Vasario 11 d. Lietuvos katalikus pradžiugino žinia apie tai, kad popiežius paskyrė dar vieną vyskupą – pranciškoną Liną Genadijų Vodopjanovą OFM. Naująją tarnystę šiuo metu jauniausias katalikų vyskupas pasaulyje netrukus pradės Telšių vyskupijoje, kur talkins vyskupui J. Borutai. „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome prieš keletą metų publikuotą interviu, kuriame nominuotasis vyskupas dalijasi mintimis apie pašaukimo dovaną.

Nuo 1997 m. per Kristaus Paaukojimo šventę (Grabnyčias) yra švenčiama Dievui Pašvęsto Gyvenimo diena. Taip Bažnyčia dėkoja Dievui už pašvęsto gyvenimo dovaną, praturtinančią ir džiuginančią krikščionių bendruomenę savo charizmų įvairove ir daugybės asmenų,  atsidavusių Dangaus karalystei, darbo vaisiais. Negalima pamiršti, jog pašvęstasis gyvenimas yra ne žmogaus pastangų rezultatas, bet dovana iš  Tėvo, „su ypatinga meile patraukiančio prie savęs kūrinį specialiai misijai“.

Kartu tai proga ir patiems pašvęstiesiems - vienuolijų ir kitų pašvęstojo gyvenimo institutų nariams - padėkoti už Dievo dovanotą pašaukimą, atnaujinti savo pažadą, taip pat ir paskatinimas visai Dievo tautai geriau pažinti ir labiau branginti pašvęstąjį gyvenimą.

Apie pašvęstąjį gyvenimą kalbamės su pranciškonu kunigu Linu Vodopjanovu OFM, Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos viceprovincijolu, Kryžių kalno vienuolyno gvardijonu.

Vasario 2 d. minime Kristaus Paaukojimo šventę, liaudiškai vadinamą Grabnyčiomis. Ši diena taip pat minima kaip Pašvęstojo gyvenimo diena. Kaip atsirado ši tradicija - pagerbti pašvęstojo gyvenimo asmenis?

Šventės pavadinimas Grabnyčios labiau liaudyje paplitęs, tai –  vertinys. Kaip anksčiau sakydavo - Grabnyčios labiau siejamos su mirtimi, žvakė, kuri pašventinama tą dieną, uždegama prie mirusiojo. Tačiau tądien minime Kristaus Paaukojimo šventę, kuri turi daug gilesnę prasmę ir yra švenčiama nuo senų laikų. Evangelijoje randame, kad  Marija su Juozapu, vykdydami seną įstatymą, Jėzų atneša į šventyklą paaukoti Viešpačiui – pagal tradiciją pirmagimiai vaikai būdavo nešami į šventyklą atlikti tam tikras apeigas - pašvęsti Viešpačiui kūdikį. Toliau skaitome, kad  Simeonas laukė tos dienos ir Viešpats jam leido išvysti Išganytojo Šviesą. Taip pat pranašė Ona irgi ten buvo, laukė ir ėmė pranašauti, kad atėjo Išganytojas. Matome, kad ta šventė labai susijusi su šviesa. Galbūt čia yra šviesa, kuri ateina į kiekvieno mūsų gyvenimą ir kartu yra labai svarbi liturginiame gyvenime. Velykų naktį šventinsime ugnį, nuo kurios uždegama Velykų žvakė. O nuo jos krikšto metu uždegama žvakė naujai pakrikštytajam, tai tarsi ta gyva šviesa, nušviečianti mus čia, o po gyvenimo žemėje eisime susitikti su prisikėlusiuoju Kristumi. Grabnyčios liaudyje labiau priimtinos ir akcentuoja momentus, kai Grabnyčių žvakė uždegama gresiant pavojui ar mirties akivaizdoje.

Iš tiesų Pašvęstojo gyvenimo diena labiau susijusi su Kristaus paaukojimu. Pašvęstojo gyvenimo diena imta minėti ne taip seniai - 1997 m. ji pirmą kartą paminėta popiežiaus Jono Pauliaus II iniciatyva. Tačiau jau Vatikano II susirinkime buvo akcentuojama ypatinga svarba tų, kurie pašventė savo gyvenimą įžadais Viešpačiui.

