, 1–7. Pa­sa­ko­ji­mai la­bai trum­pi ir iš­sa­miai ne­ap­ra­ši­nė­ja nau­do­ja­mų stra­te­gi­jų, iš­sky­rus Ts 9, 48–49, kur tvir­to­vė pa­de­ga­ma, ir 2 Sam 12, 27, kur Jo­a­bas, Do­vy­do ge­ne­ro­las, už­ima van­dens tvir­to­vę Ra­bą, amo­ni­tų sos­ti­nę, ir to­kiu bū­du pri­ver­čia mies­to gy­ven­to­jus ar­ba pa­si­duo­ti, ar­ba mir­ti nuo troš­ku­lio.

Tu­ri­me pri­pažin­ti, kad Joz 6 ne­tu­ri­me ko­vos su re­a­liais ko­vos ele­men­tais ap­ra­šy­mo. Be­je, ši iš­va­da ypač svar­bi iš­trau­kos teks­tui su­pras­ti. Ne­sa­me „re­a­lis­ti­nia­me“ pa­sau­ly­je, nes šio­je iš­trau­ko­je ne­kal­ba­ma apie re­a­laus įvy­kio ap­ra­šy­mą, kaip tai ap­ra­šy­ta Bib­li­jos pa­sa­ko­ji­me.

Yra ki­tų pa­sa­ko­ji­mų, ku­riuo­se at­si­spin­di ra­gų ir ku­ni­gų vaid­muo ko­vos veiks­muo­se. Jie ran­da­mi ga­na nau­juo­se Bib­li­jos teks­tuo­se, pa­vyz­džiui, 2 Kr 13, 12–14; 20, 28. Tai yra ne tik­ri ko­vi­niai veiks­mai, bet li­tur­gi­ja. Prie­šas nu­ga­li­mas ta­da, kai ku­ni­gai pra­de­da li­tur­gi­nę pro­ce­si­ją ir su­gau­džia ra­gai. Trum­pai ta­riant, Joz 6 teks­tuo­se ir ki­tur at­si­spin­di tai, kad iš­aukš­ti­na­mas ku­ni­gų ir li­tur­gi­nių reik­me­nų vaid­muo. Iz­ra­e­lis, kaip pa­brė­žia­ma, sa­vo iš­gel­bė­ji­mo tu­ri ieš­ko­ti ne ga­lin­gos ka­riuo­me­nės, ku­rios nė­ra, pa­gal­ba, ne su­dė­tin­gų stra­te­gi­jų, ku­rių ne­iš­ma­no, pa­ra­ma, bet tik sa­vo Die­vo kul­to jė­ga. Be bai­mės ga­li­ma tvir­tin­ti, kad Joz 6 teks­tas yra ga­na ne­se­nas ir pri­skir­ti­nas tai epo­chai, kai Iz­ra­e­lio ku­ni­gai at­li­ko pa­tį svar­biau­sią vaid­me­nį  tau­tos gy­ve­ni­me. Tai, ži­no­ma, po­trem­ti­nis lai­ko­tar­pis, grei­čiau­siai per­sų lai­kai, o gal net­gi he­le­nis­ti­niai am­žiai.

Kai jau ži­no­me, kad teks­tas tu­rė­tų bū­ti su­pran­ta­mas at­si­žvel­giant į li­tur­gi­nį kon­teks­tą, tam­pa su­pran­ta­mes­ni ir ki­ti Jo­zu­ės nu­ro­dy­mai, su­si­ję su mies­to už­ka­ria­vi­mu. Ne­sa­me ko­vos lau­ke, to­dėl tai­syk­lės ne­tu­ri nie­ko ben­d­ro su mies­to už­ka­ria­vi­mo ka­ri­nė­mis stra­te­gi­jo­mis. Šiai te­ori­jai pa­tvir­tin­ti pa­tei­kia­me nor­mas, už­ra­šy­tas Įst 20, 10–15, lie­čian­čias mies­to ap­gul­ties at­ve­jus ir už­ra­šy­tas „ka­ro tei­sė­je“:

