Nuotrauka iš eFoto.lt

Kai anų metų Vasario 16-ąją pamačiau pro Šv. Onos bažnyčią Rasų kapinių link žygiuojančią kelių dešimčių jaunų žmonių rūsčiais veidais eiseną su transparantais, kuriuose buvo atspaustos žymių istorinių asmenybių fotografijos, susinervinau. Tai nebuvo vienintelis jausmas: tą akimirką išgyvenau  dar ir gailestį, nusivylimą bei nuobodulį. Lėtai judanti eisena, su priešais važiuojančiu policijos automobiliu, priminė mūsų tautos didvyrių – Vydūno, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, kelių mūsų partizanų vadų ir kt. – laidotuves.

Po to ne kartą klausiau savęs, kodėl stebėdamas tą eiseną nervinausi? Kodėl taip būna kaskart, kai pasipuošę tautine atributika žmonės, jauni ir vyresni, skanduodami patriotinius šūkius ir traukdami pirmąsias „Ant kalno mūrai“  eilutes, patraukia Gedimino prospektu? Kiekvienais metais, artėjant valstybinių švenčių maratonui, šis kiek primirštas klausimas vėl iškyla į paviršių, nes žinai: jie vėl žygiuos, vėl skanduos, vėl eksponuos savo meilę Tėvynei, o žiniasklaida, niekada pernelyg nesirūpinusi žodžių reikšmių niuansais, vėl kalbės apie „patriotinį jaunimą“.

Žygiavimas Kovo 11-ąją – tai tik vienas epizodų reiškinio, kurį pavadinau patriotizmo raiškos skurdu. Kiti epizodai, tai grynai patriotinės laidos, konkursai ir naujų tradicijų diegimas, dirbtinai pakylėtos kalbos, šventiniai koncertai, bandantys įžiebti Atgimimo dvasią, istorinių knygų įvadai, kuriuose atvirai deklaruojamas patriotizmas ir demaskuojami priešai, isterija dėl emigruojančiųjų, kaltinant juos nepatriotiškumu, nekritiškas požiūris į šalies praeitį, trumpai tariant kalbėjimas apie tėvynę, primenantis tarpukariui ir dar giliau, XIX amžiui, būdingą retoriką.

Mūsų viešojoje erdvėje nematyti alternatyvių patriotizmo raiškų, o jei jos ir egzistuotų, plačiosios visuomenės nebūtų traktuojamos kaip „patriotiškos“.

XIX amžiui būdingos meilės Tėvynei būdą, kai Europoje kūrėsi valstybės, kai susivokę visuomenių elitai ugningais žodžiais ir gestais budino ir telkė mases, kūrė šventes, kai šventų tekstų atradimas ir rašymas, aiškus atsiribojimas nuo kitų tautų, istorijos unifikavimas buvo vienintelis kelias išsikristalizuoti visuomenės organizacijos tipui, kurį vadiname tauta. Kai Vinco Kudirkos „Varpas“ ir jo „Kelkite, kelkite“ skambėjo moderniškai, nes tai buvo autentiška ano meto dvasios išraiška. Kaip ir Jono Basanavičiaus didingos Lietuvos praeities vizija.

Negali sakyti, tokios retorikos egzistavimas šiandien – savotiškai žavingas. Lygiai kaip žavingas senas gramofonas, įkurdintas moderniame interjere. Arba vis dar veikiantis praėjusio amžiaus pirmos pusės fotoaparatas. Jie traukia akį, domina, nes mena laikus, kurių nebėra (o juk daugelis žmonių jaučia tam silpnybę), tačiau iškart sukeltų šypseną, jei kas nors visu rimtumu imtų tvirtinti, kad gramofonas – tai visai šiuolaikiškas instrumentas, prilygstantis kompaktiniam grotuvui, o seną fotoaparatą galime drąsiai naudoti kasdienybėje. Tokie tvirtinimai būtų kiek juokingi, nes neadekvatūs. Bėgant laikui technika tobulėja, ir tik visiškas ekscentrikas galėtų to nepaisyti.

Panašiai ir su XIX amžiaus stiliaus patriotizmu. Jis žavus, jei nėra pagrindinis ar vienintelis. Priešingu atveju būtų kaip su tuo gramofonu ar fotoaparatu. Bėda ta, kad šiandienos Lietuvoje būtent taip ir yra. Mūsų viešojoje erdvėje nematyti alternatyvių patriotizmo raiškų, o jei jos ir egzistuotų (atidesnis žvilgnis jas vis dėlto pamatys), plačiosios visuomenės nebūtų traktuojamos kaip „patriotiškos“. Tai gerai savo darbą dirbantis mokytojas, medikas, policininkas, ugniagesys, tai mama ir tėvas, mylintys ir tinkamai auklėjantys savo vaikus, tai visi neabejingi greta esančiajam žmonės. Be abejo, ir tie, kurie sąžiningai moka mokesčius.

Kas galėtų nevertinti Vydūno, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Adolfo Ramanausko-Vanago, Jono Baliukevičiaus-Dzūko ir manyti, kad jų mintys nebeaktualios? Kas galėtų negerbti ir kitų mūsų valstybės simbolių? Kas galėtų nesidžiaugti gerais darbais, kuriuos nuveikė šie ir kiti mūsų tautiečiai? Išties, kai ką nors vertingo turi, neslepi to, nori, kad ir kiti pamatytų. Tačiau tai turi vertę, jei egzistuoja daugiau būdų pagarbai jiems išreikšti. Tarp jų – būdas tos pagarbos išvis neišreikšti, net negalvoti apie juos, vien liudyti jų idealų aktualumą mažais darbais. 

Tokius „mažus darbus“ įprasta vadinti pilietiškumu, kurį dabar mėgstama ne visai teisingai supriešinti su patriotizmu. Lyg pilietiškumas sykiu nebūtų patriotiškumas. Kita vertus, ši skirtis leidžia atriboti patriotinį trimitavimą nuo tiesiog dorai gyvenančių žmonių, kurie į mūsų socialinį gyvenimą įneša tvarkos, stabilumo, darbų. Dėl jų ištvermės, atkaklumo ir sugebėjimo priimti kasdienybės banalumą – be šūkių, be gynybinės stovėsenos, be deklaracijų – gyvename palyginti užtikrintą gyvenimą ir galime tikėtis geresnės ateities.

Ar tikrai patriotizmo deklaravimas „senuoju stiliumi“ vyksta norint išreikšti meilę Tėvynei? O gal jis deklaruojamas visų pirma norint užmaskuoti nepasitikėjimą savimi ir pasauliu? Ar tokie patriotai nepanašūs į peraugusius paauglius, kurie be mėgstamos „grupės“ simbolių vis dar negali pasijusti saugiai šiame spalvingame ir iššūkių kupiname pasaulyje? Kai girdžiu skanduojant „Lietuva, Lietuva“, girdžiu tik beviltišką –  „padėk man, padėk, noriu būti stiprus, noriu būti išskirtinis“.