Prieš penkiasdešimt metų, vasario 1-ąją, pasirodė romanas, pavertęs jo autorių literatūrine įžymybe, įkvėpęs „Oskarą“ pelniusį filmą ir pakeitęs pasaulio požiūrį į psichiatrines ligonines. Kalbu apie Keno Kesey „Skrydį virš gegutės lizdo“.

Puiki proga perskaityti šią knygą iš naujo ar pirmąkart. Ir tegul akinanti Jacko Nicholsono šypsena ir velnioniškas žavesys neužtemdo jums teksto malonumo.

Fuentesas nori legalizuoti

Rašytojas Carlosas Fuentesas. Iliustracija – http://www.telegraph.co.uk

Keletas pastarųjų savaičių buvo kaip niekad gausios gan kontraversiškų ir radikalių rašytojų kalbų, darbų ir pamąstymų. Pradėkime nuo vieno žinomiausių Meksikos rašytojų . Aštuoniasdešimt trejų metų autorius, Kolumbijoje sausio pabaigoje vykusiame literatūros festivalyje sutiktas kaip roko žvaigždė, rėžė kalbą apie Lotynų Amerikos bėdas ir literatūrą.

Didžiausią susirūpinimą rašytojui kelia Meksikos narkotikų karteliai. Fuentesas pareiškė, kad vienintelė, jo manymu, išeitis iš susidariusios padėties – dekriminalizuoti ir legalizuoti kai kuriuos narkotikus. Pasak jo, tai vienintelis būdas sustabdyti smurto bangą, per praėjusius penkerius metus nusinešusią daugiau nei 50 000 gyvybių. „Tai neslūgstantis karas. Kartais laimime mes, karais jie. Tačiau nužudyta jau daugiau nei 50 tūkstančių žmonių ir jų artimiesiems nesvarbu, kas laimės“, – sakė rašytojas.

Jis taip pat kalbėjo apie kylantį naują Lotynų Amerikos literatūros bumą ir tokias naujas žvaigždes, kaip 1973-aisiais Kolumbijos sostinėje Bogotoje gimęs Juanas Gabrielis Vasquezas (mes jo kol kas nežinome, neskaitėme, bet, tikiuosi, kokios nors knygos kada nors sulauksime).

C. Fuentesas pabrėžė, kad šiuolaikiniams Lotynų Amerikos rašytojams daugiau nebereikia pasakoti apie savo praeitį, šaknis, istoriją. „Šie dalykai jau yra papasakoti. Dabar jie gali kalbėti apie šiandieną. Pasaulis peržengė nacionalinės literatūros ribas ir į rašytoją dabar žiūrima tik kaip į individą“, – įsitikinęs C. Fuentesas.

Jis taip pat sako esąs tikras romano ateitimi. „Daugybė žmonių šneka, kad romanas mirė, jį nužudė technologijos. Tačiau jis vis dar gyvuoja. Kodėl? Todėl, kad pasakoja dalykus, kurių neįmanoma pasakyti kitaip. Nemanau, kad romanas mirs. Kad ir kaip ten būtų, mes rašysime romanus, net jei jų niekas nebeskaitys“, – sakė Fuentesas.

Paklaustas, kokias penkias knygas rekomenduotų kaip įvadą į didžiąją literatūrą, rašytojas atsakė trumpai ir aiškiai: „Don Kichotą, Don Kichotą, Don Kichotą, Don Kichotą, Don Kichotą“.

Šio autoriaus neskaičiusiems ir nežinantiems rekomenduočiau susirasti 1983-iaisiais išleistą didžiulį ir gana sudėtingą jo romaną „Skaidriausio oro sritis“.

Romanas – amžinoji vertybė?

JAV rašytojas Jonathanas Franzenas. Iliustracija – http://www.nndb.com

Tame pačiame festivalyje kalbėjęs garsus JAV rašytojas Jonathanas Franzenas (jo romanas „Pataisos“, kur ne taip jau maloniai kalbama ir apie mūsų šalį, lietuviškai išleistas 2003-iaisiais) baiminosi, kad elektroninės knygos atneš nepataisomą žalą pasauliui.

