Džiugiai, šviesiai, lengvai. Be pykčio, dejonių, "be blokų", pasak kun.Juliaus Sasnausko. Su muzika, su sausainiais, su šypsenomis. Taip mes šventėme Vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Panevėžyje.

Jau išvakarėse miestą apėmė kažkokia keista būsena. Taip kaip Larso von Triero "Melancholijoje"prieš pasaulio pabaigą visi ima nerimti. Tik šis nerimas buvo kitoks. Ne iš baimės, nevilties, o iš tam tikros euforijos, dvasinio pakilimo. Paprastai tokia ypatinga nuotaika miestą apima prieš didžiąsias šventes: Kalėdas, Velykas, Naujųjų metų sutikimą. Kalbu ne apie pirkimo bumą, o apie kultūros troškulį. Renginiai prieš pat Valstybės dieną pasipylė kaip iš gausybės rago. O svarbiausia - žmonių noras juose dalyvauti. Jei tik prieš kokią savaitę ar dvi šaltutėlėse salėse sėdėjo keli žmonės, susisupę į anklodes ir gerdami karštą arbatą (kultūros darbuotojų išradingumas ir paslaugumas - beribiai). Tai dabar, perfrazuojant Kristijoną Donelaitį, tarsi pavasario saulei prašvitus, visi kas gyvas išlindo Lietuvos su gimtadieniu sveikint.

Vasario 16-osios išvakarėse vykusiuose renginiuose salėse jau netilpo visi norintieji. Žmonės būriavosi tarpduriuose, ramstė sienas, jaunimas sėdėjo ant grindų. Ar žymios istorinės datos duoda tokius pat pokyčius kaip netikėtos dangaus kūnų trajektorijos? Ar tomis dienomis įvyksta svarbūs aukštesniųjų jėgų sprendimai? Kitaip, kaip paaiškintume, kodėl būtent Vasario 16-ąją Anapilin išėjo Lietuvos Didieji- Jonas Basanavičius, Justinas Marcinkevičius.

Nepriklausomybės išvakarėse didžių asmenybių dvasios jėga traukė kaip magnetas. Ne tik tų, kurie šalia mūsų, bet ir tų, kurie jau pasitraukę iš šio gyvenimo. Keli pastebėjimai iš Panevėžio Respublikos gatvės, kuri šiame mieste turi tokį statusą kaip Brodas Vilniuje ar Laisvės alėja Kaune.

Dailės galerija tą pavakarę sulaukė lankytojų antplūdžio į Jurgos Ivanauskaitės kūrybos parodą "Sankryžos". Jurgos, vadintos Laisvės šaukle. Žmonės ilgai stoviniavo prie jos darbų, tyliai diskutavo, įdėmiai žiūrėjo filmą „Šokis dykumoje“ apie J. Ivanauskaitės asmenybę, kūrybą, jos ypatingą laisvės troškulį.

Trumpam stabtelėjau prie Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos durų, kurios tą pavakare varstėsi tarsi sugreitintame filme. Įdomu, pagalvojau, ar vedama tokia statistika, kiek apsilankė skaitytojų per tam tikrą valandą. Būtų smalsu, kiek žmonių tą popietę aplankė Bitę - iškilią lietuvybės puoselėtoją, rasytoją, visuomenės veikėją.

Jono Masiulio, stipriais saitais susijusio su knygnešyste ir knygnešiais, knygyne žmonių buvo daugiau nei įprasta: vartančių knygas ar tiesiog kantriai stovinčių eilėje.

Mano galutinis tikslas buvo Panevėžio kraštotyros muziejus, kuriame vyko susitikimas su Bernardinų bažnyčios rektoriumi, knygų autoriumi, radijo laidų vedėju , kunigu Juliumi Sasnausku. Nustebino jo kalbėjimas, toks šviesus, lengvas, su meile. Jis džiaugėsi, kad Vasario 16-ąją pavyko Nepriklausomybę pasiekti be kraujo praliejimo, vienintelis nesmagus tą dieną dalykas buvo šlapias sniegas, teškiąs signatarams į veidus. Kun. Julius sakė, kad į viską reikėtų žiūrėti paprasčiau, lengviau, "be blokų". Visi nori greitų rezultatų, kurie dvasiniuose dalykuose itin sunkiai matomi. "Jei aš noriu rezultato, tai einuir išsikepu pyragą", - šmaikštavo lektorius.

Kai pasipylė klausimų lavina ir vienas jų atkartojo žymaus aktoriaus frazę, kad po 20 metų jis neberandąs Lietuvos, kun. J. Sasnauskas mestelėjo: "Tai tegu važiuoja į Baltarusiją". Pilnutėlė salė ėmė kikenti, o fotomenininkas Evaldas Ivanauskas pasakė: "Algimantas Aleksandravičius rado Lietuvą ir Baltarusijoj".

