Šį straipsnį būtina pristatyti, kad ir trumpai. Buvo rašytas jis lyg ir Ekumeninei savaitei, tačiau skelbiame jį dabar - norėdami sėti brolystės grūdą ne tik ypatingomis progomis, bet ir kasdienybėje.

Iš pirmo žvilgsnio tekstas gal pasirodys mokslinis, skirtas vien „specialistams“ ar „pažengusiems“ skaitytojams. Tačiau neišsigąskite ir paskaitykite iki galo - kaip ir visi kun. Algirdo Akelaičio pamąstymai, šis straipsnis siūlo įžvalgių perliukų visiems - apie brolystę, kitoniškumą, pavydą, ir kitas labai žmogiškas savybes, kurioms vienok tikėjimo žvilgsnis suteikia kitokią šviesą. „O juk pavydas yra pati geriausia proga atpažinti Dievo mums duotas dovanas“. Netikėtai skamba, ar ne? Bet... gal ir yra tame tiesos? Malonaus skaitymo!

Pirmiausia – pats tekstas (nekreipiam dėmesio į laužytą kalbą – stenkimės pajusti pasakojimo būdą, atsikartojimus, „trūkinėjimą“ ir t. t.) pateiktas kuo pažodiškiau. Po to pabandysime pasiklausyti, ką šie broliai savąja tragedija bando mums papasakoti.

Pr 4:1-16

1  O Adomas pažino Ievą, moterį jo
Ir [ji] pastojo, ir pagimdė Kainą, ir pasakė:
Įsigijau (qanȋtȋ) vyrą su Dievu
2  Ir [ji] pakartojo gimdyti – brolį jo – Abelį.

Ir buvo Abelis ganytojas kaimenės,
o Kainas buvo darbininkas/tarnautojas žemės

3  Ir buvo, į pabaigą dienų
Atnešė/įvedė Kainas iš vaisių žemės auką Jahvei,
4  o Abelis atnešė/įvedė – taip pat jis – pirmgimius jo kaimenės ir jų taukų.

Ir pažvelgė Jahvė į Abelį ir į auką jo
5  o į Kainą ir į auką jo nepažvelgė.

Ir užkaito Kainas labai [~ turėjo didelį pyktį]
Ir krito jo veidas

6  Ir pasakė Jahvė Kainui:
Kodėl turi pyktį?
Ir kodėl krito tavo veidas?
7  Argi ne – jei darai gera – būsi pakeltas;
o jei nedarai gera – prie durų nuodėmė guli
Ir tavęs – jos troškimas/ilgesys
Bet tu [su]valdysi ją

8  Ir pasakė Kainas Abeliui, broliui jo.

Ir buvo, būnant jiems lauke
Ir pakilo Kainas prieš Abelį, brolį jo
Ir užmušė jį.

9  Ir pasakė Jahvė Kainui:
Kur Abelis, brolis tavo?
Ir pasakė:
Nežinau. Ar sargas brolio mano aš?

10  Ir pasakė:
Ką padarei?
Balsas kraujų brolio tavo aimanuoja į mane iš žemės
11  O dabar prakeiktas tu
iš/nuo žemės, kuri atvėrė jos burną
paimti kraują brolio tavo iš rankos tavo,
12  kai dirbsi/tarnausi žemę, nekartos [ji] duoti jos stiprybės tau
Bėgantis ir klajojantis būsi žemėje
13  Ir pasakė Kainas Jahvei
Didesnė kaltė/bausmė mano negu [galiu] panešti
14  Štai išvijai mane šiandien nuo veido žemės
Ir nuo veido tavo būsiu paslėptas
Ir būsiu bėgantis bei klajojantis žemėje
Ir bus – kiekvienas rasiantis mane užmuš.
15  Ir pasakė jam Jahvė:
Todėl kiekvienam užmušiančiam Kainą septyniskart bus atkeršyta

Ir uždėjo Jahvė Kainui ženklą, kad nesmogtų jam (mirtinai) kiekvienas jį rasiantis
16  Ir išėjo Kainas nuo veido Jahvės ir gyveno žemėje klajoklis, į rytus nuo Edeno.

