Jis savo kūno dienomis siuntė maldas bei prašymus su garsiu šauksmu bei ašaromis Tam, kuris galėjo išgelbėti Jį nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo dievobaimingumo. (Hbr 5, 7)

Zenekos nuotrauka

Kas yra malda? Kokia yra tikra, autentiška malda? Ar reikia melstis? Kokia apskritai yra maldos prasmė? Šie klausimai turbūt aplanko kiekvieną tikintįjį, ir kiekvienas iš jų yra linkęs į juos atsakyti savitai. Bet turbūt daugelis pripažįsta, jog šie klausimai mums, krikščionims, yra svarbūs. Manyčiau, geriausiai į juos gali atsakyti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus maldos gyvenimo pavyzdys. 

Evangelijoje pagal Luką yra nemažai parašyta apie Jėzaus maldingumą. Galima paminėti bent keletą Evangelijos vietų, kuriose išvystame Viešpatį besimeldžiantį. Kai visai tautai meldžiantis, ir Jėzus pakrikštytas meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant Jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: Tu mano mylimasis Sūnus, Tavimi aš gėriuosi (Lk 3, 21–22). 

Jėzus savo krikšto metu meldėsi. O Jam meldžiantis atsivėrė dangus ir ant Jo nusileido Šventoji Dvasia. Taigi maldą lydi Šventosios Dvasios atėjimas. Šią patirtį pastebime ne tik Viešpaties, bet ir apaštalų gyvenime. Iki Šventajai Dvasiai nužengiant ant jų, matome Kristaus mokinius besimeldžiančius. Jau paskutinėje Luko Evangelijos eilutėje (po Viešpaties prisikėlimo) skaitome tokius žodžius: Jie nuolat buvo šventykloje ir šlovino bei laimino Dievą (Lk 24, 53). O ir pirmajame Apaštalų darbų skyriuje matome Jėzaus mokinius meldžiantis. 

Prasidedant Viešpaties tarnavimui, kurį lydėjo išgydymai, demonų išvarymai ir stebuklai, apie Jėzų nežinoti buvo vargiai įmanoma. Tačiau garsas apie Jį sklido vis plačiau, ir didelės minios rinkdavosi Jo pasiklausyti bei pagyti nuo savo ligų. O Jis pasitraukdavo į dykvietes melstis. (Lk 5, 15–16). Viešpaties atliekami darbai tiesiog traukte traukė žmones prie Jo. Pabandykime įsivaizduoti save Jo vietoje. Ką mes darytume sulaukę tokio gausaus žmonių dėmesio? Ar tai mūsų nesužavėtų? Juk mūsų žmogiškoji prigimtis yra linkusi ieškoti pripažinimo ir šlovės iš  žmonių. Tuo tarpu Jėzus ieškojo ne savo, o Tėvo šlovės. Apsuptas gausybės žmonių, Viešpats rinkosi bendrystę su Tėvu. Remiantis šia Šventojo Rašto vieta galima nujausti, kad nors Jėzus mylėjo žmones, bet savo dangiškąjį Tėvą Jis mylėjo labiau. Malda tokiomis gyvenimo aplinkybėmis išreiškė Jėzaus priklausomybę nuo Tėvo. 

Tomis dienomis Jis užkopė į kalną melstis ir ten praleido visą naktį, melsdamasis Dievui. Išaušus rytui, Jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika, kuriuos ir pavadino apaštalais (Lk 6, 12–13). Tai dar viena Biblijos vieta, bylojanti apie mūsų Viešpaties maldos gyvenimą. Kokia tai svarbi vieta! Joje randame Viešpatį, besimeldžiantį Tėvui ištisą naktį. Po šios maldos matome Jėzų, atliekantį vieną svarbiausių sprendimų savo žemiškajame gyvenime. Jis išsirinko dvylika mokinių, kuriuos pavadino apaštalais. Atkreipkime dėmesį, kad prieš išsirinkdamas mokinius Viešpats meldėsi. Prieš svarbų pasirinkimą Jėzus meldėsi. O ar mes prieš savo gyvenimo sprendimus meldžiamės? 

