2014 m. liepos 25 d., penktadienis

Janina Survilaitė. Prie kalėjimo alyvos nesodinamos

2012-02-17
Rubrikose: Kultūra » Literatūra  Visuomenė » Atmintis 
S. M. Prokudin-Gorsky. Alyvos (1907-1915).

Kadangi gimiau po Tėvo arešto, jį pažinau tik iš nuotraukų... Mama liko su trimis mažamečiais berniukais ir nėščia su manimi.

Po stribų suspardymo Mama pasiligojo: visą laiką jautė pilvo ir nugaros skausmus, sumažėjo darbingumas, pykino, o dar užgriuvęs skausmas dėl mylimo vyro netekties – visai ją pribaigė ir pagreitino mano gimimą. Užuot gimusi sausio pabaigoje – gimiau gruodžio 19 dieną.

Mama man pasakojo: ...Man buvo ketvirtas gimdymas. Gimdžiau namie, padedant močiutei. Buvo dar neišaušęs ketvirtadienis – viena iš trumpiausių žiemos dienų. Spigino 25 laipsniai šalčio, už lango kaukė viesulas... Dangus maišėsi su žeme, įvairiausiais ratais sukosi ir blaškėsi dvimetrinės sniego pusnys... Buvai silpnutė, mažutė, pamėlusi – niekas nesitikėjo jog augsi... Karvutė užtrūkusi, mano pieno dėl likimo smūgių ir sukrėtimų beveik nėra... Visa laimė, kad kaimynai tuojau pat puolė padėti. Per aukščiausias pusnis iki pažastų krisdami į sniegą lyg Trys karaliai atklampodavo nešini kas ką turėjo geresno: tai pieno, tai bulvių, morkų ar burokėlių, tai išlaikytą dar nesušalusį obuoliuką, uogienės stiklainiuką, šviežią kiaušinuką – vis sakydami: „Kad tik Dievas padėtų jums auginti mūsų Mokytojo mergikę – juk jis taip po trijų gimusių sūniukų norėjo dukrytės...

Kai po savaitės, įsitikinę, kad aš dar taip greit nesiruošiu mirti, Mama su kaimynais Norkevičiais – liudininkais, sutikusiais pabūti ir krikšto tėvais, per speigą ir aukščiausias pusnis nuvažiavo pas Kalnujų kleboną Antaną Brazaitį, visų vadinamą „Būtent“, (mėgo tokį priežodį) mane pakrikštyti ir įregistruoti mano gimimą...

Tarp Mamos ir Kalnųjų klebono A. Brazaičio vyko toks pokalbis:

Klebonas: Širdingai užjaučiu jums, ponia Surviliene, dėl Lietuvos patrioto,visų mylimo Mokytojo arešto... O tas, vargšas jūsų ne laiku pagimdytas kūdikėlis (Janina!) nekaltas, kad Tėvynės priešai ją vienus metus „pasendino“!.. Užregistruosiu dukrelės gimimą – sausio 1 dieną... Ir už jūsų dorą lietuvišką šeimą pasimelsiu...

Mama: Nuolankiai dėkoju, klebonėli, tačiau kaip atrodys, kad mergikė visam amžiui pasiliks gimusi sausio 1 dieną – juk niekas netikės, ir visi iš tokios jos gimimo datos juoksis...

Klebonas: ...tai, būtent... jei jums netinka sausio 1-oji, tai parašysiu sausio 2-ąją... – kaip kirviu nukirto niekada jokiam spaudimui nepasiduodantis Kalnųjų Klebonas...

Taip ir įžengiau į šį pasaulį, kaip šveicarai pasakytų: „Cirkus auf falsche Leine“... (Į gyvenimo cirką ant „falšyvo“ (netikro) lyno...

Mama prašydama kaimynę Norkevičienę į kūmas irgi turėjo tokį keistai lemtingą pokalbį:

Norkevičienė: Tikrai neatsisakysiu pabūti kūma, tačiau turiu prisipažinti, kad aš esu nėščia. Prietarai sako, kad negerai: arba vienam, arba kitam vaikui bus nulemta mirtis.

Mama: Jeigu jūs tikite prietarais, tai aš paprašysiu kitą kaimynę. Nieko blogo jums tikrai nenoriu padaryti...