Teksto „sunkumai“ ir grožybės

Gražūs brolių vardai. Kainas – siejamas su veiksmažodžiu „pirkti, įsigyti“. Abelis – galbūt su anuo garsiuoju Koheleto „nieku, tuštuma, tuo-ko-nėra“ (nuolat atsikartojantis neišverčiamasis hăbēl hăbālȋm). Gali būti, kad Autorius jau tokiu būdu, iš karto, bando kviesti skaitytoją atidumui. Atrodytų – jaunėlis, ganytojas (Dovydo amžius, Dovydo profesija! O juk jis – tasai, kuris yra „pagal Dievo širdį“), tačiau štai – yra tartum niekas, kaip kvapsnis, kuris išsisklaido. Jis šiame pasakojime neištaria nė žodžio.

Kita vertus, Kaino darbas/tarnystė žemei yra reikšminga. Tai – Adomo pašaukimas. Juolab kad šis tarnavimas (ištiktas krizės Egipte, kai Jahvė išsivedė savo Tautą, leisdamas jai laisvai pasirinkti tarnystę, užuot buvus faraono vergais) galiausiai išsiskleidžia liturgijoje, kuri yra tarnavimas Viešpaties akivaizdoje. Ir, žinoma, čia verta prisiminti Jn 15, 15, kur Jėzus šios tarnystės neatmesdamas ją dar praturtina Trejybės meilės apreiškimu ir iš to kylančia bičiulyste.

Skaitant Bibliją verta stebėti save – prie kurio veikėjo prisirišame, jam simpatizuojame. Dažniausiai šis prisirišimas yra paties Autoriaus norėtas ir subtiliai mums „įdiegtas“. Tačiau simpatija ir savęs atpažinimas tekste – du skirtingi dalykai. Neretai Autorius sužaidžia būtent šia korta, pasakojimo pabaigoje smogdamas panašiai kaip pranašas Natanas Dovydui: „Tai tu esi tas žmogus, kurį pats pasmerkei.“ Tad ir šiame pasakojime gali būti, kad mūsų prielankumas Abeliui yra Autoriaus norėtas. Tačiau jis lieka iki galo sąžiningas, jau pačiu vardu sakydamas, kad mes einame koja kojon su „nieku; tuo-ko-nėra“. Žinoma, tai taip pat yra ir išankstinė užuomina apie karčią Abelio dalią.

Būtina nepražiopsoti brolių vienybės. Autorius tiesiog užsispyręs vis primena, kad vienas yra kito brolis (šis žodis mūsų pasakojime pasikartoja septynis(!) kartus), ir kad nė vienas iš jų nėra koks nors „-esnis“: v.2 ... ir buvo Abelis... o Kainas buvo...; vv.3–4... ir atnešė Kainas... o Abelis atnešė – taip pat jis ...; Autorius ne tik kad „poruoja“ brolius, bet dar ir kaitalioja juos vietomis – kad tik nekiltų pagunda šių brolių lyginti ar pradėti dėlioti į „-esnis“ lentynėles.

Taip pat verta paminėti Kaino pyktį. Hebrajų kalboje jis apibūdinamas kaip kažkas, ką Kainas „turi“. Ar nebus taip, kad čia jau pačiu kalbos lygmeniu Autorius bando parodyti tam tikros Kaino laisvės pykčio atžvilgiu? – juk kažką „turi“ to, kol tai laikai prie savęs. Tas kuris „turi“, yra laisvas ir „neturėti“.

Ką reiškia tas nuodėmės „gulėjimas“ prie durų? Dažnai norima sakyti, kad ji „tyko, sėlina“, tačiau nematau, kur tai būtų patvirtinta pačioje Biblijoje... Šis veiksmažodis vartojamas parodyti, kaip guli avių kaimenės laukdamos prie girdyklos, arba kaip liūtas gulės greta ėriuko, arba kaip paukštis tupi lizde ant kiaušinių. Man rodos, kad be reikalo stiprindami šį žodį nepelnytai susilpniname tą „troškulį/ilgesį“, apie kurį kalba Autorius. Matyti nuodėmę kaip pasyvią, tačiau kupiną „apetito“ ir nepasotinamai geismaus (geras naujadaras) troškimo – kur kas stipriau. Ji iš pažiūros atrodo nepavojinga, tačiau iš tiesų yra spąstai kiekvienam, kuris jos nesisaugo!

Nestilinga aštuntosios eilutės pradžia – Kainas kažką sako Abeliui, bet mes to taip ir neišgirstame. Neretai vertėjai ar teksto redaguotojai neištveria šio nenuoseklumo ir bando tekstą „taisyti“... Keistuoliai :) Negi jie manosi esą protingesni už Autorių?

