Apie porų santykius, jų krizes ir galimą pagalbą kalbamės su sutuoktiniais psichologais Vilija Girgžde ir dr. Viktoru Keturakiu. 

 Pokalbį pradėsiu klausimu „nuo Adomo ir Ievos“: ką jūsų konsultavimo praktika sako apie pasirengimą santuokai? Ar tai tikrai galėtų būti tokia panacėja nuo nesėkmių, apie kokią kartais dabar kalbama? Nuo ko, jūsų manymu, tokį pasirengimą reiktų pradėti ir ką jame akcentuoti, kokius įgūdžius ar žinias perduoti?

 Viktoras Keturakis. Pasirengimas santuokai – tai pasirengimas gyvenimui. Tam negalima pasiruošti iš anksto. Taip pat lengvabūdiška apie tai nieko negalvoti. Kodėl negalima iš anksto pasiruošti? Nes nežinome, kokių iššūkių mums iškels gyvenimas su kitu žmogumi. Ką vis dėlto galima padaryti? Tai pasirinkti laikyseną, kuri praverčia ir santuokoje, ir gyvenime. Laikysena pasirengiant mokytis, keistis (nereikia painioti su keitimosi būtinybe), mokėjimu suvokti save, savo elgesį ir taip pat gebėjimu įsiklausyti ir suvokti kitą žmogų, kurį mes paveikiame savo elgesiu. Gyvenimas poroje mums pasiūlo intensyvių nemalonių jausmų, kartais net kankinančių. Pastebiu, kad šių išgyvenimų akivaizdoje žmonės elgiasi impulsyviai, „numeta“ sprendimus, atsiskiria, pabėga. Gebėjimas išbūti ir suvokti sunkius jausmus, gebėjimas būti su kitu žmogumi sudėtingų išgyvenimų metu, tik po to priimant sprendimus, gali padėti atlaikyti nemalonius santykių svyravimus poroje. 

Vilija Girgždė. Rimtis, apsisprendimas būti santuokoje yra reikalingi, bet pasiruošti jai neįmanoma. Problemas spręsti reikia tada, kai jos iškyla, o ne iš anksto įsivaizduojant. Galima primokyti žmogų 0 elkis šitaip, saugokis ano, – bet jis įsiklausys į tai tik tada, kai pats susidurs su sunkumais. Manau, kad žmonės santuokoje daug mokosi. Ypač daug išmokti reikia krizės metu, nes tos pačios reakcijos, elgesys, kuris anksčiau tikdavo,ištikus krizei nebegalioja, kiekvienąkart tenka suprasti save ir kitą vis iš naujo. Todėl pasirengimas kurti santykį, puoselėti jį ir yra tai, ką labiausiai akcentuočiau.

Pasirengimo santuokai kursuose, kur tokie yra, mokymai dažniausiai vyksta paskaitų forma. Ar tai, jūsų manymu, pakankamai veiksminga? Ateina du jauni, įsimylėję, vilčių kupini žmonės, paklauso sėkmingo gyvenimo ištarų ir kas gi jiems lieka galvose, išėjus už durų?

V. K.: Manau, kad paskaitos yra viena iš tinkamų mokymo formų. Viskas priklauso nuo tikslų. Jei tikslas yra suteikti žinias apie gyvenimą santuokoje - tada tinka paskaitos ir diskusijos. Jei tikslas yra ugdyti kompetencijas, ypač bendrąsias savęs suvokimo bei mokymosi mokytis kompetencijas, tada geriau tinka patirtinė mokymosi forma, kai dalyviai įgyja gyvos patirties ir ją apmąsto. 

V. G.: Paskaitoje informacija plaukia viena kryptimi, nebent yra proga paklausti ir gauti atsakymus į savo klausimus. Kartais žinia, perduodama paskaitos metu, sutampa su ją klausančiųjų aktualijomis, tada lieka galvose. Tačiau jei žinia yra apie kažką kitą, nei tai, kas tuo metu būna įdomu, lieka  mažai ir nėra taikoma gyvenime. Žmogus informaciją ima kaip maistą: jei tuo metu trūksta kokių “medžiagų” - pasisavina, jei nėra poreikio - nevalgo, išspjauna.

 Už žodžių „kurti santykį ir jį puoselėti“ slypi gana sudėtingas procesas, tiesa? Ar galima būtų bendrais bruožais nusakyti poros santykio kūrimosi etapus, dėsningumus, ar vis dėlto tai yra labai individualu?