Kaip viename savo laiškų rašė šv. Teresė, kas beliktų iš pasaulio, jei nebūtų vienuolių. Kokia tad pašvęstųjų asmenų misija Bažnyčioje?

Pašvęstojo gyvenimo asmenys – tai moterys ir vyrai, nebūtinai kunigai, kurie savo gyvenimą pašvenčia Viešpačiui, pasižadėdami gyventi pagal Evangeliją. Pašvęstojo gyvenimo narių Bažnyčioje yra labai daug. Jų įvairovės grožis ypač atsiskleidė po Vatikano II Susirinkimo. Kokią jie misiją atlieka Bažnyčioje? Jie atlieka milžinišką darbą, dalykus, kurių kiti nelabai galėtų atlikti. Tai ir darbas su kaliniais, vargšais, ligoniais, našlaičiais, mokiniais, narkomanais, įvairiomis bendruomenėmis, pvz., Italijoje ir turbūt kitose šalyse tiek vyrai, tiek moterys naktimis dirba su prostitucijos aukomis.

Anksčiau galbūt buvo galvojama taip, kad jeigu niekur nesi tinkamas, tai tau tik į vienuolyną belieka eiti - pvz.,  nepasisekė meilė - gal tada vienuolyne tiksi. Tačiau pašvęstas gyvenimas kaip tik kviečia nerti giliau, ir Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijos dokumente „Iš naujo pradėti nuo Kristaus: atnaujinti įsipareigojimą pašvęstajam gyvenimui trečiajame tūkstantmetyje“ sakoma - „Duc in altum“ (Lk 5, 4) - irkis į gilumą, ieškok artimesnio santykio su Jėzumi. Pasišventę žmonės ieško ir atranda Kristų įvairiose tarnystėse – pas apleistuosius, vargšus, mokinius, kalinius, skriaudžiamuosius, raupsuotuosius. Aišku, ir maldoje - tai vienas svarbiausių dalykų pašvęstojo gyvenime.

Ką Jums pačiam reiškia pasišvęsti, būti pašvęstojo gyvenimo nariu? 

Būtent apie pašvęstąjį gyvenimą daug negalvojau. Galbūt labiau tai buvo paties Kristaus atradimas, o įžadai, kuriuos pats daviau, tai buvo atsiliepimas į Kristaus kvietimą gyventi tokį gyvenimo būdą. Kai atsiliepi gyventi tam tikrą gyvenimo būdą ir kai laisvai tai darai, paskui gyvendamas taip esi laimingas. Laimingas ne ta siaurąja prasme, kad turi turėti socialinių garantijų ar pan.,  bet laimingas dėl to, kad gyveni su Dievu, kasdien maldoje ir tarnystėje.

Pašvęstas gyvenimas tai nėra tam tikrų pareigų atlikimas, tai gyvenimas 24 val. per parą. Manyčiau, negali išskirti tam tikros dienos dalies kiekvienas žmogus, kuris pašvenčia savo gyvenimą kam nors – ar šeimai, ar Dievui – turi atsiduoti visiškai. Neįmanoma gyventi tarsi kokį darbą atliekant, o turi atiduoti Kristui visą save. Tai yra pašvęstas gyvenimas.

Paminėjote, kad atsiliepėte į Kristaus kvietimą, pašaukimą. Kaip jį išgirsti ir atpažinti?

Įvairiai. Pašaukimas ateina ir per kitus žmones, aplinką, iš šeimos, per girdėtą kažkieno žodį, matant kažkokį pavyzdį, meldžiantis. Kiekvienas pašaukimas yra originalus, kopijų nėra. Kiekvieno pašauktojo žmogaus istorija yra sava, Dievas yra numatęs žmogui vis kitokį planą. Pašaukimas yra kiekvienam nuostabus Dievo darbas, kai jis kviečia į savo vynuogyną įvairiais būdais. Evangelijoje irgi randame - pašaukiamas Matas, kuris buvo muitininkas, sėdėjo su pinigais. Petras, kuris žvejojo, irgi buvo pakviestas. Dievas kviečia iš skirtingų situacijų. Dievas ir šiandien kviečia kada nori, kaip nori ir ką nori. Kartais  pakviečia tokius, kurie, mums, atrodytų, kelia abejonę, bet jei Dievas yra matęs jame gera, ir jei jame yra Dievo planas, jis jį tesės. 