Pri­siar­ti­nęs prie mies­to jį už­pul­ti, pa­siū­lyk jam tai­kos są­ly­gas. Jei­gu jis ta­vo tai­kos są­ly­gas pri­ima ir tau pa­si­duo­da, ta­da vi­si ja­me esan­tys žmo­nės tu­rės tau la­žą ei­ti. O jei­gu jis tau tai­kiai ne­pa­si­duo­da, bet su ta­vi­mi ka­riau­ja, ta­da tu jį ap­gul­si. VIEŠPAČIUI, ta­vo Die­vui, ati­da­vus jį tau į ran­kas, iš­žu­dy­si ja­me vi­sus vy­riš­kius ka­la­vi­ju. Ta­čiau kaip gro­bį ga­li pa­si­im­ti sau mo­te­ris, vai­kus, gal­vi­jus bei vi­sa ki­ta, kas yra mies­te, – vi­są ka­ro lai­mi­kį, – ir ga­li mai­tin­tis iš sa­vo prie­šų pa­im­to ka­ro lai­mi­kio, ku­rį VIEŠPATS, ta­vo Die­vas, bus tau da­vęs. Taip elg­sie­si su vi­sais mies­tais, ku­rie yra la­bai to­li nuo ta­vęs, – su tais mies­tais, ku­rie ne­pri­klau­so ar­ti esan­čioms tau­toms.

Pa­kar­to­to Įsta­ty­mo kny­gos rei­ka­la­vi­mai at­ro­do daug lo­giš­kes­ni ir pri­im­ti­nes­ni. Tad ko­dėl Jo­zuė rei­ka­lau­ja su­nai­kin­ti vi­są Je­ri­che esan­čią gy­vy­bę? Esa­me sak­ra­lia­me li­tur­gi­nia­me pa­sau­ly­je, tad ko­dėl ja­me ga­lio­ja ab­so­liu­to tai­syk­lės: vis­kas ar­ba nie­ko. At­sa­ky­mas tas, kad kal­ba­ma apie pir­mą už­ka­riau­ja­mą Pa­ža­dė­to­sios že­mės mies­tą. Šis už­ka­ria­vi­mas vyk­do­mas Iz­ra­e­lio Die­vo var­du ir vis­kas, kas tik Jam ne­pri­klau­so, tu­ri bū­ti su­nai­kin­ta. Rei­kia pa­ruoš­ti plo­tą, kad Iz­ra­e­lio Die­vas ga­lė­tų už­im­ti vi­są už­ka­riau­tą te­ri­to­ri­ją. Esa­me pa­sau­ly­je, ku­ria­me nė­ra kom­pro­mi­sų.

Tu­rint gal­vo­je aukš­čiau už­ra­šy­tus ana­li­zės duo­me­nis, tam­pa vi­sai ne­sun­ku juos in­ter­pre­tuo­ti re­mian­tis ar­che­o­lo­gi­niais ra­di­niais. Joz 6 teks­tas nė­ra is­to­ri­nis pa­sa­ko­ji­mas. Ga­li­ma pui­kiau­siai įsi­vaiz­duo­ti, kad jis bu­vo su­kur­tas pa­aiš­kin­ti, ko­dėl mies­tas vi­siš­kai su­griau­tas ir ne­gy­ve­na­mas, ir ypač tam, kad pa­aiš­kin­tų, ko­dėl ja­me nė­ra jo­kių bu­vu­sių gy­ven­to­jų pėd­sa­kų.

Tik­riau­siai skai­ty­to­jui lie­ka vie­nas ne­at­sa­ky­tas klau­si­mas: ko­kią „tie­są“ skel­bia Bib­li­jos iš­trau­ka, jei ji ne­ati­tin­ka re­a­liai įvy­ku­sio fak­to. Pa­ban­dy­ki­me api­ben­drin­ti anks­čiau iš­ana­li­zuo­tus fak­tus. Pa­sa­ko­ji­me ap­ra­šo­mas pir­mo Pa­ža­dė­to­sios že­mės mies­to už­ėmi­mas pa­si­tel­kus li­tur­gi­nius veiks­mus, nau­do­jant mu­zi­kos in­stru­men­tus, ra­gus, ku­riuos pū­tė ku­ni­gai. Skel­bia­ma ži­nia ga­na aiš­ki: že­mių už­ka­ria­vi­mas ir nu­sa­vi­ni­mas vyks­ta ne tiek dėl ka­ri­nės tak­ti­kos iš­ma­ny­mo, kiek dėl ti­kė­ji­mo Iz­ra­e­lio Die­vu ir Jo kul­to. Iš­trau­ko­je taip pat įtvir­ti­na­mas vaid­muo Iz­ra­e­lio ku­ni­gų, ku­rie at­li­ko svar­biau­sią vaid­me­nį tau­tos is­to­ri­jos nau­jo­se že­mė­se auš­ro­je.