 V. G. Kurti ir puoselėti yra nusiteikimas, tačiau ne viskas yra sąmoningai sukuriama, labai daug dalykų vyksta savaime, nesąmoningai. Atsigręžti į save ir sąmoningiau kurti santykį tenka tada, kai yra išgyvenamos laikinos krizės, pereinant iš vieno santykio etapo į kitą. Pavyzdžiui, pažinties pradžioje vyksta prisitaikymas, derinimasis vienam prie kito. Jeigu bent vienas iš poros jaučia kito spaudimą, tegu ir gero linkint, ilgainiui tas savo norų atsisakymas vardan kito norų apkarsta abiems. Tokiu metu santykio kūrimas ir puoselėjimas kaip sąmoningas procesas padeda porai keliauti toliau. Klausdamas savęs, ką aš kaip žmogus sakau, darau, kaip reaguoju, ką akcentuoju kitam, kad tai sukelia jam (jai) tokias reakcijas, yra sąmoningas veiksmas. Duotame pavyzdyje  apie derinimąsi prie kito norų partneris tik sąmoningai pastebėdamas, jog daro spaudimą ar pats jaučiasi spaudžiamas, gali koreguoti savo reakcijas ar elgesį. Taip santykis, manau, yra kuriamas ir puoselėjamas.

V. K.: Santykio kūrimas ir puoselėjimas - tai pirmiausia dėmesys, tai vieta mūsų galvose ir širdyse. Jeigu norime, kad santykiai mums ką nors duotų, mus praturtintų, turime ir juos pamaitinti. Tai reiškia - prisiminti ir pagalvoti ko norisi, būnant vienam su kitu. Kartais reikia “namus apsišluoti”, išsakyti nuoskaudas ir nusivylimus, padėkoti už gerus dalykus ir … tiesiog kartu pabūti “anapus rutinos”. Santykiai kaip augalai, jiems reikia dėmesio, saulės ir drėgmės, bet ne per daug. Saikas svarbu. Puoselėjimo ir kūrimo darbus padarę turime atsiduoti lemčiai, neperspausti. Tai netikėtumo ir stebuklo elementas, kuris papildo ir pasuka santykius mums nežinoma kryptimi. Santykiai nepasiduoda manipuliacijoms ir kitai prievartai.

Santykių kūrimosi gyvenime galima būtų išskirti kelis etapus ir kritinius momentus. Vienas momentas - tai susižavėjimo ir panašumų atradimas. Jį lydi saldus susiliejimo jausmas, atrandant, kad kitas žmogus yra panašus į mane. Kiekvienas iš mūsų gyvename nuolatinėje savo vienatvės akivaizdoje ir ieškome to, ką daugelis vadina savo antrąja puse. To, kas mus papildytų.

Šį momentą galima vadinti susiliejimu. Intymumo akimirkos, seksualinė patirtis irgi gali pasitarnauti susiliejimo pavyzdžiu. Tai svarbi ir praturtinanti patirtis. Manoma, kad tai yra poros santykių idealas, kurį siekiama išlaikyti kuo ilgiau ir patirti kuo dažniau.

Tačiau santykiai keičiasi, būnant kartu. Išryškėja pilnesnis vaizdas, pamatome kitokį savo ir partnerio elgesį. Susiduriam su skirtumais. Tai yra kritinis momentas. Betgi skirtumai yra galimybė rastis tikram kontaktui. Tik susidūręs su kitokiu elgesiu, kitokiais partnerio jausmais aš turiu galimybę geriau suprasti, koks yra mano elgesys, kokie mano jausmai. Skirtumų patirtis yra lydima intensyvių jausmų, pvz., pykčio ar nusivylimo, ir nekantrus pabėgimas nuo skirtumų neleidžia porai patirti jos santykių įvairovės ir daugialypiškumo. Pabėgimai būna keliomis kryptimis: puolama į skubotą artumą, intymumą (mes juk vis tiek vienas kitą mylime) arba izoliaciją (palik mane ramybėje). Abiem atvejais pabėgama nuo pilno skirtumų išgyvenimo.

Dar vienas kritinis momentas - susitikimas būnant skirtingiems. Tai momentas, kai patikima, kad pora gali ir nori būti kartu, leidžiant kiekvienam iš jų būti savimi, būti ne tokiu kaip kitas nori, nemėginant jo/jos pakeisti pagal savo įsivaizdavimą. Tai suteikia pilnesnės susitikimo patirties ir praturtina santykį.

Į santykį neateiname iš niekur, it kokie neprirašyti lapai.  Ką reiktų įsisąmoninti apie patirtis, atsineštas iš tėvų šeimų, kaip padėti sau ir kitam su visu tuo savo istorijos turtu, nebūtinai lengvu, gyventi, kad jis netaptų neperžengiamu slenksčiu poros gyvenime? 

