Gintaras Aleknonis yra M. Romerio universiteto docentas, Politikos mokslų katedros vedėjas, taip pat Lietuvos radijo komentatorius bei laidos "Ant svarstyklių" vedėjas.

Skelbiame dar vieną atsakymą į Bernardinai.lt anketos klausimus. Primename, kad raginame pradėti diskusiją apie tai, kokią Lietuvą norėtume matyti ateityje. Svarbiu pašnekovu tokioje diskusijoje galėtų tapti Valstybės pažangos tarybos parengta strategija Lietuva 2030.

I. Yra parengta Valstybės pažangos vizija, kurios kūrėjai bando piešti jiems patraukliausią Lietuvos 2030-aisiais portretą. Jei esate susipažinę su šiuo dokumentu, tai tikrai būtų svarbu sužinoti, kaip vertinate tokį dokumentą, jei nesate įsigilinęs,, gal galėtumėte trumpai  išsakyti savo svajonę – kokią norėtumėte matyti Lietuvą po 20 metų? Kokie didžiausi pokyčiai turėtų būti įvykę?

Į ateities planus visada žvelgiu labai atsargiai, vis prisimenu išmintingą patarimą: „Papasakok Dievui apie savo planus, o jis gardžiai pasijuoks“. Apie 1980 m. sovietų valdomoje Lietuvoje buvo kuriami planai iki 2000 m., bet apie juos rašyti žiniasklaidoje buvo draudžiama, nes tai esą buvusi „strateginė paslaptis“. Ir iš tikrųjų, pačiose drąsiausiose ano meto svajonėse negalėjai įsivaizduoti, kaip toli nueis, kiek daug pasieks Lietuva per tuos dvidešimt metų. Tik visai ne taip ir ne ta kryptimi, kaip anuomet numatė Plano komitetas. Tuo nuoširdžiai džiaugiuosi.

Su Valstybės pažangos vizija esu susipažinęs tik prabėgomis. Gražūs ir taurūs siekiai, vizualiai patrauklus pristatymas. Vizijos centre – atviras, kūrybingas ir atsakingas žmogus, besiremiantis sumania visuomene, sumania ekonomika ir sumaniu valdymu bei apsuptas švarios ir saugios aplinkos... Ar galima prieštarauti tokiai vizijai? Tiesa, kiek abejonių kelia strategijos projekto pristatymas, kurį planuojama baigti drauge su Seimo rinkimais. O kas toliau? Ar tai iš tikrųjų ambicinga visos valstybės ateities vizija, ar tik tam tikros politinės grupės siūlymas?

Tikram darbui skirta strategija ir viešumai siūlomos, tačiau strategijomis vadinamos vizijos yra skirtingų žanrų dokumentai. Vizijų centre – iššūkiai, galimybės, perspektyvos, tačiau pamirštama įvertinti silpnybes ar grėsmes. Stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių analizė turėtų būti bet kokios strategijos įvadas. O „Lietuvos pažangos strategijoje“ paieškojęs raidžių junginio „grės“ gavau tik vieną nuorodą – kartą paminėtas žodis „progresas“...

Man nerimą kelia strategijos orientacija į indeksus (gyvenimo kokybės, laimės, demokratijos, pasaulio konkurencingumo, globalizacijos, suminį inovatyvumo) ir teiginys, kad 2030 m. Lietuva bus tarp 10 pažangiausių Europos sąjungos valstybių pagal šiuos indeksus. Nepamirškime, kad visokie indeksai dažniausiai tėra tik žaidimai, kuriuose svarbiausia – matavimo metodika. Sukurkime savo indeksą su sau palankia metodika ir tikrai būsime pirmieji.

Kokią Lietuvą norėčiau matyti po dvidešimties metų? Tokią, kokios šiandien nedrįstu ir nepajėgiu įsivaizduoti. Ir tikiu, kad ji tokia bus. Ir bus tokia, kokios tada reikės ne man, bet mano vaikams ir mano anūkams.

II.  Kokie didžiausi išoriniai iššūkiai laukia Lietuvos per ateinančius 20 metų?

Manau, kad svarbiausi išoriniai iššūkiai Lietuvai nesikeičia jau kelis šimtmečius. Esame kelyje tarp Rytų ir Vakarų. Šioje vietoje ir liksime.

Noriu tikėti, kad mūsų kryžkelėje tiesioginių karinių konfliktų grėsmė mažėja. Todėl didžiausius išorinius iššūkius norėčiau vadinti pagundomis. Ar atsilaikysime vilionėms energetinį saugumą keisti į minkštą ir patogų antkaklį? Ar suprasime, kad verslas kaimyninėje neprognozuojamoje valstybėje žada ne tik didžiulį pelną ir milžinišką riziką? Nenorėčiau idealizuoti ir Vakarų krypties. Ten pagundų taip pat netrūksta. Patogus gyvenimas ne visada būna laimingas.