Ga­liau­siai trum­pai ap­žvel­ki­me me­to­do­lo­gi­nę pa­sa­ko­ji­mo ei­gą. Teks­te iš­ki­lu­sios pro­ble­mos ir klau­si­mai bu­vo iš­ana­li­zuo­ti re­mian­tis tri­mis as­pek­tais. Pir­ma, Jo­zu­ės kny­gos iš­trau­kos kri­ti­nis skai­ty­mas re­mian­tis ki­to­mis Bib­li­jos iš­trau­ko­mis ir ki­tais se­nai­siais Ar­ti­mų­jų Ry­tų do­ku­men­tais įro­do, kad teks­tas ne­ga­li bū­ti in­ter­pre­tuo­ja­mas kaip is­to­ri­nio fak­to at­pa­sa­ko­ji­mas. An­tra, ly­gi­ni­mas su ki­tais Bib­li­jos teks­tais lei­džia su­vok­ti, kad pa­brė­žia­ma li­tur­gi­nė iš­trau­kos pras­mė. Tre­čia, is­to­ri­nis ir li­te­ra­tū­ri­nis kon­teks­tas lei­džia ne­in­ter­pre­tuo­ti teks­to pa­rai­džiui. Je­ri­cho gy­ven­to­jų žu­dy­nės yra sim­bo­li­nis veiks­mas, kal­ban­tis apie Iz­ra­e­lio Die­vo kul­tą, o ne apie tai, kaip iz­ra­e­lie­čiai tu­ri elg­tis su ki­to­mis tau­to­mis.

Re­ziu­muo­jant ga­li­ma sa­ky­ti, kad Bib­li­jos teks­tai ne vi­sa­da ga­li bū­ti tie­sio­giai ir iš kar­to su­pran­ta­mi. Rei­kia tu­rė­ti bent šio­kio to­kio su­pra­ti­mo apie bib­li­nio pa­sau­lio kal­bą, kul­tū­rą ir men­ta­li­te­tą, bū­din­gus to laik­me­čio Ar­ti­mie­siems Ry­tams. Tai ne­reiš­kia, kad Bib­li­jos ne­įma­no­ma su­pras­ti. Tai reiš­kia tik tiek, kad be tam tik­ro pa­si­ruo­ši­mo ir pa­stan­gų su­pras­ti dau­ge­lis tų teks­tų lie­ka mig­lo­ti ar­ba tik ma­ža teks­to da­lis tam­pa su­pras­ta ir aiš­ki, to­dėl ne­la­bai at­sklei­džia pras­mę. Tad da­bar ga­li­me pra­dė­ti mū­sų ke­lio­nę Bib­li­jos pa­ži­ni­mo ke­liu for­mu­luo­da­mi la­bai pa­pras­tus klau­si­mus.

1 Tu­ri­ma ome­ny­je pro­tes­tan­tiš­ko­ji Re­for­ma, ku­ri bu­vo XVI a. Ka­ta­li­kų Baž­ny­čio­je vy­kęs re­li­gi­nis ju­dė­ji­mas, tu­rė­jęs ir re­vo­liu­ci­nių po­li­ti­nių pa­sek­mių, dėl ku­rio gi­mė pro­tes­tan­tiz­mas. (Vert. past.)

2 Čia ir to­liau kny­go­je bus ima­mas pa­grin­du ir ci­tuo­ja­mas A. Rub­šio ir Č. Ka­va­liaus­ko iš­vers­tas Šven­ta­sis Raš­tas, LVK 2009 m. lei­di­mas. (Vert. past.)