Neseniai draugai susilaukė pirmagimio. Turėjau progą pamatyti tėtį iškart po gimdymo. Akyse išvydau stiprų jaudulį, tramdomas ašaras, nuostabą, baimę. Kalba buvo kapota ir trumpa, rodės, jam reikia laiko, kad suvoktų savo patyrimą. Kai susitikusi po mėnesio paklausiau, kaip jam gimdymas, atsakymas buvo lakoniškas ir pilnas pasitikėjimo savimi: „Normaliai, nieko ypatingo.“

Kai likom su jauna mama dviese, pasidomėjau, kaip tėčiui sekėsi dalyvauti gimdyme jos akimis. „Nors man buvo labai svarbu, kad jis šalia, ir kitą kartą taip pat norėčiau gimdymo metu būti kartu, bet jis buvo toks pasimetęs. Tai mane trikdė. O dabar iš vis atrodo, kad tas gimdymas jam buvo nieko svarbaus“, – prisipažino draugė.

Atlikta nemažai tyrimų, susijusių su vyro dalyvavimu gimdyme. Didžiojoje Britanijoje buvo apklaustos neseniai pagimdžiusios moterys, ir pusė jų nurodė, jog vyrai gimdymo metu ne tik nepadėjo, bet dar ir trukdė. Tačiau kiti tyrimai rodo, kad jei šalia moters yra artimas žmogus, kuris bent minimaliai tam ruošėsi, daug dažniau ji gimdo be skausmą malšinančių priemonių, tiksliau, epidūrinės nejautros, ir patiria mažiau nerimo, o gimdymą atsimena kaip gražų patyrimą.

Vyrams dalyvavimas gimdyme yra emociškai stipri ir visiškai nauja patirtis. Nei jų tėvai, nei seneliai, nei proseneliai (aišku, jei jie nebuvo gydytojai) nėra matę, kaip nauja gyvybė ateina į šį pasaulį, todėl jie nežino, kaip reaguoti. Svarbiausia – dažnai vyrams neaišku, ką gi daryti gimdymo metu. Juk tas mistiškas „būti ir palaikyti savo antrąją pusę“ nelabai ką paaiškina. Taigi, šiame straipsnyje siūlau žvilgtelėti į gimdymą (kalbėsiu apie natūralų ir sklandų gimdymą) kaip vyro susitikimą su moteriškuoju pradu. Tačiau tikrai neagituoju visų vyrų dalyvauti gimdyme – manau, kad tai kiekvienos poros pasirinkimas ir tik jie žino, kas jiems geriausia. Bet vyrams, pasiryžusiems būti su moterimi gimdymo metu, pravartu visų pirma suprasti, kas per procesas yra gimdymas plačiąja prasme, įsisąmoninti savo jausmus ir reakcijas. O tada galima panagrinėti, ką konkrečiai daryti gimdymo metu.

Moteriškojo ir vyriškojo polių susitikimas

Pradėkime nuo pagrindų. Į šeimą galima žvelgti iš įvairių pozicijų: ekonominės, teisinės, psichologinės, dvasinės. Analitinės srities psichologai teigia, jog kiekvienas žmogus turi du pradus – moteriškąjį ir vyriškąjį. Moterims pirmasis pradas reiškiasi stipriau, o vyrams – antrasis. Viena iš pagrindinių kiekvieno žmogaus užduočių tai atrasti ir sujungti visas asmenybės dalis ir tapti visybiškam. Taigi, moterims reikia atrasti savyje vyriškąjį pradą ir jį įsisąmoninti, kaip ir vyrams  – moteriškąjį. Būtent santuoka, meilės ryšys su kita lytimi padeda mums keliauti tos pilnatvės link.

Moteris ir vyras, mokydamiesi vienas kitą mylėti, stengiasi priimti kitą tokį, koks jis yra, taigi, po truputį atranda paslėptas vyriškas ar moteriškas savo puses. Kaip moteris mokosi kartais įvertinti situaciją racionaliai, nepasiduoti emocijomis, nubrėžti ribą tarp „aš“ ir „kitas“, taip vyras mokosi išdrįsti pažinti emocijas, atsiduoti intymumui, įsitraukti į procesą, o ne tik siekti tikslo, pajausti savo kūną. Gimdymas yra vienas iš intensyviausių moteriškumo pažinimo potyrių.

