Esu Aurimas Novikovas, mėginu rašyti prozą. Studijuoju, karts nuo karto rašau.
Stebiuosi, kai atsiranda žmonių, rašančių naktimis ar šiaip, nusistačiusių tam tikrą
tikslų darbo, kūrimo laiką. Gal dėl to, kad pats tai darau „laisvu“ grafiku.

Kūryba man – laisva, tad ir nesuvaržyta jokiais rėmais. Esu šiuo metu leidžiamos knygos „Nemiegantys“ autorius.

Jį atvedė anksti. Salė dar tuščia, tvoskė nulakuota mediena; tamsoka. Pareigūnai nuėmė riešus varžiusius antrankius. Kaltinamasis dėkingai žvilgtelėjo, bet išliko tylus. Jį paliko vieną, neuždarę durų.
Dar galėjo pabėgti. Bet... kur?
Nesuprato, kodėl buvo suimtas.
Net po revoliucijos, pakeitusios pasaulį, kaltinamasis siekė pildyti svajones. Ne kaip kiti, greit sugužėję.
Vyras nedrąsiai trypčiojo, žvilgsnį mesdamas tai į tribūną, kur susėdę dvylika prisiekusiųjų piktai bei kiek nustebę varstė jį akimis, tai į susirinkusius tiesiog paganyti akių.
Į salę įėjo prokuroras, pašaipiai nužvelgdamas kaltinamąjį, paskui jį įžengė ir advokatas, kai kam pamodamas, nusišypsodamas. Paspaudė oponentui ranką, kažką pasakė. Kaltinamajam tai nepatiko. Bet nieko nepadarysi – pasaulis pakito.
Jis apdriskęs. Kokį mėnesį neskusta barzda. Susivėlęs. Basas. Bet nepraradęs išdidumo.
Nuskambėjo juokas. Tai keletas prisiekusiųjų – šaipėsi ir rodė į jį pirštais, atseit, žiūrėk, koks idiotis*. Avantiūristas, nepritapęs prie sistemos, nepaklusęs taisyklėms. Kokioms? Tylėti ir neišsiskirti iš minios? Tai dvi pagrindinės, kuriomis reikėtų sekti.
Įėjęs teismo rūmų atstovas pranešė:
- Stot! Eina teismas.
Jis nužvelgė teisėją, įsitaisiusį salės priekyje. Stambus, solidus vyras. Rodos, toks, kokio reikėtų, tik bėda ta, kad jo nuomonė vis vien nieko nelemtų.
Jis rankos mostu nutildė susirinkusius, iš jo lūpų dingo šypsnys, akyse atsirado supratimas. Galėjo pasirodyti, kad kaltinamasis ir teisėjas – pažįstami.
Plaktuko dūžiu paskelbė teismo pradžią.
- Kas ir kuo kaltinamas? – kreipėsi.
- Jis! – sušuko prokuroras, ironiškai pirštu rodydamas į apdriskusį vyrą. Salėje suskambo juokas. – Jis kaltinamas! Tik to ir susirinkome! Jis paskutinis, likęs toks... nesveikas. Jis kaltinamas!
Teisėjas atrodė susirūpinęs. Lyg apie kažką mąstydamas žiūrėjo į kaltinamąjį.
- Pagal kokį kodeksą reiškiami kaltinimai?
- Pagal Revoliucijų kronikos įstatymus, gerbiamasis teisėjau. Cituoju: žmogus gali kovoti tik tautos vardan, stengtis tik dėl tautos gerovės. Šis žmogus gyvena dėl savęs, užtraukdamas mums gėdą.
- Kuris iš jūsų pabus advokatu?  - paklausė teisėjas, niekaip nesureaguodamas į kaltintojo repliką.
- Aš! – taip pat ironiškai metė sėdėjęs šalia kaltinamojo. – Nors viskas ir taip aišku.
Žiūrovai vėl nusijuokė, prisiekusieji it susitarę pritardami linktelėjo.
- Aš... Ką? Neturiu ad... advokato, - mėgino įsiterpti kaltinamasis.
- Tylos! – drėbė teisėjas, palinkdamas į priekį. Jo akyse trumpam sužibo įniršis.
- Gerbiamasis teisėjau, kaltinamasis neigia savo kaltę teigiąs, kad nesuvokia šio teismo prasmės.
- Nesuvokiu, ką ruošėtės daryti? - tarstelėjo teisėjas, kilstelėdamas antakį. Žmonės salėje pradėjo nepatikliai kuždėtis. – Kaltintojo liudytojai?
- Liudytojų nėra. Atrodo, kad byla labai paprasta, galime apklausti tik patį kaltinamąjį.
- Neprieštarausite? – teisėjas kreipėsi į advokatą.
- Nematau reikalo, teisėjau. Teisingiausa būtų apklausti tik šį žmogų.
Teisėjas atsikrenkštė, pakvietė kaltinamąjį. Šis jau buvo besėdąs į kėdę, skirtą liudytojams, bet teisėjas jį sustabdė.
- Ne, - tarė. – Stokite prieš visus. Gali būti, kad nieko panašaus gan ilgai nebeišvysime.