 V.G. Visų pirma neskubėčiau su panašiais aiškinimais: “aš labai jautri  grubiems žodžiams, nes esu prisižiūrėjusi tėvų konfliktų”, “aš pasiduodu labai greitai, nes taip darydavo mano motina”, paaiškinimai nelabai padeda kasdienoje, nuo jų mažai kas keičiasi. Naudingiau žiūrėti į save dabartyje,  negu nuolat žvilgčioti į praeitį.  “Aha, dabar sutrikau, aha, ir vėl per daug „žinau“ viską iš anksto” arba “jaučiu įtampą ir pradedu daug kalbėti” - tokie pastebėjimai padeda pasirinkti, ar elgsiuosi kaip visada, ar kažkiek keisiu savo elgesį. Tai, kad gali save kurti iš naujo - labai išlaisvinanti mintis. Taip ir poros deda pastangas dėti brūkšnį ir pradėti naujai. Tačiau kol nepamatai, kad ir vėl guli grėblys, ant kurio tuoj užlipsi, užlipi. Jeigu į savo istorinį paveldą žvelgtume ne viską žinančiu, o tyrinėjančiu žvilgsniu, atsirastų daugiau erdvės ir galimybių rinktis, kaip reaguoti bendraujant su savo partneriu.

V.K. Iš tiesų mes atsinešame patirtį iš savo šeimų. Tačiau tai nėra nei vien kliūtis, nei vien parama nūdienos santykiuose. Tai tampa kliūtimi, kai mes ja aiškiname/pateisiname savo problemišką elgesį su partneriu. Tarsi faktas, kad mano šeimoje taip buvo daroma, paverstų mūsų elgesį (pvz. rėkimą, ignoravimą, ašaras ir pan.) savaime suprantamu dalyku. Mūsų tėvų šeimos perspektyva gali padėti patiems save geriau suprasti ir būti atidesniems savo elgesiui, tačiau gali ir trukdyti, kai mėginame pagrįsti ar “apginti” savo elgesį prieš kitą.

 O vaikai? Kai jie atsiranda, kartu atsinešdami ir santykių „korektūras“? Kokie čia galimi suklupimo akmenys?  

 V.G. Turbūt tų akmenų yra daug, nelygu koks akmuo kokiam keliautojui tenka. Pastebiu, kad vaiko atsiradimas jaunoms poroms kelia klausimų: „O kur dingom mudu, nes dabar viskas vien tik vaikui“? Kiti patiria konkuravimo momentų dėl to, kuris geriau dabar vaiką supranta. Kadangi aš netikiu stereotipais, kad tik motina gali geriausiai vaiką suprasti, esu įsitikinusi, kad toks varžymasis, kuris yra ekspertas, o paskui vieno iš tėvų laimėjimas, tikrai nepadeda poroms rasti naują pusiausvyrą, atėjus į šeimą vaikams. Bet tuo pačiu vaikai atneša labai daug dovanų poros santykiui, moko mylėti be priežasties ir be sąlygų, paklydus sugrąžina prie svarbiausių dalykų. Tada partneriai sako: “Na, dėl vaikų galim dar daugiau”.

V.K. Vaikai yra didelis pokytis šeimoje. Atsiranda trečias ar dar vienas gyventojas. Vaiko atėjimas - neabejotinai svarbus momentas. Kartais jis būna pervertinamas ir santykiai tarp partnerių nublanksta, nuvysta. Kitas etapas, kai abu partneriai turi susitaikyti su tuo, kad į jų intymią erdvę ateina kitas “gyventojas”. Dar vienas momentas - vaiko gyvenimo virsmai brandos kelyje. Tai vaiko pokyčiai, kuriuos jis intensyviai išgyvena ir skleidžia savo šeimoje.

Vaikai į mūsų erdvę atneša daug energijos, emocijų ir norų. Ir kai kurioms poroms būna iššūkis atlaikyti tą energiją, nes ji gali išjudinti “užkonservuotus” tarpusavio santykius. Paskutinis momentas - tai vaikų išėjimas į savarankišką gyvenimą. Tada atsiveria tuščia vieta ir porai yra didelis iššūkis išbūti susidariusią tuštumą bei peržiūrėti, kaip toliau jie nori gyventi.

 Turite gana įvairią darbo su poromis patirtį - konsultuojate, esate vedę porų savaitgalių seminarus, o praėjusiais metais „Bendrakeleivių“ sielovados centre bene pirmą kartą dirbote su poromis, susirinkusiomis į grupę. Ar pasiteisino ši darbo forma? Gal galėtumėte apie tai papasakoti išsamiau?

