Šv. Jono apaštalinės seserys, o ypač sesuo Dominyka Marija, Šv. Dvasios paskatinta, nusprendė į savo jaukų vienuolyną Senuosiuose Trakuose sukviesti vyrus iš visos Lietuvos. Pasikvietė į talką Vaidą Mieželį, sukurpė savaitgalio dienotvarkę ir paskelbė gerąją žinią. Pasirinkta rekolekcijų tema: „Gailestingumas – vyriška savybė?“. Sesutės karštai meldėsi, vyrai nedrąsiai registravosi, bet vasario 3 dieną į Vytauto Didžiojo Tėvoniją, spaudžiant 25 laipsnių speigui, sugužėjo apie keturiasdešimt Viešpaties išrinktųjų iš visos Lietuvos. Šv. Dvasios džiaugsmą ir Viešpaties sakramentus teikė kunigas Jonas Varaneckas,  vyrų dėmesį per konferenciją prikaustė Vytauto Didžiojo universiteto teologijos fakulteto dekanas Benas Ulevičius, o sesutės vyrus palaikė malda ir skrandžius ramino puikioje vienuolyno menėje-svetainėje. Pateikiame keletą liudijimų iš šių rekolekcijų vyrams.

Ilgai lauktasis savaitgalis – rekolekcijos vyrams „Gailestingumas – vyriška savybė?“ pagaliau atėjo, ir iš Vilkaviškio rajono (Gražiškių sen. Jakiškių km.) Senųjų Trakų link pajudėjo sidabrinė Audi A4. Marijampolėje ekipažas pasipildė dvejais, o Kaune dar dvejais vyrukais. Galiausiai, mūsų ekipažą sudarė 5 jaunuoliai nuo 18 iki 24 metų amžiaus.

Bevykstant į tikslą, mašinoje vyko karštos diskusijos, kas yra gailestingumas ir ar jo apskritai reikia. Besiginčydami galiausiai atvykome į Šv. Jono Apaštalinių seserų vienuolyną, kuriame turėjome praleisti visą savaitgalį ir išgirsti atsakymus į rūpimus klausimus.

Iš pradžių buvo neįprasta ir nedrąsu, tačiau kai įsikūrėme, pasimeldėme ir pasistiprinome iš anksto paruoštu maistu, ledai pamažu pajudėjo ir galiausiai visiškai ištirpo per susipažinimo vakarą. Iš karto pajautėme, kad susirinkusieji yra stiprūs bei gilūs tikėjime ir turi sukaupę nemažą bei skausmingą patirtį. Supratome, kad atvykome ten, kur mus nukreipė Dievas, tad laukėme ir tikėjomės gero, smagaus bei prasmingo laiko.

Pagal negausią dienotvarkę manėme, kad turėsim galybę laisvo laiko, tačiau iš tiesų laisvas laikas užsipildė dalyvių liudijimais vienas kitam. Ypač daug diskusijų kildavo prie arbatos puodelio valgomajame ar tuojau pat po vykusių paskaitų.

Sesuo Emilija per paskaitą iškėlė naujų dar neapsvarstytų klausimų ir minčių apie vyriškumą iš moteriškosios pusės. Ji priminė, kad pirmas kiekvieno žmogaus kontaktas su kitu žmogumi yra su moterimi (įsčiose). Sesuo pabrėžė, jog vyriškumui labai svarbu yra moters pažinimas. Vyras, kaip stipriosios lyties atstovas, mokosi būti gailestingas ir švelnus iš moters. Iš tiesų Emilija iškėlė dar daugiau klausimų ir apsvarstymų nei davė atsakymų.

Atvykęs VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas Benas Ulevičius parodė netradicinį požiūrio kampą į tikėjimo fundamentalumą bei smulkiausius niuansus ir pradėjo dėlioti taškus ant visų „i“. Apie tai, kad žmonės visada gimsta savimi, bet dažnai miršta ne savimi, lyg tapę netikrais. Benas kalbėjo, kad žmogus tik eidamas į Dievą, su kiekvienu žingsniu tampa vis tikresnis ir priešingai, eidamas nuo Dievo – nyksta. Kad buvęs tikrų tikriausias šviesos angelas po nuopolio virto tamsos demonu – tuo netikruoju, kuris stengiasi savo pusėn palenkti prarydamas Dievo žmones. Bet Dievas garantuoja mums tikrumą, kai žmogaus laimė tampa sodresnė, gyvybė – gyvesnė ir jis pats – tikresnis nei aplinka. To pavyzdys – prisikėlęs Jėzus, kuris ėjo kiaurai sieną, nes tapo daug tikresnis už sieną, o pastaroji liko kaip ūkas.