Kaltinamasis sutrikęs padarė kaip lieptas. Juto į save įsmeigtus galybę žvilgsnių, bet išliko ramus.
- Padarysim viską taip, kad būtų ką prisiminti, - pasakė teisėjas. – Nėra prieštaraujančių?
Prisiekusieji papurtė galvas, tiek kaltintojas, tiek gynėjas tylėjo.
- Kaltintojau, liudytojas jūsų, - pridūrė.
Prokuroras neatsistojo iš savo vietos. Žvelgė į kaltinamojo atsuktą nugarą.
- Ką jūs norėjote daryti? – paklausė tarp pirštų sukiodamas pieštuką.
- Plaukti. Plaukiau į Paryžių, - kaltinamasis atsakė beregint, lyg patvirtindamas, kad sako tiesą, žengė žingsnį artyn teisėjo, šis nežymiai linktelėjo.
- Valtimi?
- Aha.
Kažkas vėl nusijuokė.
- Valtimi? – pakartojo.
- Prieštarauju, teisėjau, - pasigirdo advokato balsas. Kaltinamasis sukluso. Negi tikrai bus ginamas? – Jau ir taip aišku, kad valtimi. Tegu pasako, kaip ją gavo.
- Daugiau nieko nebūčiau įpirkęs, pone, - pasiteisino kaltinamasis.
- Valtis jūsų?
- Ne.
- Vogta?
- Taip.
- Negi nepagalvojote, kad tai pernelyg kvaila?
Jis plaukė į Paryžių. Seniai tikėjo, kad tai – ne vien miestas, bet ir klajojimas, avantiūra. Kaip ir pats Paris, įkūrėjas, Trojos duobkasys.
Gniaužydamas pirštus vyras žvelgė į teisėją, nesuprasdamas, kodėl jis čia, šioje salėje. Juk yra daug daugiau nusikaltėlių: plėšiančių, grobiančių, žudančių, kuriuos reikia teisti. Kam alinti save dėl žmogaus, kuris vis dar gyvena valdomas jausmų?
- Aš tik siekiau savo svajonės, - pasakė jis.
- Jums reiškiami kaltinimai valties vagyste, - šaltai atkirto prokuroras, - neleistinu jūrų sienos kirtimu bei pasipriešinimu pareigūnams. Su kaltinimais sutinkate?
Salėje tvyrojo tyla.
- Taip pat esate kaltinamas tuo, kad nepaklusote revoliucijos tvarkai ir vis tiek mėginote pasiekti savo tikslą. Su kaltinimais sutinkate?
Dalis prisiekusiųjų ėmė kuždėtis: Ką? Kaip jis galėjo? Išdavikas!
Kaltinamasis apsidairė ir sutrikęs atsikrenkštė. Teisėjas pareikalavo tylos.
- Atsakysite į klausimą?
- Atleiskite, bet negi revoliucijos kronikoje parašyta, kad negalime gyventi vien dėl savęs?
- Vien dėl savęs? Senos pasakos, – niekinamai metė teisėjas, siekdamas tamsia oda įrištos knygos. – Kur, panke, manaisi esąs? – sušuko pirštu rodydamas į ją. – Pasaulis pasikeitė!
Vyras neatsakė. Nudelbęs akis tiesiog laukė Didžiojo Brolio nuosprendžio. Nesuprato, kaip pasaulis galėjo taip greitai pasikeisti. Vieną dieną iš jo atima tiek, kiek gali panešti. Kitą – liepia garbinti gimtąją žemę, nors žemė visur tokia pat... Dar kitą šaiposi iš jo noro numirti. Priešaky jau nieko nelikę. Kai nebesi toks pat, kaip dėbsantys iš aukšto, liauniesi buvęs žmogumi.
Teisėjas padėjo knygą, pamėgino nusijuokti, lyg ruošdamasis mokyti nusižengusį vaiką lingavo galva.
- Daugiau klausimų neturiu, lyg ir viskas aišku, - nusijuokė kaltintojas.
Teisėjas pažvelgė į advokatą. Šis atsistojo, gurkštėlėjo vandens iš stiklinės.
Visi sukluso, laukė, ką pasakys. Kaltinamasis savo ruožtu nenuleido akių nuo teisėjo. Gal jie iš tikrųjų pažįstami? Gal pasaulis dar nežlugęs?
- Jis jūsų, - pasakė teisėjas atsilošdamas.
Kaltinamasis - praradęs viltį. Dingo net menkiausia prasmė toliau rytais keltis, dienomis mėginti pramisti, vakarais gulti. Aplink jį nieko neliko – tėvai mirę, draugai išsiskirstę, moteris įskaudinta.