Ar tas Viešpaties kvietimas, beldimas į širdį būna tik kartą? O jei žmogus abejoja, nesiryžta, neatsiliepia – ar bus pakviestas dar kartą?

Žmogus turi laisvę. Ir kai tave kviečia, elgiesi laisvai – arba atsakysi, arba neatsakysi. Ar bus antras kvietimas, jei nesiryši atsiliepti į pirmąjį? Sunku pasakyti. Dievas niekados nenaudos prievartos, negali naudoti. Juk nereiškia, kad mes čiumpam ir uždarom žmogų vienuolyne. Juk kai Dievas kviečia, tas, kurį kviečia, supranta, kad yra jo laisvė - arba jis sutinka, arba ne. Čia kiekvieno žmogaus atsakas. Kai Viešpats kviečia į savo vynuogyną – tai dovana. Kiekvienas pašauktasis, priėmęs kvietimą, turi dėkoti už tą dovaną, nes tai Jo dovana mūsų gyvenimui. Pašaukimas dovanojamas, kaip ir tikėjimo dovana. Tai kvietimas, už kurį turime nuolatos dėkot, nes kitaip praėjus kuriam laikui apsiprantama su šia dovana.

Kas padeda likti ištikimam savo pasirinkimui, pažadui?

Dabar nemažai kalbama apie pašaukimo krizę, atliekami tyrimai, kodėl krizės ištinka, kas atsitinka, kodėl nebėra to džiaugsmo, kurį jautei iš pradžių, kai tave pašaukė. Todėl ir mūsų ordino generolas sako, kad turime prisiminti mūsų pirmąjį pašaukimo momentą ir išgyventi jį iš naujo - prisiminti, kad Dievas mane pakvietė ir kam pakvietė, koks mano entuziazmas buvo tada ir koks šiandieną.

Todėl pašvęstojo gyvenimo nariams yra būtina nuolatos dėkoti, prisiminti ir dalytis savo pašaukimu, tai labai svarbu, ypač bendruomenės gyvenime - galbūt aš žinau apie tave ir girdėjęs daugybę kartų, tačiau gerai vis prisiminti, nes žmogus yra linkęs į užmiršimą ir apsipratimą.

Turbūt neužtenka kartą pasišvęsti, pasakyti taip, tuos įžadus reikia nuolat atnaujinti, įveikti abejones? O jei bėgant metams supranti, kad nebėra tos vidinės liepsnelės, kuri palaikė ir vedė?

Abejonių visą laiką  buvo ir bus. Įvairiais gyvenimo momentais jos ateina ir praeina. Vienas iš dalykų - kai atiduodi gyvenimą, tai atiduodi jį visą. Juk kai tuokiasi du žmonės - jie pirmiausia tuokiasi dėl to, kad vienas kitą myli. Taip ir čia - jei atsiliepi į Dievo kvietimą, tai atsiliepi laisvai ir mylėdamas tą gyvenimą, į kurį tave kviečia.

Pašaukimų krizė ištinka dėl įvairių priežasčių, viena jų - pradeda nutolti ryšys su Dievu, dėl įvairių pareigų ir rūpesčių silpsta maldos gyvenimas, malda nustumiama į antrą ar net trečią planą. O juk tai yra vienas iš pagrindinių dalykų pašvęstam gyvenimui – pirmiausia turi būti maldos gyvenimas – tiek asmeninis, tiek bendruomeninis ir nuolatinis ryšys su Dievu, jį išgyventi; atpažinti laiko ženklus, sugebėti įžvelgti įvairiose situacijose, kurias išgyveni, ką Dievas nori pasakyti.

Kartais krizė ateina dėl kažkokių nusivylimų - kai žmogus iškelia sau per didelius idealus, kurių nori siekti ir nesugeba - pamato, kad nepasieks, o tada iškyla klausimas, kam aš čia esu tada, jei man neįmanoma jo pasiekti. Tada ateina nusivylimas ir nebėra entuziazmo gyventi tą gyvenimą, kurį jau pradėjo gyventi.