Benas Ulevičius pabrėžė, kad Dievas nenori tik nuplauti žmogų ir nuvalyti nuodėmę. Jam tai būtų per maža. Jis nori iš esmės padaryti žmogų TIKRESNĮ nei jis buvo iki tol. Nori žmogui suteikti kitą lygmenį, t.y. siūlo mums būti savo dangiškais sūnumis.

Dėstytojas atkreipė dėmesį, kad kiekvienas veiksmas veda mus arba arčiau Dievo, arba puolusio angelo. Netgi neveikdami ar netrukdydami klostytis įvairiems įvykiams, mes taip pat artėjame arba tolstame nuo Dievo. Apsvarsčius šias mintis, jos tikrai sukrečia, nes neturime teisės būti abejingi, kai reikia užkirsti kelią blogiui arba pasitraukti iš kelio gėriui. Negalime leisti sau tingėti ar nepastebėti to, kas vyksta aplinkui. Turime būti aktyvūs ir greitai reaguoti, nes galime prarasti bilietą į Rojų.

Seminaro vadovas iš naujo pasiūlė pažiūrėti į visai paprastus dalykus. Ypač įstrigo vienas palyginimas: „Akmuo pasaulį suvokia kaip akmuo, medis – kaip medis, o žmogus – kaip žmogus, tačiau jie vienas kito pasaulio suprasti negali, nors ir gyvena tame pačiame. Tas pats yra ir su žmogaus – dangaus palyginimu“. 

Į gailestingumą teko pažiūrėti, kaip į žmogaus užuojautą nuskriaustajam, o ne į budelio gailestingumą nuteistajam. Niekada nepagalvotum, jog tiek daug žmonių trokšta tavo gailestingumo, kad nuo tavęs tiek daug priklauso. Kad tu įvairiose gyvenimo situacijose vis iš naujo sprendi, kas nusipelno tavo meilės, o kas jos nevertas.

Taip pat buvo išsakyta tokia besąlyginio gailestingumo ir meilės frazė: „Žmogus, kurio širdis pilna meilės, net ir blogiausiomis aplinkybėmis ras, ką mylėti.“. Sesuo Dominyka dar pridėjo, jog kad ir kaip būtų sunku, turime kitą žmogų pasitikti be jokios tamsios minties. Taigi, kad ir kaip sunku būtų, – vyriškiausias poelgis su kitu žmogumi (tiek ir užpuoliku) yra būti nuolankiam ir gailestingam...

Gavome galybę įvairiausių palyginimų ir patarimų, kaip augti tikėjime ir meilėje, tačiau tikroji šių rekolekcijų „vinis“ buvo kiti jų dalyviai. Būnant vyru, sunku rodyti meilę, – juolab, kad vyrauja stereotipiška vyro samprata, sakanti, jog jis turi būti tvirtas, karingas ir gal netgi kiek negailestingas. Vis dėlto per šias rekolekcijas nepamatėme nė vieno „ugnimi“ žiūrinčio vyro. Visi nuolankūs, tačiau tvirti; gailestingi, tačiau ryžtingi. Visi jie žinojo, kas jie yra, kam atstovauja, ir kokie turi būti. Nepamatysi geresnio vyriško gailestingumo paveikslo negu pabuvojęs su tokia šaunia vyrų kompanija.

Seminaro pradžioje buvome nusiteikę, kad visi konkuruos, lyginsis ir pasirodys, kuris daugiau pasiekęs, tačiau pamatėme, jog jie tiesiog dalinasi savo pastebėjimais ir taip nuolankiai priima į savo būrį, kad tiesiog negalėjome nepersvarstyti vyriškumo sampratos. Savo gyvenamoje aplinkoje retai pamatysi nors vieną panašų vyrą, o čia tokių dešimtys. Šių vyrų krikščioniško gyvenimo liudijimas buvo galbūt net stipresnės galios negu paskaitos.

Tikrai žinome, kad norime būti panašūs į juos, tačiau turime eiti savo keliu ir susidurti su tuo, ką mums paruošė Dievas.

