Šis tekstas parengtas Alekso Mazeliausko laiško europarlamentarui Leonidui Donskiui pagrindu. Laiške išdėstytos mintys tikrai vertos platesnės diskusijos, todėl norime supažindinti su A. Mazeliausko argumentais ir Bernardinai.lt skaitytojus.

Visuomenėje kylant diskusijoms dėl interneto ir kitų skaitmeninių technologijų naudojimo, noriu išreikšti savo nuomonę. Esu įsitikinęs, kad dauguma šių  technologijų (interneto, kompiuterinių programų, skaitmeninių video ir audio įrašų) vartotojų, tarp jų ir įstatymų leidėjai, turi nepakankamą supratimą apie tai, kaip šios technologijos veikia. Iš to kyla ydingos praktikos, ir žmonės net nežino, kad gali būti kitaip.

Skaitmeninis pasaulis labai skiriasi nuo fizinio, todėl daug netinkamų sprendimų atsiranda bandant pritaikyti sąvokas ir metodus, kurie buvo sukurti fiziniams daiktams. Pavyzdžiui, dažnai minimas „intelektinės nuosavybės“ terminas. Jis ne tik į vieną suplaka patentus, autorines teises ir prekinius ženklus, bet bando suvienodinti šiuos dalykus su fiziniais objektais[1].

Taip pat labai svarbu nuolat prisiminti, kam šie įstatymai buvo  sukurti. Jie buvo skirti tam, kad skatintų inovacijas ir kūrybą[2]. Dėl šios priežasties autoriui ar atradėjui buvo laikinai suteikiamos monopolinės teisės. Tačiau šios aksiomos nėra laikomasi. Pavyzdžiui, dabar autorinės teisės Europos Sąjungoje, tarkime knygai, galioja 70 metų po autoriaus mirties.

Tai tikrai neturi nieko bendro su kūrybos skatinimu. Šiais greitai besikeičiančiais laikais tokie terminai turėtų trumpėti, o ne būti vis ilginami.

Net ir būdami ydingi, šie įstatymai veikė, kol neatsirado kompiuteriai ir internetas. Tada kiekvienas vartotojas tapo potencialiu kūrėju, nes kūrimo, kopijavimo ir platinimo kaštai skaitmeninėje erdvėje yra labai maži. Taigi reikėjo visiškai keisti nusistovėjusias praktikas, bet, deja, jas vis bandoma dirbtinai pritaikyti šiam naujam pasauliui.

Kaip konkretų pavyzdį išnagrinėsiu programinės įrangos licenzijavimą ir su tuo susijusias problemas (nes apie tai geriausiai išmanau). Sutinku, kad tos pačios išvados gali būti ne visai pritaikomos kitiems autoriniams darbams (knygoms, filmams), bet tai bus konkretus pavyzdys, kaip pasinaudojant skaitmeninio pasaulio savybėmis galima rasti sprendimą, nevaržantį vartotojų teisių.

Programos gali būti uždarosios arba laisvosios, angliškai – proprietary or free software (free as in free speech, not free beer)[3]. Uždarojo kodo programos pateikiamos tik kaip galutinis nekeičiamas sukompiliuotas produktas. Jų naudojimą griežtai apibrėžia licenzija. Programą galimai naudoti tik pagal nurodytą paskirti, jos negalima kopijuoti, modifikuoti ir platinti. Tokios programos dažnai yra mokamos (bet nebūtinai) ir jas kuria kuris nors vienas programinės įrangos kūrėjas.

Laisvosios programos yra savotiška uždarųjų programų priešingybė[4]. Jos taip pat licenzijuotos, bet jų licenzija suteikia:

• laisvę naudoti programą, kaip nori;

• laisvę studijuoti programos kodą ir prisitaikyti savo reikmėms;

• laisvę dalintis nepakeistomis programos kopijomis;

• laisvę dalintis modifikuotomis programos kopijomis.

Be to, perleisdamas programą kam nors kitam, turi perleisti ir tokias pat teises.

Yra daugybė priežasčių, kodėl žmonės turėtų naudotis tik laisvąsias programas. Visų jų neminėsiu, bet daugelis jų aptariamos šioje paskaitoje [5] ir šiame trumpame video [6].

Tačiau viena svarbesnių priežasčių yra ta, kad jei naudojate uždarąją programą, jūs negalite būti tikras dėl jos veikimo.  Programos autorius galėjo įdiegti papildomų funkcijų, apie kurias jūsų neįspėjo. Ganėtinai dažnai pasitaikantis atvejis, kai muzikos grojimo programa renka informaciją apie klausomą muziką ir siunčia ją programos autoriui be vartotojo žinios. Bet yra ir blogesnių atvejų. Operacinės sistemos gali turėti tokių (specialiai paliktų) saugumo spragų, kad būtų galima nuotoliniu būdu keisti įdiegtas programas ir praktiškai prieiti prie visų kompiuteryje turimų duomenų.

2009 metais kompanija Amazon nuotoliniu būdu iš vartotojų skaityklių ištrynė tam tikras knygas, kurioms parduoti jų pardavėjai neturėjo teisės[7]. Likimo ironija – tos knygos buvo Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkis“ ir „1984–ieji“. Turbūt Orvelas  netikėjo, kad dvidešimt pirmame amžiuje bus taip lengva  manipuliuoti informacija. Bet šiuolaikinis gyvenimas turi ir daugiau paralelių su romanu „1984–ieji“. Dauguma Vakarų pasaulio  gyventojų net neatsitraukia nuo elektroninių prietaisų, kurie turi filmavimo, garso įrašymo, geolokacijos prietaisus bei turi prieigą prie jų elektroninių dokumentų, susirašinėjimų ir kt. Mes  savo noru įsirengėm po teleekraną, todėl labai svarbu, kad jis nebūtų kontroliuojamas Didžiojo Brolio. Tai galima užtikrinti tik naudojant laisvąsias programas.

