Galbūt kada nors aš tau papasakosiu apie mažą kūdikėlį, bejėgiškai nusvarinusį galvelę man ant peties. Jo išblyškęs veidelis ėmė žalsvėti – išsigandau, kad jis miršta. Bandžiau įduoti nors lašelį arbatos, bet jo lūpelės neprasivėrė. Tada pražiodžiau lyg paukščio snapelį ir supyliau. Po to dar ir dar...Vaikelis riaugtelėjo ir apvėmė mane. Apsidžiaugiau, kad nemirs. Buvau permaitinusi vištiena. Jis taip godžiai valgė, negalėjau neduoti. Išvėmęs mirtį, ėmė rėkti. Veidelis paraudo – gyvybė buvo pažadinta. Mano mažas vaikelis dar kartą buvo pažadintas.

Aš tau papasakočiau ir apie kitą naktį. Kaip bėgau viena tuščiomis miestelio gatvėmis į greitosios pagalbos stotį. Telefonu niekas neatsiliepė, taip bus greičiau-nusprendžiau. Bėgdama girdėjau tik savo širdį, kalančią galugerkly. Buvo gruodis. Gruodas. Trečia valanda nakties. Pats įmigis. Tik ne mums. Vaikelis rėkė pamėlynuodamas. Senutė mano motina nešiojo jį priglaudusi prie savęs, užstrigusi išvarža neleido vaikelio nė kiek palenkti. Reikėjo išlaikyti vertikalioje padėtyje, taip mažiau skaudėjo.

Greitoji nuvežė į klinikas. Priepuolis jau buvo praėjęs. „Palaukit, kol metai sueis, – patarė gydytojai. – Narkozė iki metų gali pakenkti smegenims... Jei ims mėlynuoti, vežkite. Operuosime.”

Nusprendėm laukti. Dar daug naktų nešiojom klykiantį, pasikeisdamos su mama. Paskui įsigudrinau: kai tik vaikas ima klykti, sodinu į dubenį su šiltu vandeniu. Atleidžia. Spazmai praeina. Išmokau gyventi bijodama, laukdama priepuolių, mažai miegodama, pamiršusi gyvenimo džiaugsmus. Bet kai po operacijos vaikelis ėmė vaikščioti ir pasakoti savo sukurtas linksmas istorijas, prašvito akys, atsitolino slegiantys dangūs...

Kartą sūnus iš Rusų pievos parsinešė mažytį kačiuką. Tokį mažytį, kad dar nemokėjo lakti. Maitinom jį pipete, pražiodę snukutį. Žmonės juos buvo sumetę į duobę, pilną vandens. Vienas išropojo, įsikibo į kranto žolę. Šlapią, drebantį parsinešė pasikišęs po striukute. Supratau tada, kad ta meilė, tas rūpestis ir švelnumas neprapuolė, neišgaravo, viskas sudėta mažon širdelėn.

Man atrodo, kad jis ir negimęs jautė, kokiu šalčiu dvelkia nebūties pasaulis, tamsa, kurion būna pasmerkti tie, kuriems neleidžiama gimti. Kurie su visa gyvasties šaknele nutraukiami nuo motinos širdies. Viskas buvo nebetoli, prie vartų, prie durų... Paskui angelas-sūnaus angeliukas-pašnibždėjo, ir aš pasukau – vėl prie vartų, per parką namo... Su nušvitusia, palengvėjusia širdim. Ar papasakosiu kada nors apie tai sūnui? Ar būsiu jo suprasta? Galbūt kada nors išdrįsiu apie tai papasakoti ir Tau, mano sūnaus moterie. Apie gyvybės vertę. Apie gyvenimo kainą. Ir apie motinos širdį.