Norkevičienė: Ne, ne visai netikiu! – užtikrino. – Su malonumu būsiu jūsų dukrytei kūma.

Abi moterys apsikabinusios pasibučiavo, ir geroji kaimynė Elena Norkevičienė tapo mano krikšto motina.

Pasirodė, kad mestas likimo ženklas buvo negailestingai pranašingas... Su tų pačių metų gegužės mėnesį gimusia Elenute Norkevičiūtė kartu mokėmės ir abitūros atestatus gavome Raseinių vidurinėje mokykloje. Po kelerių metų – jau tapusi architekte – Elenutė ties Molėtais žuvo autokatastrofoje.

Protingi žmonės mums pataria netikėti jokiais prietarais.

Tačiau kodėl įvyko, būtent, taip? Kas gali teisingai paaiškinti?

Dėl Elenutės mirties labai išgyvenau ir svarsčiau: kodėl likimas pasirinko ją, o ne mane? Juk likimas suteikė vieną galimybę mirti abiem? Kai vieną kartą po daug metų, jau gyvendama Šveicarijoje, šį savo gyvenimo epizodą  papasakojau vienai prancūzei aiškiaregei – ji net nesumirkčiojusi atsakė: Tave likimas įgaliojo atlikti daugiau ir svarbesnių darbų, negu tavo likimo draugei...Todėl tu ir gyveni.

Vyriausias brolis Algirdas Survila (gm. 1931 m.), kaip sovietų valdžios priešo „buožės nacionalisto“ sūnus, 1949 metais spalio18 dieną buvo areštuotas.

...Ir vėl pasikartojo tas pats scenarijus, kaip ir suimant Tėvą. Vėl stribai išvogė visus namuose mamos sukauptus maisto produktus, vėl sumušė Mamą, nes ji raudodama prašė leisti perrengti sausais rūbais sūnų Algirdą, kuris buvo iki ausų šlapias ir dumblinas. Mat stribai jį mušdami varė į apšalusiais pakraščiais prūdą išgraibyti ten seniai sumestus nuo karo užsilikusius sulūžusius, surūdijusius ginklus... (Mat kažkuris iš vietinių kolaborantų buvo spėjęs apskųsti, kad Algirdas neperdavė rastų ginklų NKVD, o sumetė į prūdo dumblą.) Ir kvailiausiam buvo aišku, kad jeigu jis būtų nunešęs ginklus į stribyną – būtų jį tuojau pat suėmę, žiauriai kankinę ir arba pasodinę į kalėjimą iki gyvos, arba sušaudę. O mano keturiolikmetis brolis labai norėjo gyventi...

Dabar enkavėdistams, žinoma, verkiant reikėjo bent vieno svaraus įrodymo, kad nacionalisto sūnus kaupė ginklus, ketindamas nuversti sovietų valdžią...

Nuo vieno stambaus jauno stribo ir aš (7 m. ) gavau skaudų spyrį ir kelis metrus nusiritau į patvorio dilgėles... Mama iki mirties atsiminė to vietinio stribo pavardę, o aš, gaila, užmiršau... Dabar nesigėdinčiau parašyti, nors, žinoma, jo jokia gėda nenudegintų, nes šalia atsirastų dešimtys užtarėjų, kad jis pagal tuo meto esamas sąlygas pasielgė tiesiog didvyriškai... Nenustebčiau, kad jis arba jo vaikai dabar sėdėtų Seime, ar Lietuvos saugumo departamente, apsiputoję gintų teigiamą sovietinio režimo politikos įvaizdį, aiškindami, kad „mes irgi kūrėme Lietuvą“... Visi jam pataikautų, bijodami pasipriešinti, nes ir šiandien kova su buvusiu stribu ar stribo anūku nėra tokia lengva kaip su buvusiu Sibiro tremtiniu ar kankiniu kaliniu.

Budeliai Algirdo perrengti sausais rūbais mamai neleido, surišę rankas ir kojas įmetė šlapią ir dumbliną į atviro sunkvežimio vidurį, prie jo, kaip svariausią įrodymą sumesdami dumbliais aplipusius smirdinčius surūdijusius sulaužytus praėjusio karo „ginklus“, o patys apsėdo ratu atstatę į jį šautuvus.

Tas klaikusis vaizdas iš mano akių nedingsta.