„Galbūt po penkiasdešimties metų ant popieriaus spausdintos knygos nerūpės niekam, bet jos rūpi man. Skaitydamas knygą, aš rankose laikau ypatingą daiktą, tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku. Kažkas itin sunkiai dirbo, kad kalba skambėtų būtent taip kaip turi skambėti, kaip jie nori, kad skambėtų. Jie buvo pakankamai įsitikinę savo parašytais žodžiais, kad išspausdintų juos popieriuje. O skaitant ekrane mums atrodo, kad mes visada galime juose esančius žodžius ištrinti, pakeisti, sukeisti vietomis. Todėl tokiam dėl literatūros pamišusiam žmogui, kaip aš, ekranas nėra pakankamai patikimas ir amžinas“, – sako J. Franzenas.

Pasak Franzeno, toks patikimumo ir amžinumo derinys visada buvo rimto skaitytojo gyvenimo dalis. „Viskas gyvenime keičiasi taip greitai, o štai yra tekstas, kuris nesikeičia. Ar po penkiasdešimties metų dar bus taip besijaučiančių skaitytojų. Ar dar kas nors ilgėsis kažko pastovaus ir nekintamo? Bijau, kad tam dingus, pasaulis gali subyrėti, – sako rašytojas ir tvirtina, kad technologių ir kapitalizmo derinys sukūrė nevaldomą pasaulį. – Jei nuvykstate į Europą, pajuntate, kad politikai ten nieko nereiškia. Sprendimus Europoje priima bankininkai. Ir ai neturi nieko bendra su demokratija ar žmonių valia. O mes esame jų įkaitai, nes mums patinka mūsų išmanieji telefonai.“

Franzenas teigia, kad jeigu knygos išnyks po penkiasdešimt metų, jis džiaugiasi bent tuo, kad nematys šio pokyčio. „Mirštantieji guodžiasi bent tuo, kad viskas, ką jie palieka, daugiau nebebus jų problema. O jei rimtai, pasaulis kinta taip greitai, kad nežinau ar galėčiau psichologiškai ištverti dar 80 metų pokyčių“.

J. Franzenas, kažkada pareiškęs, kad „vargu ar žmogus savo darbo vietoje turintis interneto ryšį geba rašyti gerą prozą“, garsėja savo keistenybėmis. Rašydamas naują romaną jis ne tik išjungia internetą, bet ir užlieja jungtį klijais, be to, ištrina visus kompiuterio žaidimus bei dirbdamas dėvi specialias triukšmą slopinančias ausines.

Imkite mane ir parsisiųskite

Rašytojas Paulo Coelho

O štai garsusis bestselerių kepėjas Paulo Coelho paskelbė prisidedantis prie garsaus laikmenų apsikeitimo puslapio „Pirate bay“ ir paragino visus pasaulio piratus susivienyti bei „pasigrobti viską, ką esu parašęs“. Na, tai skamba kaip išskirtinis savimylos ir begėdiško „pijaro“ pavyzdys, tačiau verta į jį pažvelgti plačiau. Priežastis paprasta: Coelho teigia, kad jo knygoms atsiradus piratų tinklapiuose, pakilo ir jo knygų pardavimai knygynuose.

„Prašome, – kviečia Coelho, – siųstis mano knygas nemokamai ir jeigu jos jums patinka, nusipirkite ir tikrą knygą knygyne. Taip mes pasakysime industrijai, kad gobšumas niekur neveda.“

Coelho pripažino, kad būdamas autoriumi, turėtų ginti intelektinę nuosavybę, tačiau to nedaro. „Senos geros dienos, kai kiekviena idėja ar mintis turėjo savininką, jau liko praeityje. Visų pirma todėl, kad visi rašantieji nuolat perdirba ir perrašo vis tas pačias keturias temas: meilės ryšį tarp dviejų žmonių, meilės trikampį, kovą dėl valdžios ir pasakojimą apie kelionę. Antra, visi rašytojai nori, kad juos skaitytų, nesvarbu, laikraštyje, tinklaraštyje, brošiūroje ar ant sienos.

Kuo dažniau mes išgirstame mums patinkančią dainą per radiją, tuo labiau norime nusipirkti albumą. Taip pat yra ir su literatūra. Kuo daugiau žmonių piratiniu būdu parsisiunčia knygą, tuo geriau. Jei jiems patiks pradžia, jie nusipirks knygą, nes niekas taip nevargina, kaip ilgų tekstų skaitymas kompiuterio ekrane“, – įsitikinęs rašytojas.