Moteriškoji stichija ir gimdymas

Akivaizdu, kad gimdymas yra tikrai moteriškas patyrimas. Tačiau pabandykim apibrėžti šiek tiek konkrečiau, kas būdinga tam moteriškajam poliui ir kaip tai atsiskleidžia gimdymo metu.

Autoriai moteriškumą apibūdina įvairiai. Viena žymiausių analitikių Marion Woodman siūlo tokius moteriškumo apibūdinimus:

•    Moteriškumas teikia pirmenybę procesui, klaidžiojimams ir mėgavimuisi pačia kelione. Vyriškajam poliui, priešingai, būdingas tikslo nustatymas ir judėjimas tiesiai link jo.

•    Moteriškumas – tai dėmesio sutelkimas į procesą, momento „čia ir dabar“ išgyvenimas tiek kūniškai, tiek emociškai. Tai ne tik įsiklausymas į savo kūną, bet ir vadovavimasis kūno pojūčiais.

•    Moteriškumas siejamas su priėmimu, o vyriškumas su greitu reagavimu.

Analitikė Sukie Colegrave teigia, jog moteriškasis polius priima, leidžia, nusileidžia, ištirpina, sujungia, maitina. Jis padeda atrasti būties esmę –  kūno, sielos ir visatos dvasios ryšį. Leidžia suvokti savo sąsajas su žeme ir kosmosu, dieviškumu. Moteriškasis polius leidžia pereiti nuo santykio „aš ir tai“ prie santykio „aš ir tu“ ir „aš, tai, mes“. Moteriškumas moko mus girdėti ir įsiklausyti į spontaniškus kūno ritmus, pajusti ir atpažinti kūno poreikius ir jėgas, kurias kažkada bandėme kontroliuoti. Moteriškumas tai gebėjimas atsipalaiduoti. Marion Woodman teigimu, jis padeda susitaikyti su skausmu, kuris yra neatsiejama gyvenimo dalis, jį atlaikyti ir nelikti abejingam.

Taigi, moteriškasis polius mums reikalingas, kad galėtume susitelkti į procesą ir jo prasmę. Ir net jei tai yra skausminga, kelia kančią, moteriškosios savybės leidžia priimti tą skausmą, jį ramiai išjausti. Suvokę, jog gyvenime egzistuoja nuo mūsų sąmonės nepriklausantys, bet prasmingi dėsniai, galime patirti savo egzistenciją labai realiai, tikrai ir giliai.

O koks gali būt realesnis gyvenimo patyrimas nei dalyvavimas gimdyme, kur susipina kančia, palaima, nežinomybė ir stebuklas. Gimdymo metu patiriamas tikrai didelis skausmas, tačiau jo prasmė – akivaizdi. Šį skausmą lydi ir labai tikras palaimos išgyvenimas. Gebėjimas atsiverti tam patyrimui, kuris gąsdina savo nenuspėjamumu, intensyvumu, leidžia atsiverti ir meilei bei prasmei, kuri užgimsta su pirmuoju vaikelio riksmu.

Gimdymas yra toks vyksmas, kai procesui vadovauja nebe sąmonė, o gilesni mūsų klodai. Kuo geriau moteris įsiklauso į savo kūną, pojūčius, kuo labiau atsiduoda prigimtiniams vyksmams, juos priima ir jaučiasi saugesnė, tuo sklandžiau ir lengviau vyksta gimdymas. Jai svarbu ne įsitempti, o atsipalaiduoti, justi savo kūno impulsus, leisti jiems vykti ir įvykti. Ne vyriškai dominuoti, kontroliuoti, o moteriškai būti ir patirti.

Vyras gimdyme: ką daryti?