Išėjęs iš ten, Jis, kaip buvo pratęs, pasuko į Alyvų kalną. Paskui Jį nuėjo ir mokiniai. Atėjus i vietą, Jis tarė jiems: „Melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundymą!“ Ir Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet Tavo valia! Jam pasirodė angelas iš dangaus ir Jį sustiprino. Vidinės kovos draskomas, Jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn (Lk 22, 39–44). 

Šioje trumpoje Evangelijos atkarpoje slypi dvi svarbios dvasinio gyvenimo pamokos. Pirmoji iš jų moko melstis tam, kad nepakliūtume į gundymą, į kurį pateko Jėzaus mokiniai. Malda, kaip mūsų santykis su Kūrėju, apsaugo mus nuo piktojo pagundymų. Todėl šiame paraginime yra labai graži sąsaja su maldos „Tėve mūsų" žodžiais, kuriais prašome neleisti mūsų gundyti. Melstis reikia tam, kad būtume apsaugoti nuo pagundymų! Dar viena pamoka, kurios mus moko Jėzus, yra malda sunkiais gyvenimo atvejais. Viešpats bendravo su savo Tėvu prieš savo mirtį. Jis prašė Tėvo atitraukti tą taurę nuo Jo, bet kartu ir pridūrė, kad būtų Dievo valia. Vėl matome sąsają su maldos „Tėve mūsų" žodžiais. Viešpats buvo priklausomas nuo Tėvo net ir tokiomis sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis. Kaip jis karštai tuomet meldėsi! Ar mes suklumpam savo širdyse prieš Dievą, kai mums yra sunku?

Taigi šios Biblijos vietos mus moko keleto dalykų. Pirma, malda priartina Šventąją Dvasią. Reformatoriškas „Heidelbergo katekizmas", išleistas 1563 metais Vokietijoje, prabildamas apie maldos būtinybę, parodo štai tokį maldos santykį su Šventąja Dvasia: „Nes tai (malda) yra pagrindinė dėkingumo, kurio iš mūsų reikalauja Dievas, dalis. Be to, Dievas suteiks Savo malonę ir Šventąją Dvasią tik tiems, kurie nuoširdžiais atodūsiais nuolat Jo tų dalykų maldauja ir už tai dėkoja“.[1] Taip pat ir apaštalas Paulius turi ką mums pasakyti šiuo klausimu. Taip pat ir Dvasia padeda mūsų silpnumui. Nes mes nežinome, ko turėtume melsti, bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomom dejonėm. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios mintis, nes Ji užtaria šventuosius pagal Dievo valią (Rom 8, 26–27).

Antra, mes kaip žmonės nuolat esame apsupti kitų žmonių ir, pripažinkime, tas nuolatinis žmogiškas šurmulys, esantis aplink, mus išvargina. Mūsų pareiga yra skirti laiko ir santykiui su Dievu, nes tai yra geriausioji mūsų dalis, kuri nebus iš mūsų atimta (Lk 10, 42). Trečia, svarbiais savo gyvenimo etapais, kai turime priimti sprendimus, mes turėtume apie tai pakalbėti su Dievu ir skirti tam daugiau laiko, jei to reikės. Pasimokykime to iš Jėzaus. Ketvirta, malda yra reikalinga mums tam, kad būtume apsaugoti nuo pagundymų. Juk jie visada ateina netikėtai ir esami linkę jų ir nematyti. Melskimės, kad pamatytume juos reikiamu metu ir atsispirtume prieš piktojo strėles. Ir penkta, malda mums yra reikalinga, kad sunkiais gyvenimo etapais galėtume atstovėti ir būtume gabūs vykdyti Dievo valią. Melskimės, kai mums yra labai sunku. Juk ir Viešpats meldėsi! Melskimės ir tuo išreikšime pasitikėjimą ir priklausomybę nuo Dievo.

[1] G. I. Wiliamson, Heidelbergo katekizmas, 2010 m., 199 p.