III. Kokius vidinius iššūkius teks įveikti mūsų valstybei  per artimiausius dešimtmečius?

Pirmiausia norėčiau minėti emigraciją ir imigraciją. Kol kas daugiau kalbame apie pirmąją, bet, tikėdamas Lietuvos ateitimi, manau kad susidursime ir su antrąja, ir šiuos iššūkius spręsti bus sunkiau.

Kita nerimą kelianti problema – socialiniai netolygumai. Manau, kad iš tikrųjų turtinga gali būti tik ta valstybė, kurioje gyvena turtingi žmonės. Nežinau, ar mes šiandien einame būtent tokia kryptimi.

IV. Komunikacijos priemonių techninis vystymasis labai keičia ne tik žurnalisto, bet ir politiko profesiją. Gal ryžtumėtės prognozuoti, ko galime tikėtis ateityje tiek žiniasklaidos, tiek politikos srityje?  Medijos gimė kaip tarpininkai, tačiau vis mažiau aiški tarp ko ir kaip jos tarpininkauja. Vis didėjančios politinės fragmentacijos sąlygomis nelabai aišku, kas yra politika, kas yra ta politinė bendruomenė, kuri tradiciškai buvo politinio gyvenimo būtina prielaida. 

Komunikacijos priemonių technikos tobulėjimas nekeičia bendravimo svarbos ir esmės. Pirmiausia keičiasi žinios perdavimo greitis, bet pranešimas dažniausiai lieka tas pats, truputį kinta forma. Kadaise laiškus gabeno arkliais, paskui traukiniais, atsirado telegrafas, telefonas, elektroninis paštas... Telegrafas jau išnyko, tačiau būtent jis žurnalistus išmokė rašyti „telegrafiniu stiliumi“.

Lietuvoje įžvelgiu keletą nerimą keliančių tendencijų. Profesionalėjanti politika tampa verslu. Politikos verslininkai yra įsitikinę, kad viską galima nupirkti. Tačiau būtent naujosios medijų technologijos, jomis besinaudojančių entuziastų veikla liudija, kad svarbiausių dalykų nenusipirksi. Mėgstu tokį palyginimą – už didelius pinigus galima nupirkti gražiausią šunį, tačiau už jokius pinigus nepriversi jo vizginti uodegą.

Žiniasklaida kaip ir politika Lietuvoje yra labai suartėjusi su verslu. Dažnai redakcinius sprendimus diktuoja ne visuomenės, bet verslo interesai. Tradicinių žiniasklaidos priemonių įtaka visuomenėje vis menkėja. Ir jokios PVM lengvatos čia nepadės. Naujosiose medijose daug kas grindžiama pilietiniu entuziazmu, o ne pinigų troškimu.

V.  Dar vienas klausimas, tiesiogiai susijęs su politiniu gyvenimu. Ar dar turi prasmę kalbėjimas apie tradicines politines ideologijas? Jeigu taip – kokie klausimai turėtų tapti ideologijų žemėlapio demarkacinėmis linijomis? Jei ne – kas viešajame gyvenime jas galėtų pakeisti?

Ideologinis grynumas man visada kelia abejonių. Kalbos, kad Lietuvos politinės partijos nepaiso ideologinių nuostatų teisingos, bet nežinau, ar dėl to verta nuogąstauti. Vakarų pasaulyje politinės partijos tampa rinkimų mašinomis, partijų narių skaičius tirpte tirpsta. Kodėl tradicinėse socialdemokratijos tvirtovėse Skandinavijoje vis dažniau laimi dešinieji? Jie pirmieji prisitaikė prie naujų sąlygų ir žaidžia pagal naujas taisykles.

Lietuva į demokratinių valstybių gretą įsijungė būtent tokiu partijų ir ideologijų nuosmukio laikotarpiu. Vakaruose buvusių galingų politinių partijų autoritetas ir įtaka gali menkėti, pas mus padėtis sudėtingesnė – ką daryti, kai menkėja ir taip menki dalykai.

Manau, kad partijos ir jų santykiai su ideologija turi iš esmės kisti. Kaip tai vyks nedrįstu prognozuoti, tačiau žvilgsnis krypsta į naująsias technologijas. ACTA (Anti-Counterfeiting Trade Agreement) istorija rodo, kad piliečiai yra pasirengę ginti savaip suprastas teises ir laisvę.

Klausimus parengė A. N.