Akivaizdu, kad toks moteriškas procesas vyrams sukelia daug emocijų. Juk tai ne tik labai intensyvus, gyvenimą aukštyn kojomis apverčiantis, bet ir visai kitoks, neįprastas patyrimas. Čia nieko nesukontroliuosi, nepadarysi, savo antrosios pusės neišgelbėsi nuo skausmo, neperimsi jos kančių. Tiesą pasakius, pastangos padėti iš šono žiūrint neturi jokio rezultato – moteriai darosi vis sunkiau ir sunkiau. Ji visiškai nenusiteikusi dėkoti už nugaros masažą, tačiau gali lengvai aprėkti, jei ką padarysi ne taip. Kartais vyras mato, jog jai kažko reikia, bet ji nebegali to pasakyti. Tai ką gi daryti?

Visų pirma, vyrui svarbu suvokti ir įsisąmoninti, kad gimdymas yra daugiau gamtos, o ne mūsų pačių kontroliuojamas procesas (vėlgi pabrėžiu: tada, kai vyksta sklandžiai ir natūraliai). Vien tik būti yra didelis darbas. Tiek moteriai, tiek vyrui svarbu išdrįsti atsiverti tam patyrimui, kartu ir savo baimėmis, abejonėms, ašaroms, džiaugsmui. Laikyti moterį už rankos, žiūrėti jai į akis, matyti tą skausmą ir neatsitraukti – tai vyrui yra didelis vidinis iššūkis. Pagrindinė jo užduotis suteikti moteriai saugumo jausmą, kuris savo ruožtu skatina hormonų, reguliuojančių gimdymo veiklą, gamybą. Jei vyrai vengia šio patyrimo, moterims atrodo, jog jie apskritai gimdymo nevertina. Kaip ir minėtoje šeimoje, moteris ima manyti, kad vyrui gimdymas nebuvo svarbus.

Antroji svarbi vyro užduotis yra padėti moteriai pasitikėti savo kūnu ir jame vykstančiu procesu. Tai reiškia ne tik sakyti, kad ji tai gali padaryti, kad ji ištvers, bet ir iš tikrųjų pasitikėti organizmu, kuris suteikia naują gyvybę. Mūsų visuomenėje vyrauja vyriškas požiūris į kūną: stengiamės jį valdyti, formuoti pagal savo poreikius. Tačiau gimdyme reikalingas moteriškas požiūris į organizmą, tikėjimas jo galiomis. Patikėti ir leisti kūnui daryti tai, ką reikia, yra nemenka užduotis tiek pačioms moterims, tiek vyrams.

Kuo daugiau moteris leidžia prigimčiai „dirbti savo darbą“, tuo viskas vyksta sklandžiau. Taigi, kuo mažiau moteris bus skatinama būti racionali, tuo geriau ji galės pajusti savo organizmą. Kai gimdymas tampa intensyvus, svarbu leisti moteriai nekalbėti, nes tai skatina racionalumą. Kai kurios poros sėkmingai naudojasi pirštų kalba, pavyzdžiui: prieš gimdymą sutaria, jog piršto iškėlimas reiškia „taip“. Be to, svarbu užduoti tokius klausimus, į kuriuos būtų galima atsakyti „taip“ arba „ne“. Ne skatinti rinktis, o dažniau siūlyti, pavyzdžiui: „Nori vandens?“, o ne „Ar nori sulčių, ar vandens?“

Dar viena vyro užduotis tai atlikti visus darbus, kurie susiję su aplinka. Tada moteriai nereikia priimti sprendimų, palaikyti pokalbio ir ji gali susitelkti į save. O vyras tuo metu gali bendrauti su personalu, aiškintis situaciją, jei reikia kokios nors intervencijos, tartis su gydytojais, sužinoti, kokia rizika, priežastys, taip pat rūpintis, kad gimdančios moters poreikiai būtų kiek galima geriau patenkinti.
Pabaigoje noriu pasakyti, jog emociškai atvirai išlaikę gimdymo procesą tiek moterys, tiek vyrai patiria stiprų pokytį. Vyro gyvenime toks susidūrimas su moteriškąja stichija gali padėti tapti jautresniam, atviresniam pasauliui, geriau suvokti jo prasmę, dažniau mėgautis buvimu, susitaikyti su kančia ir ją ištverti, pamatyti aplink mus vykstančius stebuklus, naujai suvokti  savo kūną, įvertinti jo poreikius, impulsus. Toks patyrimas gali padėti suartėti su moterimi, geriau ją suprasti, tapti brandesniam kaip asmenybei.