Lyg ir turėčiau tokia jo iniciatyva džiaugtis, bet nesidžiaugiu. Kažkur čia šuo pakastas... Žinia, požiūris į autorines teises ir intelektinę nuosavybę keičiasi, tačiau kai dėl piratavimo klesti niekdariai – nieko gera.

Laiškas? Rašytas ranka?

JAV rašytojas Dave‘as Eggersas. Iliustracija – http://www.strandbooks.com

Regis, rašytojų valioje atgaivinti dar vieną gerokai šiais elektroninio pašto ir socialinių tinklų laikais primirštą malonumą – laiškų rašymą. Garsus JAV rašytojas Dave‘as Eggersas subūrė grupę rašytojų, siūlančių skaitytojui galimybę kas savaitę gauti po jų ranka rašytą laišką. Šis jo sumanymas susilaukė jau daugiau nei keleto tūkstančių norinčiųjų.

Kita JAV rašytoja Mary Robinette Kowal, pasiūliusi skaitytojams „laiškų mėnesio iššūkį“ sakosi sulaukusi daugiai nei 20 000 susidomėjusių. „Sugalvojau tai todėl, kad elektroninių laiškų rašymas ėmė atrodyti kaip darbas, net jei rašydavau draugui. Ėmiau rašyti paprastus laiškus ir supratau, kad man tai labai patinka, – sako ji. – Kai pažvelgi į savo pašto dėžutę ir randi voką, tučtuojau pajunti atradimo džiaugsmą. O skaityti ranka rašytą laišką – taip pat nemenkas malonumas. Juk iš rašto gali matyti rašiusiojo žmogaus nuotaiką, proto būseną.

Laiškas – daug intymesnis ryšys, nei elektroninis paštas. Kai aš mirsiu, manote kas nors skaitys mano elektroninį paštą ir jame išsaugotus senus laiškus?“ 

Taip, jei rašytojas netingi papataikauti skaitytojui ir nori pareklamuoti savo knygą ar savo nuostabią asmenybę, geresnio būdo nerasit. Kas iš jūsų nenorėtų gauti ranka rašyto Rolando Rastausko, Marcelijaus Martinaičio ar Gintaro Grajausko laiško? Įdomu, ar jie sutiktų?

Putinas jums atrinko šimtą knygų

EPA nuotrauka

Pajutęs, kad praranda Maskvą ir didžiosios dalies inteligentų palaikymą (o be to, regis, neišgyveno nė vienas Rusijos valdytojas), Vladimiras Putinas puolė paskubomis rašyti kalbas ir žadėti pačias įvairiausias reformas. Viena iš  jo „inovacijų“ –  100 rusų rašytojų knygų sąrašas, kurį turėtų perskaityti kiekvienas mokinys.

Savo straipsnyje „Rusija kaupiasi – iššūkiai, į kuriuos mes turime atsakyti“ jis rašo apie JAV XX amžiaus pradžioje bandytą įdiegti literatūrinį kanoną. „Kiekvienas save gerbiantis studentas turėjo perskaityti šimtą specialiai sudaryto sąrašo knygų. Kai kuriuose JAV universitetuose ši tradicija išsaugota iki šiol, – tvirtina Putinas. – Mūsų tauta visada buvo skaitanti tauta. Apklauskime mūsų kultūros autoritetus ir sudarykime 100 knygų, kurias turėtų perskaityti kiekvienas rusų moksleivis sąrašą. Ne iškalti, o savarankiškai perskaityti. O mokyklos baigiamajame egzamine tas moksleivis turėtų parašyti rašinį apie tai, ką perskaitė.“

Skamba tiesiog nuostabiai, tačiau Putino „intelektualų“ sudarytas sąrašas greičiausiai bus gana apgailėtinas. Šiuolaikinės rusų literatūros jame greičiausiai su žiburiu nerasite (užtenka prisiminti, kaip judėjimo „Naši“ nariai degino ir į tualetinį popierių mainė Vladimiro Sorokino ir Viktoro Pelevino knygas; kaip buvo tyčiojamasi iš Boriso Akunino ir Eduardo Limonovo).

Šis pasiūlymas sukėlė audringą polemiką rusų spaudoje, pulti sudarinėti patys įvairiausi sąrašai, imta svarstyti, kas į jį patektų. Deja, tai greičiausiai daug triukšmo dėl nieko. Eilinis kauliukas, numestas pagraužti. Kukli provokacija ir užuomina į tai, kaip turėtų būti jei Vladimiras Vladimirovičius duotų galvai ir rankoms valią...     

