Mūsų valstybės atkūrimo šventei jau beveik šimtas metų. Per tą laiką pasikeitė daug – kelios epochos ir kartos, o ir visas XX amžius Lietuvai buvo bene pats dramatiškiausias – tris kartus atkurta nepriklausomybė, du kartus vėl prarasta.

Šiandien ne vienam iš mūsų kalbos apie Lietuvą asocijuojasi su tokiomis sąvokomis kaip krizė, biudžetas, finansavimas, kitiems emigracija, nedarbas. Bet ne taip viskas blogai – Lietuva asocijuojasi su krepšiniu, NATO, laisvuoju pasauliu, atvira ir konkurencinga ekonomika. Tad žodyje Lietuva telpa visko labai daug, tereikia tik pasirinkti.

Kas gi ta vasario 16-sios Lietuva? Kas ta vėl atsiradusi valstybė, kuri buvo ištrinta iš žemėlapio daugiau kaip šimtą metų, kuri bandė atkurti pražuvusią Lietuvą su Napoleonu ir per kruvinus sukilimus, kuri galų gale atkūrė visai kitą Lietuvą, tokią, kurios pasaulis ir nematė, ir nesitikėjo?

Susitikęs intelektualus, menininkus, mokslininkus ir dar daug žmonių, visada sakau, kad lietuvių tautą sukūrė ne karinė jėga, ne palanki demografija, ne dideli pinigai ir labai gera vadyba. Lietuviais mus padarė.... kultūra. Paprasta liaudies kultūra. Juk šiandien esame lietuviais todėl, kad prieš šimtą ir daugiau metų kaimo žmonės suvokė, kad nepaisant visų gyvenimo negandų, reikia mokytis lietuviško rašto, ignoruoti valdišką „graždanką“, dainuoti savo liaudies dainas, užrašinėti sakmes... Tos kaimo moterys neturėjo nei finansavimo, nei programos, nei specialistų konsultacijos. Gal jų ir nereikėjo, nes norą tada lėmė širdis.

XIX amžiaus Lietuvos kaimo niekaip nepavadinčiau prasčiokišku, besirūpinančiu, kaip išgyventi ir kaip sukišti į kojinę kokį atliekamą pinigėlį. Panašu, kad būtent tada ir įvyko pasirinkimas Europa ar Eurazija. Nenuostabu, kad ta sodžiaus kultūra tapo tautiškumo pagrindu ir išstūmė aristokratiją, kuri gynė jau nebe tą Lietuvą.

Aišku, kad 1918 metų Lietuvą sukūrė ne tik kaimas. Kūrė miestas, kuriame daugėjo žmonių, galinčių steigti gamyklas, mokslo įstaigas, galinčių ne tik svajoti, bet ir svajones įgyvendinti. Kūrė ir emigracija. Jei jau ir buvo koks finansavimas, tai jis atėjo iš tų, kurie darbą Lietuvai suvokė ir vergyste Čikagos skerdyklose bei Pensilvanijos kasyklose. Po to atsirado ir protai, ir pinigai, bet pradžia slypėjo paprasto lietuviško žodžio kultūroje. Šiandien kai kas kultūrą tapatina tik su pramoga, o iš tikro - tai mūsų šiuolaikinės valstybės atsiradimo būdas.

Vasario 16-oji - gerai suvoktas politinis šansas. Ne mes vieni juo pasinaudojome, bet kas pasinaudojo – nuo Suomijos iki Adrijos - šiandien yra neginčijama Europa. Kas nepasinaudojo, liko vis dar „pilkoje“ zonoje tarp Vakarų ir mitinės Eurazijinės politikos masės. Net 1940-ieji jau nebenustelbė Vasario 16-osios projekto. Pasaulis pripažino teisėtu aštuonioliktųjų vasarį, o ne keturiasdešimtųjų birželį.

O ką šiandien reiškia žodis Lietuva?

Dvi dešimtys metų valstybės gyvenime jau yra tas laikas, kai valstybė gali sukurti savo įvaizdį, savo egzistencijos pagrindą, kada gali pasakyti, ką laimėjo, ko neteko. Tarpukario Lietuva panašai tiek ir pragyveno, per tą laiką sukurdama ne tik savo originalų nepamirštamą įvaizdį, bet ir tą valstybės esybę, kuri kitoms generacijos, ypač sovietmečiu, buvo tiesiog valstybės idealas. Net ir šiandien bandome lygiuotis į ją, pripažindami, kad anuomet jiems kažkaip sekėsi geriau...

Kiekvienas, savaip suvokdamas mūsiškę istoriją, galime tvirtinti, kad turėjome įvairius valstybės vadovus – buvo karžygių Lietuva, buvo menininkų ir intelektualų Lietuva. Šiandien gal per mažai svajotojų Lietuvos, per daug įsigyvenome į buhalterių ir sąskaitininkų Lietuvą. Savaime nėra blogai skaičiuoti pinigus ir kantriai balansuoti biudžetą, tačiau, kai vien tik biudžetas tampa valstybės idealu, nebelabai aišku, kam reikia pačios valstybės su savo vėliava, herbu ar himnu. Geriau jau to biudžeto deficitas, tik ne meilės stoka. Meilės idealai sąskaitose neatsispindi, bet jie tikrai svarbesni už nekilnojamo turto kiekį, bendrąjį vidaus produktą, akcijų kursus... Valdžiai nūnai tikrai nelengva, nes ji supranta, kad atsako už turtą, pinigų skirstymą, teisės principų laikymąsi. Mylėkime ją už tai, o patys būkime labiau romantikai.

Istorija keistai elgiasi su mūsų šalimi. Jos niekas nėra pavergęs nukariavimu. Tačiau Nepriklausomybę sugebėdavo prarasti „taikiu“ būdu. Ji buvo užimama ir pasiimama be pasipriešinimo. Pastarasis ateidavo kur kas vėliau. 1795 metais netekome valstybės dėl politinio ir administracinio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, 1940 m. – dėl Molotovo-Ribentropo sandėrio. Saviapgaule skamba teiginys, kad 1940 m. nesipriešinome, nes niekas nedavė komandos. Nesipriešinome, nes nenorėjome priešintis. 1944 m. komandos taip pat niekas nedavė, o pasipriešinimas kilo... Noras ginti valstybę ir ją atkurti labiau koreliuoja ne su ekonomikos ciklais, o su dvasinėmis visuomenės permainomis.

Vasario 16-ąją Lietuvai kurti komandos taip pat niekas nedavė. Ir dabar niekas primygtinai neperša reikmės kurti svajonių Lietuvą. Kalbame apie daug sudėtingų ir keistų dalykų, tačiau tai, ko mums reikia – visai paprasti dalykai: kultūra, tikėjimas, meilė. Visa kita ateis savaime.