Įvairios šventinės progos turi įvairiausių privalomų temų. Štai Velykų proga dera kalbėti apie visokiausią prisikėlimą ir, kaip visuomet, vėluojantį pavasarį, Kalėdų – apie tyrus vaikystės šventinius džiaugsmus ir neleistinai sumaterialėjusį pasaulį, kuriame viską prarijo šventinė komercija, Vėlinių – apie rimtį ir susikaupimą ir apie tai, kad didžiajame gyvenimo bėgime svarbu sustoti ir susimąstyti, Liepos šeštosios – apie tai, kad švenčiame veikiausiai ne tą dieną, ir taip toliau. Kiekvienų švenčių proga tos privalomos temos pasirodo, kartais gausiau, kartais kukliau, bet būtinai. Veikiausiai daugeliui jos nenusibosta ir daugelio klausytojų / skaitytojų yra tylutėliai ignoruojamos, bet nepaisant to joms tikrai galioja Benjamino Gorbulskio dėsnis – visa muzika sugrota, ne visi honorarai paimti.

Valstybinės šventės irgi turi savų temų. Iš pažiūros kasdienių, nuolat nepailstamai aptarinėjamų, bet per valstybines šventes kaip niekad „paaštrėjančių“. Apie emigracijos žalą kalbama ištisus metus, bet valstybingumo švenčių proga – ypač, apie keistus piliečių santykius su valstybe taip pat kalbama nuolat, bet per valstybingumo šventes – ypač. Bet turbūt visų labiausiai Vasario ir Kovo švenčių proga griebiamasi kiek optimistiškesnės – tautos vienybės temos.

Vienybės tautiečiams tąsyk linki visi, nuo aktualių politikų, visuomenės ir kultūros veikėjų, iki jau gerokai primirštų, bet norinčių sugrįžti, ar niekaip geidžiamo populiarumo ir pripažinimo neįgyjančių asmenų. Visi jie, nepaisant spalvos politiniame spektre ar kitokių vertybinių ar materialių skirtumų, švenčių proga kažkokiu būdu sugeba draugiškai sutarti ir visur kur skelbti: tautai trūksta vienybės!

Va, jei tos vienybės būtų, tai didelės dalies, o gal net visų mus ištinkančių problemų kaipmat neliktų – niekas niekur neemigruotų, visi pasitikėtų valdžia ir jos atstovais, ir nesunkiai nuveiktų visus darbus, juk vienybė – tai galybė!

Žinoma šiek tiek šaržuoju. Bet nuolatinis vienybės ir jos stygiaus linksniavimas nebeleidžia į šią temą žiūrėti perdėtai pagarbiai.

Man įdomu štai kas. Visi šia tema pasisakantys daugmaž sutaria, kad vienybės stinga. Bet kas ji yra, kaip ji suprantama, iš ko, iš kokių konkrečių faktų, skaičių, jausenų seka išvados apie jos stygių?

Arba, tarkime, jog stebuklas įvyko, ir vienybė „sugrįžo“, kaip atpažintume, kad jis įvyko, kas turėtų nutikti, kaip ta vienybė tiksliai turėtų atrodyti?

Pernelyg dažnai atrodo, jog pasvarstymai apie vienybės stygių yra nuspalvinti romantinės nostalgijos praėjusiam Sąjūdžio ir nepriklausomybės paskelbimo laikotarpiui spalvomis. Va, tada tai buvo vienybė! Visi masiškai ėjo į mitingus, skaitė panašią spaudą, gyveno daugmaž vienomis idėjomis, išgyveno pasididžiavimą, kad yra lietuviai, visur buvo juntamas tam tikras pakilimas, o dabar... Va, jei tokia nuotaika grįžtų, tuomet ir būtų vienybė!

Neneigsiu, veikiausiai išties tais metais buvo išgyventas didžiausias emocinis pakilimas visos moderniosios Lietuvos valstybės istorijoje. Tik nesuprantu, kodėl ši akivaizdi išimtis turėtų virsti kasdieniu gyvenimo būdu. Tąsyk vienybės pasireiškimų reikėjo būtent tokia forma tam, kad tiek tautiečiai, tiek draugai, posėdžiaujantys Kremliaus posėdžių salėse, pamatytų, jog situacija darosi kitokia nei anksčiau ir kad galima reikalauti dalykų, kurių anksčiau reikalauti niekas nedrįso.

Bet pastaruoju metu itin sparčiai besikuriantys pilietiniai judėjimai ir sambūriai, atvirai deklaruojantys siekius atkurti Sąjūdžio dvasią, atrodo šiek tiek keistokai. O ką ir kam pademonstruotume andainykštės vienybės o gal ir jos materialių pasireiškimų atkūrimu – mitingais, naujais Baltijos, ar gal dabar Nemuno, keliais, masiniais maršais ir žygiais? Sau? Pasauliui? Bijau, kad abu šie galimi žiūrovai į tokius masinės vienybės pasireiškimus pažiūrėtų kaip į paprasčiausius kuriozus, įdomybes, ir ne daugiau. Ko blogo, niekieno tuo neįtikintume, nes nelabai aišku, kuo čia reiktų įtikinėti.

Keistas daiktas ta nuolat prasiveržianti sąjūdinė nostalgija, užmirštanti, jog yra metas akmenis barstyti, metas juos rinkti. Pompastikos, euforijos, romantikos ilgesyje pranyksta kasdieniai visai nedidingi dalykai, apie kuriuos kalbėti didelių iškilmių proga kažkaip net ir nepridera. Įsivaizduokite, jog tautos ir valstybės ateitimi susirūpinusieji, vietoj pasamprotavimų apie vienybę palinkėtų kaimynams daugiabučio namo kieme draugiškai nusikasti sniegą! Būtų keista, įžūlu, nederama? Bet argi nebūtų prasmingiau?

Deja, tam tikros progos turi tam tikrų privalomų temų.