Laimei, laisvųjų programų yra pakankamai, kad būtų galima naudotis kompiuteriais, bet dėl didelio uždarųjų programų paplitimo, tai daryti nelengva. Dauguma žmonių net nežino, kad  laisvoji programinė įranga egzistuoja, nes mokyklose mes mokomės  naudodami vieno gamintojo kuriamą operacinę sistemą, parduotuvėse nusiperkame kompiuterius su jau įdiegta uždarąja programine įranga ir t.t. Tai yra uždaras ratas. Bet turiu vilčių, kad iš jo pavyks ištrūkti, ir vis daugiau žmonių naudojant laisvąsias  programas tiek kompiuterių gamintojai, tiek kiti skaitmeninio turinio kūrėjai pradės su tuo taikstytis.

Taigi laisvosios programos gali sėkmingai gyvuoti, o kai kurios kompanijos net uždirbti iš šių programų palaikymo. Galbūt toks verslo modelis nemaksimalizuoja pelno, bet jeigu pati bendruomenė sugeba sukurti technologiškai ne ką prastesnes, o socialiai net pranašesnes programas, tuomet kyla klausimas, ar nepermokame už uždarąsias programas tiek pinigais, tiek savo laisve.

Turėdami omenyje šį laisvųjų programų pavyzdį, panagrinėkime ACTA tekstą[8].

Jau pačios pirmosios pastabos teigia, kad nesankcionuota „intelektinės nuosavybės“ sklaida kenkia ekonomikai. Laisvosios programos tokią sklaidą laiko svarbia laisve. Tai reiškia, jog tai , ką ACTA autoriai laiko kenksmingu veiksmu savo remiamam verslo modeliui, yra teigiamas dalykas laisvosioms programos. Tačiau labiausiai mane pašiurpinęs dalykas yra 27 straipsnio 6 punktas, kuris kalba apie „skaitmeninius antrankius“ – įvairūs metodai skirti vartotojų kontrolei. Šiame punkte aiškiai kalbama, kad reikia drausti visas priemones, kurios sugebėtų apeiti šiuos „skaitmeninius antrankius“. Laisvųjų programų idėja iš principo negali derintis su tokia vartotojų kontrole, taigi laisvąsias programas naudojantys žmonės net neturėtų galimybės naudotis šitaip apsaugotu skaitmeniniu turiniu. Dar daugiau, jų programos, kurios sugebėtų perskaityti apsaugotą filmą ar kitaip apeiti draudimus, turėtų būti uždraustos. Pavyzdžiui, visos torrent programos galėtų būti uždraustos, nes jos suteikia galimybę greitai parsisiųsti failus iš kitų vartotojų. Daugelis laisvųjų programų kūrėjų naudoja torrent kaip pigų ir efektyvų savo programų sklaidos būdą.

Kitas pavyzdys – Tor tinklas. Jis suteikia anonimiškumą internete, taigi labai apsunkina naudotojų sekimą. Šis tinklas jau seniai uždraustas autoritarinėse valstybėse, bet atrodo, kad tokie draudimai gali pasirodyti (o gal jau yra) ir Europos Sąjungoje.

Manau, kad laisvųjų programų pavyzdys parodo, kaip galima išnaudoti skaitmenines technologijas savo labui. Būtent šitokio mąstymo pasikeitimo labai pasigendu iš visų remiančių tokius susitarimus kaip ACTA. O gal dabartinė sistema yra tiek atgyvenusi, kad jos iš vis reiktų atsisakyti? Štai naujausias pavyzdys – lygiai prieš keturias savaites garsus Kembridžo matematikos profesorius Timothy Gowers viešai paskelbė savo neigiamą požiūrį į dabartinę mokslinių žurnalų sistemą ir ypač į žurnalus spausdinančią kompaniją Elsevier[9]. Dabar daugiau nei 5000 mokslininkų iš viso pasaulio paskelbė nebendradarbiausiantys su šia kompanija. Galbūt tai paskatins visiškai naujų, laisvų žurnalų kūrimąsi ir didesnę mokslo sklaidą. Atėjo metas keistis.

P.S. Žemiau pateikiami mano mintis paremiantys ar praplečiantys šaltiniai. Daugumą jų priklauso Free Software Foundation, kuris yra judėjimo už laisvąsias programas pradininkas.

[1] https://www.gnu.org/philosophy/not-ipr.html

[2] https://en.wikipedia.org/wiki/History_of_copyright_law

[3] https://www.gnu.org/philosophy/categories.html

[4] https://www.gnu.org/philosophy/free-sw.html

[5] http://www.archive.org/details/RichardStallmanTalkAtTrinityCollege2008

[6] http://audio-video.gnu.org/video/stallman-software-freedom-day.ogv

[7] https://en.wikipedia.org/wiki/Amazon_Kindle#Remote_content_removal

[8] http://trade.ec.europa.eu/doclib/html/147937.htm

[9] https://gowers.wordpress.com/2012/01/21/elsevier-my-part-in-its-downfall/