Broliai – tokie skirtingi, tokie panašūs

Akivaizdu, kad mūsų pasakojime pati svarbiausia vieta – tai skirtingas Dievo žvilgsnis į brolių aukas. Blogiausia tai, kad ši kertinė eilutė yra viena iš pačių neaiškiausių visame pasakojime...

Pirmiausia – pats žodis „pažvelgė“ (hebr. ša‘ah). Ne veltui Biblijoje jis sutinkamas trylika kartų. Pats veiksmažodis nieko nekalba apie aukos „priėmimą“ arba „atmetimą“. Jis nusako dėmesio atkreipimą į ką nors, perkeltine prasme – kliovimąsi kuo nors, rūpinimąsi ar globojimą (Jobas 10, 20 šitoj vietoj vėl apverčia „įprastas“ ir „sušukuotas“ sąvokas aukštyn kojomis: „ar nesiliausi Tu mane ‚globojęs‘ [t.y. stebeilijęs į mane kaip kankintojas, kuris be jokios priežasties vargina už save silpnesnį] ir neleisi man pagaliau atsikvėpti?“).

Kai mes skaitome apie tai, kad Dievas atsisako žvelgti į aukas (t.y. jas priimti), tenai sutinkame visai kitą (nebe ša‘ah, o nabat) veiksmažodį: „Jūsų aukų nepriimsiu, į dėkojimo atnašas iš peniukšlių nepažvelgsiu“ [Am 5, 22]. Todėl mūsų tekste negalime dėti lygybės ženklo tarp „pažvelgti“ ir „priimti“.

Atrodo, kad šiame pasakojime apie brolius šis Dievo „atidus pažvelgimas“ nusako kažkokį kone intymų santykį su aukojančiuoju. Tačiau anaiptol nekalba apie aukos priėmimą arba atmetimą.

Kita vertus – visiškai neaišku, iš ko turėtume suprasti, kad Dievas ša‘ah arba ne-ša‘ah į kažkurią auką. Su ilgesiu galime prisiminti vaikiškų Biblijų paveikslėlius, kuriuose viskas aišku: Abelio aukos dūmai – stulpu į viršų, Kaino – slenka pažeme. Tačiau suaugusiųjų Biblija mus palieka nepatenkintus. Neaišku ką šioje vietoje reiškia mįslingasis ša‘ah ir ne-ša‘ah; neaišku, iš ko galime suprasti, kad Dievas į vieno iš brolių auką ša‘ah, o į kito jau ne-ša‘ah.

Žinoma, čia bandoma suversti visą „kaltę“ pirmienoms. Esą Abelis išrinko tai, kas geriausia, o va Kainas – tai, kas „atliko“. Galbūt. Tačiau tai nepaaiškina, nei ką šis Dievo veiksmas reiškia, nei kokie ženklai parodė, kad šis skirtingumas iš tiesų įvyko.

Be įrodymų

Neturiu „teisingų“ atsakymų į anuos klausimus. Matyt, kad ir pats Autorius norėjo palikti skaitytojus šiek tiek suirzusius, kad jie grįžtų į teksto pradžią ir pradėtų skaityti viską iš naujo.

Nesakau, kad tai, ką rašysiu toliau, yra būtent tai, ką Autorius norėjo pasakyti. Tebūnie tai pasidalinimas tuo, kaip man kalba šis tekstas. Juk, kaip žinome, geras klausimas yra žymiai vertesnis už daugybę atsakymų.

Nors neturiu neginčijamų įrodymų, vis dėlto manau, kad Autorius, neperspėjęs skaitytojo, lemtingu pasakojimo momentu pakeičia perspektyvos tašką. Jau minėtos dvi pirmosios brolių apibūdinimų „poros“ yra aprašomos tarsi iš šono. Suvokiame, kad apie jas kalba Autorius, kuris yra kaip stebėtojas. Tačiau problema su mūsų nepatogiuoju „(ne)pažvegė“ yra ta, kad apie šį veiksmą Biblijoje niekur kitur nekalba Autorius. Šis „pažvelgimas“ yra visuomet matomas konkretaus asmens. O tai reiškia, jog mes jau žiūrime nebe „iš šono“, bet tarsi „iš vidaus“.

