Iš Paryžiaus metro kabančių socialinio pobūdžio plakatų žvelgia didelės mergaitės akys ir užrašas: „Ji turi viską – mylinčius tėvus, gerus mokytojus, žinių bagažą, darbo stalą, knygų, viską, išskyrus pasitikėjimą savimi“.

Rašyti apie šią jaunų žmonių problemą – nepasitikėjimą savo jėgomis – paragino kitas „Bernardinai.lt“ publikuotas straipsnis, Jurgos Lūžaitės mintys apie vaikų auklėjimą. Pritariu straipsnio autorei – kukliam ir nelipančiam per kitų galvas žmogui šiuolaikinėje visuomenėje pritapti sunku. Mane pačią mokytojai vadindavo „Motina Terese“ pastebėję, kad aiškinau bendraklasiui uždavinį (juk turėtume konkuruoti dėl geresnio pažymio?), o tėvai šiuolaikinės visuomenės gyvenimo normų mokė sakydami, kad „geras žmogus – ne profesija“.

Tiek politikoje, tiek pramogų industrijoje iškyla ryškios ir įžūlios (=charizmatiškos?) asmenybės, būtent apie tokius žmones mes skaitome spaudoje. Dažnai jų kalbos skamba geriau nei darbai. Tačiau kaip iškilti kūrybingam, protingam, tačiau kukliam žmogui? Daryti tai, kas patinka, kas geriausiai sekasi, nesistengiant pranokti kitus ar reklamuojant save? Ko gero, bet ar ne apmaudu, kai mažiau turintis ką pasakyti, bet garsiau kalbantis asmuo tave pranoksta?

Vis dėlto manau, kad Lietuvoje, palyginti mažoje šalyje ir mažame kontekste, „rėkti“ užtenka tyliau, nei, pavyzdžiui, Prancūzijoje, kurioje užfiksavau nepasitikėjimo savimi problemą keliantį plakatą.

Grįžtant prie J. Lūžaitės straipsnio, ji užsimena apie lenktynes tarp tėvų: kurių vaikas greičiau pradės vaikščioti, skaityti, vėliau – kuris geriau mokysis, išlaikys egzaminus, įstos į geresnį universitetą… Juk nieko blogo būti geriausiam. Vis dėlto ar, darydami spaudimą vaikui būti geriausiam, tėvai nestiprina jo nepasitikėjimo savimi? Tokių tėvų vaikas, net ir gerai besimokydamas, nuolat bijos parnešti namo blogą pažymį ar neišlaikyti egzamino, ar neįstoti į nemokamą vietą ir t.t. Bijos ne tik dėl to, kad nuvils tėvus, bet ir dėl to, kad praras geriausiojo vardą. Beje, apie merginą, kuriai viskas sekasi nuo vaikystės (taigi, „nugalėtoją“ iš prigimties) rašo jauna ir įkvepianti rašytoja Unė Kaunaitė knygoje „Sudie, rytojau“ (siūlau paskaityti).

Visgi, jei kuklumas gali būti vertinamas dvejopai: kaip vertybė, aukštinanti žmogų, ir kaip savybė, trukdanti jam būti išgirstam šiandienos pasaulyje, nepasitikėjimas savimi vienareikšmiškai tampa kliūtimi siekiant pripažinimo ar paprasčiausiai visavertiškumo. Kas kaltas, jei jaunas žmogus nepasitiki savimi? Tėvų auklėjimas, charakteris, vaikystės traumos, o gal net valdžios politika? Atsakymų gali būti įvairių, bet tokiam žmogui labiau rūpi tai, ką galima padaryti norint susigrąžinti ar įgauti pasitikėjimą. Taigi, ką patarti mergaitei, žvelgiančiai iš plakato?

Visų pirma, net jei nepalaiko aplinkiniai ir nesirūpina valdžia, reikia pradėti nuo savęs – reikia išmokti mylėti save. Nors mums dažnai reikia kitų paramos ir palaikymo – žmogus juk pagaliau sociali būtybė – dažnai nutinka taip, kad sunkiausiomis akimirkomis liekame vieni. Mokymosi mylėti save kelias sunkus – apie tai geriau terašo psichologai, tačiau vienas geriausių dalykų, kuriuos gali padaryti žmogus – tai atrasti veiklą, kuri patiktų ir tiktų. Tokią, kuria užsiimdamas, jaustųsi visavertis. Neturėdamas kuo užsiimti, žmogus degraduoja, pradeda lyginti save su kitais, veiklesniais ir daugiau pasiekusiais, ir savaime išsiugdo nepasitikėjimą savimi (neva, „aš taip padaryti negalėčiau“), toliau nieko nedaro ir žiūri į daugiau kalbančias nei veikiančias „žvaigždes“ televizoriuje. Sprendimas? Tiesiog daryti. Išbandyti kuo daugiau sričių (tapymą, fotografiją, mezgimą, plaukimą, stalo tenisą, filmavimą, rašymą, matematinių uždavinių sprendimą…), kol atrasi tai, kas traukia. O su užsidegimu darant tai, kas tinka ir patinka, visavertiškumas ir pasitikėjimas savimi ateis savaime. Taip pat ir pripažinimas bei rezultatai.

Ir pabaigai: apie kuklumą ironiškai dainuoja Tomas Sinickis