Rašytojai jums atrinko dvidešimt knygų

O štai dar vienas sąrašas: daugiau nei šimtas žymiausių JAV ir Didžiosios Britanijos rašytojų dalyvavo apklausoje „Rašytojai renka savo mėgstamiausias knygas“.

Svarbiausiu XIX amžiaus literatūros kūriniu, jų nuomone, tapo Levo Tolstojaus „Ana Karenina“, o XX amžiaus – Vladimiro Nabokovo „Lolita“ (įdomus poslinkis – nuo po traukiniu puolusios aukštuomenės damos, nelaimingos meilės aukos iki gundančios nepilnametės, pražudžiusios pragaištingos aistros apimtą profesorių. Kiek čia būtų galima spekuliacijų sugalvoti!)

Tarp 125 apklaustųjų esama tokių rašytojų kaip Joyce Carol Oates, Normanas Maileris,  Stephenas Kingas, Jonathanas Franzenas, Ann Patchett.

Jie turėjo išrinkti dešimtį geriausių ir svarbiausių grožinės pasaulio literatūros kūrinių. Iš viso rašytojai pasiūlė 544 kūrinius. Jei knyga būdavo pirmoje vietoje, ji gaudavo dešimt balų, jei paskutinėje – vieną.

Sąrašus rasite pateiktoje nuorodoje. Keisčiausia tai, kad tuose sąrašuose nėra nė vieno poeto (na, nebent Viljamas Šekspyras). Daugiau nei pusė arba pusė autorių – anglai ir amerikiečiai, tačiau tai nestebina, nes ir rinko juos anglai bei amerikiečiai. Žodžiu, netobulas, tačiau tam tikra prasme įdomus ir oficialųjį literatūros (bei rašytojų) skonį atspindintis sąrašas.

Pasakoms galas?

Gal tikrai pasauliui ateina galas? Pasirodo, šiuolaikiniai tėvai nebeskaito vaikams klasikinių pasakų, nes mano, kad jos pernelyg baisios. Atliktas tyrimas parodė, kad vienas iš penkių tėvų neskaito vaikams senų pasakų, o vienas iš trijų tėvų teigia, kad pasaka apie Raudonkepuraitę pravirkdė jų mažylius.

Daug tėvų vengia vaikams skaityti senas pasakas, nes jų nuomone jose kalbama apie bjaurius dalykus: vagystes, žmonių grobimą, smurtą, ir taip toliau. Nemenka tėvų dalis teigia, kad tokias pasakas skaito ne jaunesniems nei penkerių metų vaikams. 52 procentai tėvų mano, kad „Pelenė“ – morališkai pasenusi, nes jame vaizduojama visą dieną sunkius buities darbus dirbanti jauna moteris. Du trečdaliai tėvų teigia, kad tokių pasakų neskaito bijodami, jog jų vaikai sapnuos košmarus.  

Kita vertus, tėvai mano, kad senos pasakos daug labiau tinkamos mokyti vaikus moralės pagrindų, nei dabartinė literatūra vaikams. Hm. Suprask kaip nori.

Tiesą sakant, vaikas, kuris neverkė skaitydamas pasaką, ar nebijojo jose kartais slypinčios tamsos, užaugs nepasiruošęs gyvenimui. To nepamatysi paviršiuje. Juk pasaka – kolektyvinės visų mūsų pasąmonės dalis. O ją neigti, jos išsižadėti ar ją ignoruoti – pavojinga. Žinoma, tai tik kukli mano nuomonė.  

P.S. „Nacionalinis saugumas – pagrindinė nacionalinio nesaugumo priežastis.“ „Jeigu jūs parašėte tekstą, kritikuojantį redagavimą ar korektūrą, jame būtinai bus pastebima redagavimo arba korektūros klaida“. Šį ir kitus rašytojų ir rašytojams sugalvotus dėsnius galite rasti štai čia.

Iš ko atpažįstame autorių? Iš tinklelio drugeliams gaudyti. Iš raiščio ant akies. Iš pypkės. Kam priklausė šie aksesuarai ir kokie dar rašytojai žinomi savo išskirtiniais daiktais, galite sužinoti štai čia.

O štai čia – akims paganyti: 3D abėcėlė trumpai primenanti įvairių šriftų atsiradimo istoriją. Gražu.