Fotomenininkas A. Aleksandravičius ne tik rado Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos reliktus Baltarusijoje ir juos įamžino fotografijose, jis sukūrė ir visą galeriją žymių žmonių portretų, itin įtaigią socialinę fotografiją, sudalyvavo solidžiuose fotomeno projektuose, surengė daugybė parodų, išleido daug svarių leidinių ir pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją, kuri laureatams buvo įteikta Vasario 16-ąją.

Padėkos kalboje A. Aleksandravičius dėkojo Dievui už šviesą, už tai, kad gimė čia, o Panevėžį minėjo kaip pat artimiausią kūrybos prasme (beje, šiuo metu Panevėžyje, Fotografijos galerijoje veikiančioje Lietuvos spaudos fotografijos parodoje eksponuojami jo darbai, pelnę "Aukso kadrus" trijose nominacijose).

Prof. Vytautas Landsbergis (ne kartą juokavęs, kad irgi yra panevėžietis - politine prasme) atsiimdamas Nacionalinę kultūros ir meno premiją šmaikštavo, kad į žurnalistų klausimus, kada jis susipažinęs su M. K. Čiurlioniu, atsako paprastai, jog vieną kartą Mikalojus Konstantinas paskambino į jo namų duris. M. K. Čiurlionis nėra gavęs Nacionalinės premijos (kas ją būtų galėję įteikti?), tačiau jo sukurta muzika, dailės kūriniai keliauja per Europą dabar gyvenančių žmonių dėka. Su triumfu praėjo M. K. Čiurlionio kūrybos pristatymas Milane, o neseniai Strasbūre vykusiame renginyje prancūzai šia iškilia asmenybe bei jo darbais domėjosi net labiau nei lietuvių bendruomenės nariai.

Tiltai jungia istoriją su šiandiena, išvykusius svetur žmones su gimtine ar tiesiog vieta, kuri jiems labai brangi, su draugais, mylimaisiais , artimomis sielomis. Vienas iš toliausiai nusibeldusių panevėžiečių - triatlonininkas Vidmantas Urbonas Vasario 16-ąją atšventė Australijoje perplaukęs Didįjį ežerą ir ten sugiedojęs Lietuvos himną.

Bet grįžkime į Panevėžį ir paneikime mitą, kad jaunimui neįdomi Valstybės diena, kad jie nepakankamai vertina šią datą. J. Miltinio dramos teatras buvo sausakimšas jaunų žmonių Vasario 16-osios išvakarėse. Čia vyko Dainų festivalis, tradicinis renginys, kurį rengia J. Balčikonio gimnazija, į kurį suvažiuoja dainuojantys ir grojantys gimnazistai ne tik iš Lietuvos. Miela buvo klausyti, kaip latvės merginos lietuviškai traukė: "Bunda jau Baltija: Lietuva, Latvija, Estija".

5-ojoje gimnazijoje iniciatyvus, pilietiškas verslininkas apdovanojo Pilietiškiausio mokinio premijomis pilietiškiausius gimnazistus. Viena mokytoja papasakojo, kad su mokiniais Valstybės dieną šventė labai jaukiai ir paprastai- tiesiog klausėsi muzikos ir išsikepė skanių sausainių.

Tiesa, pačią kulminaciją panevėžiečiai paminėjo galingai, su trenksmu. Bendruomenių rūmuose nebetelpa visi norintieji švęsti, todėl renginys perkeltas į CIDO areną. Čia skambėjo orkestrų varis (ne veltui Panevėžys dažnai tituluojamas pučiamųjų orkestrų sostine), buvo tikras garsių solistų ir dirigentų paradas bei chorų karai. Tik Valstybės diena nesibaigia vasario 17-ąją. Kai matau senelius, tėvus ir vaikus Dailės galerijoje kartu kuriančius giminės geneologinį medį ar skrebenančius (tokia nuotraukų apipavidalinimo technika) senutėles fotografijas, taip prikeldami istorinę atmintį, kai "Garso" kino teatre pastebiu šeimas, žiūrinčias dokumentinius filmus apie Lietuvos praeitį, tai prisimenu vaikų darželio "Vaikystės sodas" vadovės Austėjos Landsbergienės išsakytus žodžius, kad vieni sako, jog neįmanoma vaikų patriotiškai auklėti, kiti tiesiog tai daro. Todėl jų darželyje net vienų metukų vaikai klijuoja trispalvės koliažą.