Skaitymo krizė Lietuvą ištiko gana vėlai, tačiau skaitančiųjų knygas tautiečių skaičiai nuo 2008 m. vis mažėja. Šiuo metu trečdalis lietuvių per metus neperskaito nė vienos knygos, nes trūksta laiko arba lėšų literatūrai įsigyti.

Kaip ugdyti skaitymo įgūdžius Lietuvoje, kad netaptume neįdomi, neraštinga, knygų nemylinti, tik internetą
vartojanti tauta, klausiame VU Komunikacijos fakulteto, Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto doc. dr. Vitos Mozūraitės.

Asmeninio archyvo nuotr.

Jei būtų vienas receptas, kaip galima sugrąžinti žmones prie „ikiinternetinio“ skaitymo lygio, tai jis jau būtų panaudotas ir visiems žinomas. Deja, problema ne tokia paprasta, kaip atrodo, bet tuo pat metu ir ne tokia sudėtinga. Iš tiesų vis dažniau girdime, jog žmonės skaito gerokai mažiau. Tačiau dažniausiai akcentuojama, jog žmonės rečiau skaito popierines knygas laisvalaikiu, o ne kalbama apie skaitymą apskritai.

Iš tiesų jokie tyrimai nerodo sumažėjusio skaitymo – šiais laikais neskaitydami turbūt neišgyventume. Skaitome nuo pat ryto iki vakaro: elektroninius laiškus, vartojimo instrukcijas, įrašus socialiniuose tinkluose, net televizoriaus ekrane žinių metu matome „bėgančias“ teksto eilutes, o jau rašytinė biurokratija Lietuvoje išvešėjo labiau nei Briuselyje. Šalia mano namų sėdintys valkatėlės šiltuoju metų laiku kasdien skaito iš konteinerių ištrauktus laikraščius, o knygų mugėje sienos braška nuo knygų pirkėjų.

Popierinių knygų ir periodinių leidinių skaitoma išties mažiau, juos vis dažniau pakeičia skaitmeniniai. O kiek žmonių skaito pastaruosius, kol kas Lietuvoje išsamesni tyrimai nėra atlikti. Todėl skaitymo situacija atrodo kiek bauginančiai, kai terminas „skaitymas“ siejamas tik su tradiciniais leidiniais. Tačiau daugybė žmonių naujienas skaito žinių portaluose, atsisakydami popierinių laikraščių, populiarėja skaitmeninės knygos, tiek mokslininkai, tiek ir studentai naršo duomenų bazėse, dar nenurimo garsinių knygų bumas. Informacinis skaitymas tikrai nėra sumažėjęs.

Tačiau vis mažiau laiko skaitymui skiriama laisvalaikiu. Teisinimasis, jog tam trūksta laiko nėra rimtas – tiesiog pakeičiami prioritetai, ir laikas, anksčiau skirtas skaitymui, dabar užpildomas kompiuteriniais žaidimais, televizijos serialais ir pramoginėmis TV laidomis, bendravimu Facebook‘e, naršymu internete ar tiesiog prekybos centrų „šlifavimu“ (beje, ištisomis šeimomis). Prioritetus keičia agresyvi vaizdų kultūra, veiklos mados, valstybės požiūris į skaitymą.

Gerokai rimčiau skamba „lėšų trūkumas literatūrai įsigyti“. Eilių knygynuose nematyti. Regis, turime daugybę bibliotekų, kuriose galima gauti knygų nemokamai, tačiau valstybė neskiria bibliotekoms reikiamo dėmesio – bibliotekų fondai skurdūs, į juos retai patenka naujausia literatūra, bibliotekų aplinka ir darbo sąlygos neretai kelia liūdesį. Turime tikrą finansinę cenzūrą, kai dėl kainų bibliotekoms knygos tampa neįperkamos.

Šiaurės šalys, kuriose viešųjų ir mokyklų bibliotekų sistema ir aprūpinimas yra puikūs, o bibliotekų interjeras traukte traukia praleisti jose kuo daugiau laiko, beveik nesiskundžia sumažėjusiu skaitymu. Ir raštingumo lygis ten nėra tiek suprastėjęs, kaip Lietuvoje. Vadinasi, vienas iš skaitymo skatinimo būdų – žymiai pagerinti bibliotekų padėtį, sumažinti knygų kainas.

Skatinimas skaityti turi būti pradedamas vaikystėje. Neskaito tėvai – neskaitys ir vaikai. Tėvų prioritetai veikia vaikus, bet pakeisti suaugusiųjų nuostatas gerokai sunkiau. Daug darbo šiuo klausimu turi atlikti mokykla, bet neretai ir mokyklose parenkami ne visada vaikams tinkami kūriniai, o ir jų skaitymas pakeičiamas ištraukų analize, pastarąją išpreparuojant iki reikiamos citatos paieškos, nes perkrautos mokymo programos nebeleidžia pajusti skaitymo malonumo. Skaitymas – darbas, kurio rezultatai matomi ne iš karto, o vien rinkos dėsniais grindžiamoje ekonomikoje toks darbas nevertinamas.

Skaitymas laisvalaikiu tampa nebemadingas. Reikia paversti jį madingu – reikia apie jį daug ir drąsiai kalbėti, kuo dažniau skaityti viešumoje, diskutuoti apie knygas, įtraukiant į šią veiklą ir žiniasklaidą. Madinga tai, apie ką „kalbama“. Tad tiesiog kalbėkime apie skaitymą. Klauskime ne, „ar girdėjai?“, bet „ar skaitei?“.

„Universiteto naujienos“