V. G. Pora linkusi savo sunkumus išgyventi nuošaliau nuo kitų, paprastai nenori atskleisti, kad „mes aklavietėje“ ar „sunkiai susitariame“, kad „kenčiame“. Grupė yra erdvė, kurioje susitikusios poros dalinasi savo išgyventais sunkumais, na ir džiaugsmais. Būdamas grupėje su savo partneriu, esi labiau pažeidžiamas, į tavo erdvę arčiau ateina kiti žmonės, nei dalyvaujant grupėje atskirai, individualiai. Todėl pasiryžtant eiti į grupę, partneriai susiduria su  tam tikru slenksčiu, kurį tenka peržengti. Tą „slenksčio jausmą“ partneriai išgyvena kiekvieno susitikimo metu, nes kiekviena tema kalbėdami susiduria su pasirinkimu – atviriau kalbėti, ar ne. Tai ir iššūkis, ir galimybė, o paskui – dovana, kurią dalyviai gauna, pasidalindami savo patirtimi su kitomis poromis, sulaukdami nuoširdžių grupės dalyvių reakcijų į jiems svarbius dalykus. Porų grupė nėra vienintelis būdas, kaip partneriai sau gali padėti – kai kuriems visgi geriau rinktis individualias konsultacijas. Todėl galiu sakyti, kad ši darbo forma tinka poroms, kurioms ne taip skaudu ar ne tiek intymu, ir gana smalsu atsakymų ieškoti kartu su kitais.

V. K. Gyvenimą poroje lydi pakilimai ir nuosmukiai. Poros, susidūrusios su sunkumais, yra vienišos. Juk nesmagu ir nejauku kasdieniame gyvenime dalintis problemomis su kitomis poromis ir draugais. Todėl konsultacijos ir porų grupė yra tam tikra paramos forma. Paramą patiri, kai gali pasidalinti susikaupusiais rūpesčiais ir išgirsti kitų porų atliepimus. Tačiau norint gauti paramą, tenka surizikuoti ir atsiverti, dalintis ne teorijomis, bendromis tiesomis, bet savo konkrečiais išgyvenimais, skausmais. Tai sunku. Ypač sunku atsiverti poroje. Gal tai yra intymiau, nei dalintis tik asmenine patirtimi. Gerbiu ir vertinu visų mano sutiktų porų pasiryžimą eiti ir kalbėtis apie savo sunkumus su mumis, pašaliniais žmonėmis. Tikiu, kad tam reikia drąsos ir pasiryžimo. Taip pat tikiu, jog poros gauna naudos.

Paramą konsultacijose ir grupėse sąlyginai padalinčiau į dvi rūšis. Pirmos rūšies palengvėjimas yra perlipimas per baimę, gėdą, galbūt kaltę ir kitus jausmus, išdrįstant sau, partneriui ir kitiems žmonėms pripažinti, kad mes nesusikalbame ir pasidalinant tais lydinčiais sunkiais jausmais su kitais. Tokį elgesį lydi emocinė iškrova, jausmas „tarsi akmuo nuo širdies būtų nusiritęs“, lengviau ir šviesiau žvelgiama į save ir savo santykius. Tai svarbus ir laikinas pagerėjimas. Laikinas, nes lieka neaišku, kaip nesusišnekėjimas ir skausmas atsirado. Kitas paramos lygmuo yra patyriminės įžvalgos apie tarpusavio bendravimą ir santykius. Tada, kai kyla emocinės reakcijos, noras pasakyti kitam, sustojama ir peržvelgiama, kas gi situacijoje atsitiko, kad tai provokuoja mane reaguoti tam tikru, dažnai nekonstruktyviu būdu. Žmonės iš šalies tokiais momentais padeda palaikančiu santykiu, būdami draugišku jautriu veidrodžiu ir atspindėdami kiekvieno partnerio vidinio ir išorinio elgesio momentus. Tai leidžia porai atpažinti ir suvokti savo elgesio vienas kito atžvilgiu įpročius. Tai didesnė parama, kuri gali sąlygoti pokyčius.

Porų grupė yra viena iš paramos poroms formų. Kadangi pas mus labai trūksta rimtos emocinės, socialinės ir psichologinės paramos poroms, tai šios grupės yra vienas iš būdų padėti sau ir kitiems.

Ar ketinate šį darbą tęsti?   

V.G. Taip. Netrukus vėl pradedame dirbti su nauja grupe, 10 susitikimų cikle „Bendrakeleivių“ sielovados centre, į kuriuos keliauju su pagarba, šiluma, susitinkant su žmonėmis, kurie irgi ieško. 

V.K. Taip, nes man tai yra prasminga ir tikiu, kad tai padeda poroms.

Kalbino Kotryna Dovydėnaitė

Bernardinai.lt