Aišku, yra daugybė tų priežasčių, bet pirmiausia nutolimas nuo maldos. Iškyla įvairių sunkumų, problemų, išbandymų, bet jei juos sprendi su Dievu, maldoje, išlauki, tada ateina ir atsakymas.

Bet ir maldos bei pašvęstojo gyvenimo formų yra įvairiausių. Yra nemažai vienuolijų, bendruomenių, kaip pasirinkti, į kurią eiti, kurioje pasišvęsti? Kaip žinoti, kad čia jau ta mano tikroji bendruomenė?

Čia irgi nėra lengva apsispręsti. Tačiau jau žmogaus prigimtyje, širdyje Dievas įdėjo tam tikrų polinkių, tam tikros krypties trauką, tarsi jungiklį – į kontempliatyvų ar aktyvų gyvenimą,  akademinę veiklą, socialinį darbą, darbą su ligoniais ar mokykloje, o gal eiti į gatves ir dirbti su vargšais. Istorijoje žinom tokių pašaukimų – pvz., Motina Teresė, kuri priklausė visai kitai kongregacijai, puikiai atliko savo tarnystę, tačiau Dievas pakvietė ją dar didesnei misijai - eiti į gatves, kas tuomet buvo iš viso nenatūralus, pavojingas ir sunkiai suprantamas dalykas.

Tad tas, kuris jaučia Dievo kvietimą, turi prašyti Dievo šviesos suvokti, kurį kelią rinktis. Savyje turi jausti, į kurią daugmaž pusę linksti. Vieną labiau traukia tik maldos gyvenimas, tyla, tai gal jį labiau kviečia į kontempliatyvų, uždarą gyvenimą melstis įvairiomis intencijomis, kitas sakosi taip neištvertų - norisi dirbti, bet gyventi bendruomenėje ar važiuoti į misijas. Yra daugybė seserų ir brolių, kurie vyksta į misijas, atlieka misionierių darbą - pvz., važiuoja į Afriką, nors kalbos nemoka ir pan., tačiau ten savo gyvenimu,  buvimu liudija Kristų, tarnaudami savo aplinkoje. Kartais pajuokaujama, kad turbūt nei Dangiškasis Tėvas nežino, kiek iš tiesų yra kongregacijų. Taigi kartais nėra labai lengva pasirinkti, bet Dievas yra  kiekviename žmoguje įdėjęs kažkokį grūdelį tos veiklos, į kurią kviečia, kuris ir nurodo, ką rinktis. Gali jausti pašaukimą į šeimos gyvenimą -  pašvęsti savo gyvenimą šeimai, gali jausti pašaukimą vienuolystei. Kiekvienam savaip, reikia klausytis širdies ir giliausių troškimų.

Ką pasakytumėte abejojantiesiems, kaip padrąsintumėt?

Pašvęstasis gyvenimas yra gražus gyvenimas, visavertis. Į jį reikia atsiliepti su meile ir laisve. Jei svajojate gyventi labiau su Kristumi, labiau išgyventi Jo artumą, manote, kad esate kviečiamas, tai daugiau galimybių yra atsakyti į kvietimą gyvenant pašvęstąjį gyvenimą. Nebijokit to gyvenimo. Aišku, jis yra ir pareiga, ir atsakomybė, tačiau tai tikrai nėra menkesnis, antrarūšis ar dar kažkoks, tai puikus gyvenimas. Kartais iškyla įvairių sunkumų bendruomenės gyvenime, tačiau viskas su Dievo valia išsprendžiama.

Kristaus Paaukojimo šventėje linkiu, kad atrastume šviesą ir mumyse iš naujo atsinaujintų pasiaukojimas, visiškas atsidavimas jam, kad mes, gyvenantys pašvęstąjį gyvenimą, nepavargtume ir visą laiką būtume Kristaus šviesoje. Tada, kaip sakoma Jono evangelijoje, kai esi šviesoje, gali liudyti apie šviesą.

Kalbino D. Žemaitytė