Tada, atsimenu, pasikūkčiodama verkiau ir klausiau mamos: Kur veža broliuką? Kodėl jį išveža? Juk toks šlapias ir dumblinas jis į ledą sušals?..

Šaukdama: Paleiskite, paleiskite mano brolį!!! – skausmo ašaromis užtvinkusiomis akimis dar mėginau vytis besikratančią per duobes barškančią mašiną – didžiulę pabaisą, dūminančią man į akis juodus aštrius dūmus, tačiau ji lyg slibinas užsisuko už kampo ir kaip pasibaidęs žvėris padidino greitį ir nutolo tolyn buvusia gražiąja mūsų kaštonų alėja... Mojavau iš visų jėgų, pasistiebdama, kad mane matytų brolelis, ir galbūt man atgal pamojuotų...

Kai po kiek laiko mamos paklausiau: Kažin kodėl Algelis nutoldamas man nepamojo? – Mama paaiškino: Jis negalėjo pamojuoti, nes jo rankos buvo surištos“.

Į savo galvelę įsirėminau dar vieną gyvenimo tiesą: Kai rankos surištos, savo mylimiesiems pamojuoti negali...

Akylai stebėdama nuvažiuojantį sunkvežimį nepastebėjau, kaip nualpusi ant kiemo gruodo nugriuvo Mama. Pripuoliau, atsiklaupiau, kalbinau, purčiau jos petį: Mamyte, kelkis, mamyte kelkis!

Mama nekalbėjo, nejudėjo gulėjo kaip negyva...

Klykdama: Mano mamytė mirė! Mano mamytė numirė! – klupdama per lietaus prilytas baltu ledu apšalusias kelio duobes nubėgau pas artimiausius kaimynus Mačiulius. Beldžiausi į duris ir rėkiau, kiek tik turėjau jėgų: Gelbėkite!.. Mano mamytė numirė!

Išgirdęs mano klyksmą išbėgo laukan našlės Mačiulienės jau suaugęs sūnus Kazimieras, griebė mane į glėbį, prisispaudė prie krūtinės, ir dideliais spyruokliniais šuoliais su manimi ant rankų pasileido tankia šeivamedžių alėja į mūsų namus.

Kai parbėgome, mamytės kieme gulinčios jau nebuvo. Ji atsigavo ir kažkaip nusikrapštė į savo lovą. Gulėjo paslika, blyški lyg balta drobė ir tyliai paprašė manęs, kad paimčiau iš spintelės stalčiuko buteliuką su konvalijų lašiukais ir įlašinusi į šaukščiuką su vandeniu paduočiau išgerti. Kol pribėgau prie spintelės – žiūriu, kad tą pagalbą jau atlieka paskui mus atbėgusi kaimynė Mačiulienė. Ji suvertė mamai į gerklę konvalijų lašiukus, ir davė atsigerti vandens.

Taip konvalijų lašiukai išgelbėjo nuo mirties iš mano gražios šeimos likusį vienintelį brangiausią žmogų – Mamą.

Vėliau tokie širdies priepuoliai mamą ištiko ne vieną kartą, o aš jau žinojau, kaip ją išgelbėti – puldavau paduoti jai konvalijų lašiukų...

Pakalnučių su mama pasirūpindavome kiekvienų metų gegužės mėnesį, jos pražysdavo gražioje mūsų kluono pievoje. Rinkdavome rytais , po rasos. Apatinius stambesnius žiedus nuskindavome po vieną atskirai, o smulkutes viršūnėles įkišdavome į buteliuką su visa šakelė. Mama ilgesniam laikymui užpildavo iš toliau už mūsų kaimo gyvenančio giminaičio Mykolaičio gautu samagonu, o greitam naudojimui užvirintu karštu vandeniu.

Brolis Algirdas (17 m.) Raseinių kalėjime buvo žiauriai kankinamas, kaip ir visi to meto didieji sovietų priešai – „nacionalistai“. Beveik po metų buvo nuteistas Aukščiausio karo tribunolo, nes kalėjime kenčiant baisaus kankinimo kančias jam jau sukako 18 metų... (Nepilnamečių Aukščiausiasis karo tribunolas neturėjo teisės teisti... )

Įsiminkime: koks buvo sovietinis „humanizmas!“ – pakankini, kol kalėjime sukaks 18-ka, ir tolau „vsio zakono“! (viskas įstatymiška!)