Štai čia skaitant mūsų pasakojimą gali įvykti lūžis... O ką, jeigu apie Jahvės „pažvelgimą“ į Abelio atnašą kalba jau nebe Autorius, o Kainas?!

Džiaugtis panašumu, ištverti skirtingumą

Jei mes ketvirtosios eilutės pabaigoje tikrai „liuoktelim“ į Kaino žvilgsnį, tada galbūt paaiškėja ir mįslingasis „(ne)pažvelgimas“ į brolių atnašas. Kaip minėjome, šis ša‘ah reiškia asmenišką, kone intymų žvilgsnį kuris aprėpia dėmesį, globą, pasitikėjimą.

Labai gali būti, kad Kainas, matydamas, kaip Abelis išgyvena bendrystę su Dievu, troško tokios pačios bendrystės. Ar tik nebus būtent čia Kaino (o ir mūsų) suklupimo akmuo?

Nes gali būti, kad šiuo atveju neišsprendžiamasis „(ne)pažvelgė“ reikštų viso labo: „Dievas į Abelio atnašą pažvelgė būtent taip; o į Kaino atnašą būtent taip Dievas nepažvelgė“. Atsargiai! Šitoks pasakymas anaiptol nereiškia, kad Dievas apskritai nepažvelgė į Kaino atnašą! Ir juo labiau jis nereiškia, kad tas žvilgsnis, kuriuo Dievas, ko gero, vis dėlto pažvelgė į Kaino atnašą, buvo „blogesnis“ už Jo žvilgsnį į Abelį ir jo auką... Jis tiesiog buvo kitoks, nors ir lygiavertis! Argi tai nepatvirtintų mūsų tikėjimo tuo, kad Dievas kiekvieną iš mūsų myli tikrai asmeniškai?

Kainas visu aštrumu atsistoja skirtingumo ir vienodumo akivaizdoje. Autorius visa tai sutalpina viename žodyje: „brolis“. Gali būti, kad būtent šitą viduje laikomą kartėlį Kainas būtent ir drebia broliui į akis tos kerėpliškos aštuntosios eilutės pradžioje.

Šiuo būdu skaitant pasakojimą pradeda ryškėti vaizdas, kad Kainas nori pasisavinti (tiktų žodis „konsumuoti“) visa tai, kas yra Abelio, užimti jo vietą Dievo akivaizdoje. Juolab kad Kainas, Dievo paklaustas apie jo brolį, pavadina save „šōmēr“ – žodžiu, kuris reiškia sargą, tačiau taip pat jis vartojamas apibūdinti piemenims/ganytojams – tiems, kurie saugo kaimenę.

Tačiau, o varge! Negi jis nemato, kad jo vardas nėra tiesiog „Kainas“?! Jo vardas yra: „Kainas, Abelio brolis“. Ir jeigu nebėra Abelio, tada Kainas nebeturi brolio. Jis nebegali būti „Kainas, Abelio brolis“! Nužudydamas brolį jis nužudo save!

Ekumeninei savaitei

Ne veltui – tai septynios dienos... Daug kūrimo, kuris vainikuojamas poilsiu, kuris pašventinamas poilsiu būnant akivaizdoje viso to, kas sukurta. Koks stiprus Dievas – Jis yra toks skirtingas, palyginti su kūriniais. Tačiau ištveria, nebando mūsų per jėgą įsprausti į savo dieviškumo kurpalius.

Apsireiškia stulbinamai skirtingais būdais! Įvairiais vardais! Įvairiais rūbais! Leidžiasi sutinkamas visokiose (anaiptol ne „bet kokiose“!) apeigose!..

Pavydas – tai toks nuvalkiotas velnio scenarijus... Pirmiausia jis uždengia Dievo dovanas, esančias mumyse, kad manytume, jog jų nėra. Tada parodo, kas kitame yra kitaip (sic! nebūtinai „geriau“ – tiesiog kitaip). Ir tada, kadangi nebematome, kad mumyse pačiuose yra lygiavertės (tik kitokios) dovanos – pradedame geisti to, kas yra kito, arba kitame.

O juk pavydas yra pati geriausia proga atpažinti Dievo mums duotas dovanas. Ir broliai (su visais savo panašumais ir skirtingumais) mums yra duoti kaip galimybė, o ne kaip pagunda ar papiktinimas.

Galbūt vertėtų bent jau sau asmeniškai šituo laiku ištarti: „Leisiu broliui būti kitokiam“.