Vieną lietingą rytą po nemigo nakties jis nuslinko į virtuvę, prie peilių. Pasaulis dar miegojo. Vyras kėlėsi anksti, kad galėtų bent valandėlę pabūti su savimi, surikiuoti padrikas mintis, pailsėti, pasiruošti naujai propagandos bangai, užklupsiančiai prasidėjus dienai. Tą rytą jis pavartė vieną iš peilių, pasvėrė, patikrino, ar aštrus. Kaip tik. Oda jausdamas peilio ašmenį prieš save pamatė blausią žmogišką figūrą. Atrodė, kad tai jis pats, o gal tik jo atspindys. Žudaisi, paklausė. Jie to tik ir laukia. Kad pasiduotum. Kaip silpna mergiotė persirėžtum venas. Negi nepameni, ko dar nepadarei? Tau vis vien nepavyks, bet bent jau žūsi bandydamas, o ne toks, koks esi dabar – nuleidęs rankas.
Žmogaus atvaizdas išnyko, daugiau nepasirodė. Vyras ilgai galvojo, ką išgirdęs, nesuvokdamas - tai jo paties, ar kažkieno kito žodžiai.
Nuvyko į pajūrį. Patykojęs naktį pavogė valtelę. Jūra tąnakt pasitaikė rami. Vyras manė nuplauksiąs į Paryžių. Įvykdysiąs vienintelę svajonę. Išaušus pakilo bangos, nebežinojo, kur plaukia, buvo permirkęs, ištroškęs, alkanas, sušalęs. Sukiojamas bangų parašė dainą pačiam sau. Jis tikėjo savimi, galvojo, kad dainos žodžiai išliks atminty. Juk sugalvoti ne be reikalo. Vyras, nusišypsojęs akinantiems saulės spinduliams, užsnūdo.
Po dviejų parų valtelę aptiko pro šalį plaukęs laivas. Beveik tris dienas vandens negėręs vyras sukniubo, bet dar sugebėjo trenkti vienam iš jį apsupusiųjų...
- Tai ką, pasakysit, kad plaukėt į Paryžių tik tam, kad pašoktumėt? – niekinamai drėbė teisėjas, jo žodžius palydėjo prunkštelėjimas, advokatas patenkintas linktelėjo.
- Jis būtų mane šokdinęs, - sudejavo kaltinamasis, apsitaisęs tais pačiais skarmalais, kuriuos dėvėjo plaukdamas. – Bėgau nuo šokančių jūsų.
- Tylos!
- Bėgo, girdi!.. – nuvilnijo nuo prisiekusiųjų eilės.
- Išdavikas... – kuždėjo liesa moteris pirmoje žiūrovų eilėje.
Ilgainiui įsivyravo tyla. Netikėtai rimtą kaltinamojo veidą papuošė rami šypsena.
Pagaliau jis suvokė ką pasiekęs.
- Kodėl jūs šypsotės? – nesuprato teisėjas, vėl palinkdamas artyn.
Šypsena vis platėjo. Kad aš tau bent žodį ištarčiau, išgama, pagalvojo kaltinamasis.
Juk jis buvo Paryžiuje... Pasiklydęs jūros begalybėj, užmigęs. Sapnavo gulįs ant žolės greta Eifelio, sutemus priėjusi mergina vagilė bei įdūrusi kažką šalto jam į kūną, nuėjusi.
Užmigęs jis buvo Paryžiuje!
Plaukė, kad galėtų ramiai numirti.
- Kodėl jūs šypsotės? – garsiau pakartojo teisėjas, prisiekusiųjų eilė nustebusi žvelgė į kaltinamąjį, nesuprasdama, kaip reaguoti.
Vyras prapliupo juoktis. Sunėrė rankas sau už nugaros, kad būtų lengviau surakinti, ir juokėsi, lyg tai būtų paskutinė proga klausytis savo paties balso, juoko...
- Kodėl jūs juokiatės?! – užriko teisėjas bei visi susirinkusieji.
Suskeldėjusiose vyro lūpose pasirodė kraujas, srovele nutekėjęs žemyn.
Jis vis juokėsi, kvatojo, suprasdamas, kad jis iš tikrųjų liko paskutinis gyvasis, dar kažko siekiantis, o susirinkę, prisiekusieji bei teisėjas suglumę stebėjo jį, tokį anot jų beprotį, silpną, bevalį.
Prisiekusieji užrašė verdiktą, teismo atstovas perdavė jį teisėjui, šis į lapą nė nežvilgtelėjo – viskas ir taip aišku.
- Išsiųskite jį į Paryžių. Ir tegu ten jį užkasa.
Po kurio laiko pasirodę pareigūnai išvedė kaltinamąjį, tyčia tai stumtelėdami, tai pakišdami koją. Žmogus vis juokėsi. Teismo salėje sėdėję žiūrovai lydėjo jį su išgąsčiu akyse.
Nugalėjau juos, vienas pats, galvojo kaltinamasis.
Susirinkusieji teismo salėje apie tai nešnekėjo. Tyliai sau mąstė – jei atsiranda žmogus, kuris kovoja už save, kas būtų, jei tai darytų daugelis... mūsų?

* * *
Paryžiuje jį užkasė. Parke, kurį vėliau vėl užželdino. Praeiviai kasdien mindžiojo jo palaikus, virtusius žole. Paryžiumi.

-----

*Idiotis – Senovės Graikijoje žmogus, žiūrintis tik savęs; individas.

2011.01.26