Linas Braukyla
Evaldas Plečkaitis
Gediminas ir Vytenis Urbonai
Ernestas Žemaitis

*****

Šaltą vasario penktadienį trise – Donatas, Jurgis ir Giedrius – iš Vilniaus, kur studijuojame ir gyvename, patraukėme į Senuosius Trakus. Palikę savo šiltą būstą, spaudžiant žvarbiam šalčiui jautėmės lyg leisdamiesi į nežinomą žygį ieškoti to kažko neapčiuopiamo, ką mes vadiname „vyriškumu“. O gal tiksliau ieškoti paties Dievo?

Atvykę į Viešpaties apreiškimo vienuolyną sužinojome, jog mūsų kompaniją sudarys net keturiasdešimt vyrų, o pasitiko ir šiltai priėmė ten gyvenančios Šv. Jono seserys. Iš tikro vyrų būta visokių, tiek jaunų studentų, tiek ketvirtą dešimtį perkopusių „senolių“, kurie tiktų mums būti tėčiais. Mums, studentams, nuostabą kėlė tai, jog mes buvome ten patys jauniausi, o vyresniesiems tai, kad Lietuvoje yra tikinčio ir beieškančio tikro kelio jaunimo. Rekolekcijas pradėję Šv. Mišiomis, po vakarienės visi susipažinome ir turėjome progos daugiau pabendrauti prie arbatos puodelio. Anot Jurgio, šį savaitgalį netrūko gero, vyriško bendravimo: „Sakoma, kad vyrai kalba dvigubai mažiau nei moterys, bet šį savaitgalį mums kalbos netrūko.“

Šeštadienį mintimis dalinosi sesuo Emilija ir Benas Ulevičius. Nors rekolekcijų tema buvo „Gailestingumas – vyriška savybė?“, bet kalbėta daug plačiau. Benas savo paskaitomis sužavėjo ir suteikė peno apmąstymams ne vienam dalyviui. Nors esu girdėjęs ne vieną Beno paskaitą ir šį kartą nemažai dalykų buvo jau girdėti, man nė trupučio nepabodo. Tai kaip gera muzika – gali klausytis ir klausytis. Kalbu juokais, bet klausantis Beno atrodo, lyg skaitytum kokią fantastinę knygą apie blogio ir gėrio kovas. Toks jo kalbėjimo stilius labai artimas, todėl kaskart beklausant vėl atgyja noras kovoti (dvasioje), ieškoti, keistis. Kažkas pabunda viduje.

Turbūt didžiausia galią ir poveikį turėjo atviri pasidalinimai. Gerbiu visus ten buvusius už drąsą, kurią jie parodė kalbėdami ne apie tai, kas buvo gražu ir gera jų gyvenime, bet apie pralaimėtas kovas, priklausomybes, skyrybas, santykius su žmonomis (tai aktualu ir mums, nes ateityje taip pat tapsime vyrais savo žmonoms), bei kur veda vienas ar kitas kelias. Kaip apibūdino ten dalyvavęs draugas: „Tai lyg seni kariai perduotų savo patirtį jaunesniems, dar nepatyrusiems kovotojams.“ Jausmas buvo tikrai panašus, o gauta patirtis neįkainojama. Nors dabar labai populiaru viską patirti pačiam, pasiklausius vyrų liudijimų, supranti, kad tai kvaila – daug geriau paklausyti patarimo ir patirti tik tai, kas gera.

Pasak sesers Dominykos, kuri skaitė paskaitą apie dosnumą, svarbu yra skirti laiko sau ir nors kartą metuose sudalyvauti rekolekcijose. Pats žodis rekolekcijos išvertus pažodžiui reiškia – surinkti iš naujo. Būtent tai mes ir darėme, gabalėlis po gabalėlio, pasitraukę nuo įprastinio gyvenimo ritmo, rinkome savo išbarstytas dalis, kad vėl būtume viena. Pasak Giedriaus „Šis savaitgalis buvo tarsi oazė judrioje kasdienybėje. Džiaugiuosi, kad vyriškoje kompanijoje galėjome ieškoti vyriškumo pavyzdžių ir melstis už Lietuvos ateitį. Mane labiausiai palietė pokalbiai prie vakarienės stalo, čia atradau artimus liudijimus ir patarimus, kaip žvelgti į gyvenimą ir liudyti gailestingumą.“

Pabuvę kartu, pasidalinę savo patyrimais ir žiniomis, įgauname jėgų, kurios leidžia mūsų dvasios varikliui veikti daug sklandžiau ir sunaudoti mažiau energijos judant gyvenimo keliu. Rekolekcijos – tai lyg pakeisti automobilio tepalus ir išvalyti filtrus.

Donatas