Mama vis pėsčia šešis kilometrus eidavo prie kalėjimo perduoti broliui ką nors pavalgyti, nes pasimatyti, kol vyko tardymas, buvo draudžiama. Dažnai ji išvirdavo žemaitiškos šiupinienės su šviežiais žirniais ar baltomis pupelėmis, ją paskanindavo lašinukų spirgučiais – tai sotu, skanu, ir sveika, – sakydavo. Kiek palaukus prie kalėjimo durų sargybinis grąžindavo atgal brolio iki paskutinio lašo išlaižytą aliuminį dubenėlį, ir Mama vėl keliaudavo namo. Kartą ji pastebėjo, kad brolis gražino storokai šiupiniu apsivėlusį aliuminį dubenėlį, kurį kažkur skubėdamas sargybinis meste išmetė pro kalėjimo langelį.

Kai namuose Mama dubenėlį švariai išplovė, abi pastebėjome, kad jo aliuminiame dugnelyje vinimi yra įbrėžti kažkokie žodžiai. Sukišusios nosis ištyrinėjome, kad ten buvo brolio parašytas sakinys: Tardymas baigtas... Toks pat sakinys buvo parašytas ir ant dubenėlio antros pusės dugnelio: Tardymas baigtas.

Kai mamos paklausiau, ką tai reiškia, mama paaiškino, kad tikriausiai Algirdui baigėsi kankinimai, jam sudaryta byla ir perduota teismui. Mama lengviau atsiduso...

Pasibaigus tardymams buvo sudaryta byla perduoti teismui, ir jau buvo leidžiami pasimatymai, į kuriuos Mama pasiimdavo ir mane, nes baisiai norėjau pamatyti savo vienintelį dar gyvą brolelį.

Prisimenu, kaip kartą pavasarį, žydint alyvoms, Mama mane nusivedė į kalėjimą aplankyti brolį. Perskirti storų grotų kažką jie abu kalbėjosi, o aš laikiau rankoje namie nusiskintą žydinčios alyvos šakelę, ir vis ją uostinėjau, nes iš to narvo, kuriame sulysęs ir išblyškęs, už nugaros surištomis rankomis ir pančiais supančiotomis kojomis svyruodamas į šalis stovėjo mano brolelis, labai smirdėjo.

Mano brolis greitai augo. Mama sakydavo, kad keturiolikos metų jis jau buvo pasiekęs beveik 1 metrą 80 centimetrų ūgio, turėjo gražius tankius juodus plaukus, juodus antakius ir ilgas juodas užsirietusias blakstienas. Jomis dabar ritosi didelės skaidrios ašaros. Man nenuleidžiant akių, ašaros tiesiog lenktyniaudamos per skruostus ėmė tekėte tekėti ir byrėte byrėti ant cementinių kalėjimo grindų.

Brolelis, atsimenu, virpančiu balsu ištarė: Janyte. ar jau žydi alyvos?..

Tas klausimas man pasirodė labai keistas, todėl grįžtant atgal namo, aš mamos paklausiau: Kodėl Algelis klausė, ar jau žydi alyvos? Negi jis nematė, kad jau alyvos seniai žydi?

Žinoma, kad nematė... Kaip jis galėjo matyti – juk prie kalėjimų alyvos nesodinamos“, – paaiškino man Mama.

„Kaip keista, kad prie kalėjimo nesodinamos alyvos“, – svarsčiau sau viena...

Dėl to buvo dar graudžiau ir dar liūdniau...

O kai man panūdo paklausti: Kodėl Algirdas buvo supančiotas? – Ar tie kareiviai bijojo, kad jis kur nereikia nueis, pabėgs? 

Mama paaiškino: Ne! Kur jis galėtų pabėgti!.. Tie budeliai nori parodyti, kad jis tik gyvulio vertės tevertas. Tai baisus žmogaus pažeminimas, kuris doram lietuviui patriotui baisesnis už mirtį...

Ne visai tada supratau Mamos atsakymą, bet už tai paaugusi supratau daug giliau ir skaudžiau negu kiti mano bendraamžiai.

