Prieš savaitę bendrosios audiencijos katechezėje komentavęs evangelisto Morkaus užrašytus nukryžiuoto Jėzaus prieš mirtį ištartus 22 psalmės žodžius: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai“, šio trečiadienio bendrojoje audiencijoje Šventasis Tėvas komentavo paskutiniuosius Jėzaus žodžius, kuriuos užrašė evangelistas Lukas, praneša Vatikano radijas.

Evangelistas mums perdavė tris Jėzaus žodžius nuo kryžiaus, kurių du – pirmasis ir trečiasis – tai maldos, kuriomis jis kreipiasi tiesiai į Tėvą, antrasis – tai pažadas vadinamajam gerajam nusikaltėliui, nukryžiuotam kartu su juo. Atsakydamas į maldavimą, Jėzus jam pažada: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23,43). Luko pasakojime Jėzaus malda, kuria jis kreipiasi į Tėvą persipina su Jėzaus išklausytu atgailaujančio nusikaltėlio maldavimu. Jėzus meldžia Tėvą ir tuo pat metu išklauso nusidėjėlio maldą.

Toliau katechezėje popiežius Benediktas aptarė visus tris šiuos žodžius – Jėzaus maldas Tėvui ir nusidėjėlio maldą Jam. Pirmuosius žodžius Jėzus ištarė vos prikaltas prie kryžiaus, kai kareiviai dalijosi jo drabužius, kaip liūdną atlygį už atliktą darbą. Lukas rašo: „Atėję į vietą, kuri vadinasi „Kaukolė“, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius – vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės. Jėzus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“. Kareiviai pasidalijo jo drabužius, mesdami burtą.“ (23,33-34). Šia pirmąja malda Jėzus užtaria budelius. Jis pats daro taip kaip mokė kalno pamoksle: „Jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia“ (Lk 6,27).

Sugebantiems atleisti jis pažadėjo: „Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai“ (35). Dabar nuo kryžiaus jis atleidžia savo budeliams ir užtaria juos, malda kreipdamasis į Tėvą. Popiežius čia priminė pirmąjį Jėzaus sekėją, kankinį šv. Steponą. Užmušamas akmenimis prieš pat mirtį jis sušuko: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ (Apd 7,60).

Antrieji šv. Luko užrašyti Jėzaus žodžiai nuo kryžiaus – tai vilties kupinas Jėzaus atsakymas į vieno iš dviejų kartu su juo nukryžiuotų vyrų maldą. Gerasis nusikaltėlis, matydamas kenčiantį Jėzų, suvokia, kad jis yra Dievo Sūnus ir atgailaudamas kreipiasi į Jį malda: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę“ (Lk 23,42). Atsakymas pralenkia prašančiojo lūkesčius: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (43). Jėzus žino, jog jis susivienys su Tėvu ir žmogui nuties kelią į Dievo karalystę. Tokiu atsakymu jis padaro nepajudinamai tvirtą mūsų viltį, kad Dievo gerumo galime susilaukti ir paskutinę gyvenimo akimirką ir kad nuoširdžią maldą, net ir po nevykusio gyvenimo, Dievas išklauso kaip Tėvas, trokštantis apkabinti pas jį sugrįžtantį sūnų.

Pasiklausykime paskutinių mirštančio Jėzaus žodžių, - tęsė katechezę Šventasis Tėvas. Evangelistas pasakoja: „Buvo apie šeštą valandą, kai visą kraštą apgaubė tamsa ir buvo tamsu iki devintos valandos, saulės šviesai užgesus. Šventyklos uždanga perplyšo pusiau. O Jėzus galingu balsu sušuko: Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią. Ir su tais žodžiais numirė“ (44-46). Jėzaus malda kančios akimirką – „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ – tai kraštutinis visiško pasiaukojimo Dievu šauksmas.

Ši malda patvirtina, jog Jėzus buvo visiškai įsitikinęs, kad Tėvas jo neapleis. Po kreipinio „Tėve“, Jėzus kalba 31 psalmės žodžiais: „Tau patikiu savo dvasią“ (Ps 31,6). Tačiau tai ne tik paprasta citata, bet Jėzaus sprendimas – jis save visiškai „atiduoda“ Tėvui. Tai malda, kupina visiško pasitikėjimo Tėvo meile. Jėzus stoja akistaton su mirtimi, kuri, kaip kiekvienam žmogui yra dramatiška, bet kartu jis pilnas ramybės, tekančios iš pasitikėjimo Tėvu ir troškimo atiduoti save į jo rankas.

Brangieji, - sakė Popiežius baigdamas katechezę, - mirštančio Jėzaus nuo kryžiaus ištarti žodžiai duoda nurodymų ir mūsų maldai, stiprina mūsų pasitikėjimą ir viltį. Jėzus, prašantis Tėvą atleisti tiems, kas jį kala prie kryžiaus, mus ragina įveikti vidinį pasipriešinimą ir melstis už tuos, kas mus įskaudino ar nuskriaudė; ragina mus atleisti, kad Dievo šviesa praskaidrintų širdis. Jėzus mus ragina maldoje išgyventi tą patį gailestingumą ir meilę, kurių kupinas Dievas mus myli. „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“, kasdien kartojame „Tėve mūsų“ maldoje. Mirties akimirką visiškai pasitikėdamas Tėvu, Jėzus mums garantuoja, kad ir kokie sunkumai, bėdos ar kančios mus slėgtų, mes visada esame Dievo rankose – rankose, kurios mus sukūrė, palaiko ir su meile ištikimai veda gyvenimo keliu.