Algirdas Raseinių kalėjime 18-ojo gimtadienio „ proga“ buvo nuteistas 15 metų kalėti. Tai buvo palyginti mažai, nes negalėjo įrodyti, jog su tokiais surūdijusiais sulūžusiais ginklais jis būtų galėjęs nuversti sovietų valdžią, ir niekas negalėjo paliudyti, kad jis buvo partizanų ryšininkas... Kai nusikaltimų beveik neliko – tai 15-os metų katorgos bausmė 18-ojo gimtadienio proga tiesiog prilygo gimtadienio dovanai. Jis tuojau buvo išgabentas į patį šiauriausią Sibiro Dudinkos griežto režimo lagerį.

Algirdas buvo apkaltintas panašiai kaip Tėvas, pagal kai kuriuos 58-ojo straipsnio „variantus“: už galimus ryšius su partizanais, (jo vyresnieji kaimo draugai partizanavo, tačiau ryšių su jais neįrodė) ginklų „slėpimą“, draudžiamų (lietuvių klasikų!) knygų laikymą, nes jos turėjo būti seniai sudegintos, ir pilną sąsiuvinį, prirašytą populiarių Lietuvos partizanų dainų...

Grįžo tik po Stalino mirties kaip giltinė perkaręs, su randais lyg grioviais nuo NKVD smūgių nugaroje, sulaužytais pirštų sąnariais, nulupinėtais nagais, Sibire apšalusiais kojų pirštais, „įsivaręs“ dešimtis kitokių ligų, dvasiškai palaužtas ir nusibaigęs...

Stebuklas, kad jis dar gyveno, nes kai dabar palyginu savo aštuoniolikmetį anūką Aleksandrą su tuometiniu kalėjime žiauriai kankinamu aštuoniolikmečiu savo broliu Algirdu – net pasitelkusi didžiausią fantaziją negaliu tarp jų suvesti jokių „paralelių“.

Mano anūkėlis brolio Algirdo vietoje būtų turėjęs mažiausiai dešimtį progų numirti ir tą padaręs...

Janina Survilaitė. Lūžtančiais laiko lieptais (I)

Janina Survilaitė. Mokytojas Jonas Survila (II)

Bernardinai.lt

KOMENTARAI

Komentarai surikiuoti nuo seniausio iki naujausio (rodyti atvirkščiai)

dane 2012-02-17 14:26

Jūsų prisiminimai ir yra tos alyos,sodinamos prie kalėjimo... Ačiū Jums,mieloji Janina,už dvasios tvirtybę ir siekį įamžinti protėvių atminimą. Labai įdomu skaityti,o ypač šiomis ,Lietuvai reikšmingomis ,dienomis.

andrė 2012-02-18 20:16

Labai ačiū, kad šie prisiminimai nedingtų, gal bus išleisti atskiroje knygoje? Labai to linkiu.

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (2)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

REKOMENDUOJAME

Sigutė Trimakaitė

Liepos 27 d. (sekmadienį) koncertu Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje baigiamas liepos mėnesį trukęs renginių ciklas „Vargonų muzika Birštone“, kuris yra klasikinės muzikos festivalio „Šokoladinis Mocartas Lietuvoje 2014“ dalis.

Vėjas

Ji pabučiavo jį ir nuskrido. Būna tokių laimingų dienų, kai tau pakeliui debesys, gatvės, upės, šunys, kaimynai, darbai, eilėraščiai – viskas plaukia, rimuojasi. Šiandien taip ir buvo.

Vamzdis

Nacionalinėje dailės galerijoje vyko diskusija apie meną viešosiose erdvėse. Pokalbyje dalyvavo dailėtyrininkė Elona Lubytė, menotyrininkės Rasa Antanavičiūtė ir Ūla Tornau, architektas Audrius Ambrasas bei istorikas Tomas Vaiseta.

Andriaus Miežio paveikslai parodoje „No problem“

Vilniaus galerijoje „Arka“ atidarytą Andriaus Miežio ir Miglės Kosinskaitės tapybos parodą „No problem“ galima išvysti iki liepos 26 dienos.

Francois Mauriac

Žinomo prancūzų rašytojo François Mauriaco (1885-1970) kalba, atsiimant Nobelio literatūros premiją 1952 metais už „puikų dvasinio pasaulio pažinimą ir meninį vaizdingumą, romanuose atskleidžiant žmogaus gyvenimo dramą“.

Cupė ir Zupė

Bernardinai.lt nauja pasakų knyga vaikams. Parašyta ir nupiešta širdimi. Sūnaus ir mamos bendras darbas.